Lietuvių liaudies išmintis byloja, kad pirmiausiai reikėtų pabandyti išsikrapštyti rastą iš savų akių ir tik tada galima būtų pradėti skaičiuoti. svetimus skeletus. Tačiau šių eilučių autoriaus didžiosios nuodėmės mažai domina plačiąją publiką, kai savo ruožtu net patys menkiausi R.Karbauskio nusižengimai paprastai sukelia audras visai ne vandens stiklinėje. Todėl be ilgesnės įžangos apie savo paties nuodėmes ir užsisenėjusias ydas pereisiu tiesiogiai prie įvardytos temos.
Galima pabandyti spėti, kad pats mieliausias Seimo Kultūros komiteto pirmininkui yra G.Kildišienes skeletas, kuris, pabandykime įsivaizduoti, kiekvieną naktį išlenda iš spintos ir tyliai pėdina ant pirštų galiukų, kaip sakoma, nepalikdamas pėdsakų. Tačiau geriau pagalvojęs supranti, kad nėra ko, taip įsižiūrėjus, tvirkinti savo vaizduotę, nes svarbiausias dalykas čia yra net ne pats skeletas, o siluetą dengiantis dailusis paltukas, įgyjantis savistovios egzistencijos teises.
Niekam nevalia abejoti R.Karbauskio teise užmegzti romantiškus santykius su moterimi, tačiau kyla pagrįstas klausimas – ar įtakingas politikas andai nemelavo dievagodamasis prieš visą Lietuvą, kad su G.Kildišiene jį sieja tik darbiniai reikalai ir ideologinės vertybės.
Tokias abejones paskatino, mūsų įtarumą tąsyk suaudrino, nelyg būtų įpiltas kibiras žibalo į ugnį, J.Statkevičiaus paatviravimas, kad garsųjį paltuką, suteikiantį G.Kildišienei gailestingosios sekso sesutės įvaizdį, žymiajam rūbų modeliuotojui užsakė pats R.Karbauskis. Ar kada nors anksčiau šį šedevrą buvusi R.Karbauskio pavaduotoja dėvėjo, istorija nutyla, tačiau į lemiamą susitikimą su visuomenė, kai į šią gražią moterį nukrypo visos mūsų šalyje veikiančios kameros, anoji atvyko demonstruodama J.Statkevičiaus talento sukurtą labiausiai viršutinį moters garderobo rūbą, tinkantį dėvėti ne tik skeletams. Žinia, J.Statkevičius taip pat nepraleido progos pasigirti, pasinaudodamas situacijos pikantiškumu. Taigi diskretiškąjį R.Karbauskį praeitą kartą visi paliko ant ledo basą, ar ne?
Tačiau, regis, nepalyginamai baisesnis turėtų būti negimusios Visagino Atominės Elektrinės (VAE) skeletas, – net šiurpu pagalvoti, – išlendantis kiekvieną naktį laikrodžiui mušant dvyliktą. Nieko nėra klaikiau už besivaidenančius kūdikius, nužudytus dar įsčiose. Galima sakyti, kad tokios elektrinės statybos idėją R.Karbauskis pasmaugė, kaip sakoma, nuosavomis rankomis, savo milžiniškus resursus panaudojęs organizuodamas referendumą prieš AE statybą Lietuvoje. Kaip visiems dabar jau žinoma, mainais už nužudytą lietuviško ambicingumo projektą įgijome labai pavojingą Astravo Atominės Elektrinės kaimynystę, kuri, labai galimas daiktas, mums žada tokias radioaktyvumo dozes, kad anksčiau ar vėliau pažaliuosime visi iš karto ir kiekvienas atskirai prieš savo valią. Ar Tau, iš tiesų, dar nesivaidena, garbusis Ramūnai?
Tačiau tikrai tragišku herojumi Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininką daro aplinkybės, kad, regis, jį greitai bus galima vadinti motinos žudiku. Turiu galvoje tai, kad „valstiečių“ pradėtas universitetų jungimo vajus, kaip atrodo, neaplenks Aleksandro Stulginskio universiteto (anksčiau vadinto Lietuvos žemės ūkio akademija), kurio absolventas R.Karbauskis ne kartą yra deklaravęs nelygstamą sūnišką meilę ir ištikimybę savo alma mater. Kaip atsitiko, kad stojęs į politinę kovą už regionų Lietuvos atgimimą, šiandien R.Karbauskis, regis, jau taikosi į tokios regionų Lietuvos duobkasio titulą, nepasakius per stipriai? Ar kovos dėl valdžios ir iškovotos valdžios išsaugojimo sąlygos, ar kažkokios kitos, tarkime, mums nežinomos aplinkybės lemia tokias staigias metamorfozes, kad žmogus tampa savo paties antipodu, revoliucionieriumi ir kontrrevoliucionieriumi viename asmenyje?
Nėra ko labai slėpti, širdį peršti dėl to, kad buvo praleista gera proga, išbarstyta neįtikėtinai paranki aplinkybių konsteliacija, prikeliant viltį, kad nacionaline mūsų idėja taps žaliasis Lietuvos kaimas, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, ne mažiau turininga vizija nei staugiantis geležinis vilkas ant kalno, Šiandien su dar didesniu įsitikinimu būčiau linkęs sakyti, kad, Žemės prasmėvaizdis yra ne mažiaus talpi vizija nei biurokratinis Vilniaus vilkas. Tiesa sakant, tai ta pati M.K.Čiulionio „Karalių pasakos“ vizija, kviečiant įsiklausyti į Žemės pažadą ir meiliai raginanti Kaimo mitą paversti moderniąja tikrove.
Kita vertus, nėra nuogesnio dalyko kaip karaliaus su popierine karūna skeletas R.Karbauskio spintoje.
Taip pat skaitykite: Kai politinės valios netrūksta, kam reikalingas dar kažkoks protas