Politikai blogosferoje: gėrio kova prieš blogį

Paskelbė: Data: 2011-06-28 10:52

Spausdinti | Komentarai

Lietuvoje prieš keletą metų blogai pradėjo įgauti pagreitį. Kaip būdas komunikuoti, su daugiau ar mažiau panašiais žmonėmis, kada galima buvo pradėti dalintis savosiomis mintimis, ir gauti kažkokius atsakymus, pasvarstymus ir apskritai, pakankamai kokybiškai padiskutuoti. Ši terpė nebuvo nepastebėta ir tų, kam tas yra gyvybiškai svarbu – politinio kolūkio gyventoju. Atrodo, jog partijų ar judėjimų lyderiai rašo savo dienoraščius. Kartais jie atsiduria ir kažkiek netikėtose vietose. PoPo apsigyvenusi socialdemokratė Birutė, kuri čia rašo beveik anonimiškai, bet bent kiek mąstantis žmogus yra 90 procentų įsitikinęs, kad ji yra ji (Rokiškis jos neišdavė, aš savo spėjimą taip pat pasilaikysiu prie savęs).

Stebint politikų tinklaraščius iš šalies, idealiausiai komunikavo per savo blogą A. Zuokas, tačiau pastaruoju metu jo interesas bloge sumenko, jis nustojo dalyvauti diskusijose po savo įrašais, galiausiai ir įrašai pateikiami nebe kaip įrašai – pastaruoju metu blogas paremtas video medžiaga. Iš kitos pusės, džiugu stebėti, kad bent atnaujinamas reguliariai. Tačiau komunikacija su skaitytojais – žiūrėtojais akivaizdžiai sumenko.

Tai šiek tiek primena konservatorių atvejį – Andriaus Kubiliaus blogas nustojo funkcionuoti beveik iškart, kai jis tapo ministru pirmininku. Jo paskutiniai įrašai daryti po Seimo rinkimų tik keli, pasibaigia 2009 metų pradžioje. Juokaujama, jog prie savo blogo jis grįš po kitų Seimo rinkimų. Iš dalies galima pagalvoti, jog žmogus tikrai yra užsiėmęs, neturi kada užsiiminėti niekais, rašinėti kažkokių savo pastebėjimų. Tačiau, kaip bebūtų keista, šis A. Kubiliaus pasirinkimas buvo savanoriškas atsiribojimas nuo visuomenės. Ne gana to, jog ši vyriausybė turi kaip niekad silpną komunikaciją, jos bendravimas su bendruomene ir taip sudėtingas, vadovas pats kerta šaką, kurią buvo įskiepijęs. Tuo tarpu kitas blogeris, žinomas pseudonimu Kitu kampu elgėsi priešingai: beveik reguliariai (vidutiniškai kas 11 – 12 dienų, kitaip tariant 3 kartus per mėnesį) vis įmesdavo kažkokius pastebėjimus į savo tinklaraštį, taip suteikdamas galimybę bendrauti tarp savęs ir visuomenės. Jam traukiantis iš posto buvo kalbama, kad tai vienas geriausių buvusių ministrų šioje vyriausybėje. Toli gražu netvirtinu, jog tai būtent vedamo tinklaraščio nuopelnas, greičiau netgi atvirkščiai. Visgi tai taip pat atspindi ir požiūri į užimamas pareigas, o taip pat ir atsakingumą. Panašu, kad liko aktyviausias šios vyriausybės blogeris, kuris, mano manymu, turėtų joje išsilaikyti – Remigijus Šimašius. Atrodo, jog jis netgi ir šiek tiek skaito, kas ir kaip pas jį komentaruose bendrauja, tačiau į diskusijas plačiau nesivelia.

Visgi kalbant apie politikus blogosferoje, reikia pažymėti vieną labai svarbų momentą: jų pozicija dažnai atrodo keista, jiems nereikia feedbacko, jie gali rašyti tik tam, kad matytųsi. Aš beveik neabejoju, jog niekas tokių sąlygų kaip delfis politiko matomumui suaryti negali, ten reiškiasi ir L. Donskis, ir G. Kirkilas, ir G. Navaitis, ir S. Stoma bei kiti (beje, politiku jis tapo po to, kai intensyviai padirbėjo prie savo blogo, buvo vienas iš tų delfio blogų autorių, kuris dalyvaudavo diskusijose su savo komentatoriais ir priešingu atveju vargu ar jį būtų išreitingavę į viršų). Tačiau tapę politikais, jie nustojo domėtis, kas darosi po jų blogų įrašais. Akivaizdu, jog jiems dabar reikia tik tribūnos, iš kurios jie galėtų skelbti savo tiesą. Nežinau kaip kiti, bet Leonidas Donskis dar aptaria savo įrašus pas save FB, tačiau galbūt tai specifiškesnis reiškinys, negaliu daryti jokių tvirtinimų.

Kitas ženklus poslinkis – šiuo metu blogus kaip niekad intensyviai rašo socialdemokratai, veikiausiai turi pakankamai daug laisvo laiko. Iš kitos pusės, jie juk turi pasiruošti rinkimams ir tam reikia ruoštis iš anksčiau. Todėl laisvu nuo darbo laiku, galima kažką ir parašinėti, nors, kaip rodo kai kurie paskaičiavimai, Seime nepersidirbama.

Jeigu pabandyti apibendrinti tuos kelis žodžius, kuriuos surašiau, panašu, kad tinklaraščiai politikams reikalingi tik tol, kol jie nėra valdžioje. Paskui juos bus galima numesti į šalį. Kaip ir atspindi bendrą požiūrį į rinkėjus, kurie reikalingi tik per rinkimus…

Originalus įrašas tinklaraštyje Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Šis tekstas yra „Baltojo vaiduoklio juodraščiai“ nuosavybė

 
traffix.lt