Greičiausiai būtų sunku surasti ciniškesnį momentą paskelbti apie Centrinės ir Rytų Europos atidavimą į Rusijos įtakos sferą, nei Antrojo pasaulinio karo pradžios 70-osios metinės. Rugsėjo 17 dieną, kaip tik tokį žingsnį žengė JAV „vilties“ prezidentas Barackas Obama, atsisakęs planų Čekijoje ir Lenkijoje įkurti priešraketinės gynybos (PRG) sistemos elementus. Pastaruosius dislokuoti Centrinėje Europoje, tęsdama Ronaldo Reagano SDI (SDI – strateginė gynybos iniciatyva – aštuntajame dešimtmetyje pradėta įgyvendinti JAV gynybos nuo tarpžemyninių balistinių raketų programa) tradiciją, buvo nusprendusi George‘o W. Busho administracija.
Dar likus kelioms savaitėms iki Obamos pareiškimo apie Jungtinių Valstijų sprendimą atsisakyti PRG elementų (radaro Čekijoje ir 10 raketų Lenkijoje, skirtų susekti ir numušti iš Irano ir Šiaurės Korėjos paleistoms tarpžemyninėms balistinėms raketoms) neoficialiais kanalais iš Vašingtono nutekėjo informacija apie B. Obamos „ne“ PRG sistemai Centrinėje Europoje. Baltųjų Rūmų administracijos darbuotojams oficialiai neigiant tokias naujienas, Centrinės ir Rytų Europos šalims teko pratintis prie minties, kad netrukus teks nuryti ypatingai karčią piliulę. Pirmą kartą nuo 1999 metų, kai su JAV pritarimu į NATO buvo priimtos pirmosios trys postkomunistinės valstybės, už Jungtinių Valstijų užsienio politikos prioritetų sąrašo ribų atsidūrė bene ištikimiausi JAV sąjungininkai.
B. Obamos užsienio politikos skirtumai nuo prieš tai Jungtinių Valstijų prezidento pareigas ėjusių G. W. Busho ir Billo Clintono, vertinant JAV santykius su savo partneriais postkomunistinėje erdvėje, tapo dar labiau akivaizdūs, kai į Lenkijoje vykusį Antrojo pasaulinio karo pradžios minėjimą – į kurį, beje, atvyko, net rimtų nesutarimų su Lenkija turinčios Rusijos ministras pirmininkas Vladimiras Putinas – Jungtinėms Valstijoms atstovauti buvo pavesta C lygio politikos veikėjui, Clintono laikų gynybos sekretoriui Williamu Perry. Tačiau po to, kai dėl tokio diplomatinio akibrokšto Lenkijoje kilo nemažas pasipiktinimas, W. Perry buvo pakeistas JAV Nacionalinio saugumo patarėju, generolu Jamesu Jonesu. Pats JAV prezidentas B. Obama savaip išreiškė naująjį Jungtinių Valstijų požiūrį į partnerius Centrinėje Europoje – jis ne tik nedalyvavo minėjime, bet ir toliau tęsė savo atostogas.
Priešiškumas PRG sistemai Centrinėje Europoje įsišaknijęs ne tik dabartinėje JAV prezidento aplinkoje, bet ir paties B. Obamos vykdomoje užsienio politikoje. Dar 2007 m., būdamas Ilinojaus senatoriumi, B. Obama kritikavo G. W. Busho administracijos PRG planus dėl nepakankamų konsultacijų su NATO sąjungininkais Europoje, abejotino PRG skydo efektyvumo bei noro įrengti šią sistemą grynai dėl politinių, o ne saugumo priežasčių. Nors pati PRG idėja nebuvo atmesta, B. Obama pareiškė, kad nuo šiol dėmesys bus skiriamas trumpo ir vidutinio nuotolio raketas galinčioms numušti sistemoms. Diplomatiškai nutylėta tik viena – atsisakymas dislokuoti PRG skydo elementus Lenkijoje ir Čekijoje šį kartą buvo kaip tik toks politinis Vašingtono žingsnis, kurį prezidentas Obama kritikavo prieš dvejus metus.
Dabartinės Baltųjų rūmų administracijos teigimu, šiuo metu Iranas nėra pajėgus sukurti ilgo nuotolio balistinių raketų, todėl nėra prasmės išleisti milžiniškas sumas gynybai nuo neegzistuojančios grėsmės. Tačiau, kad tai vakar dienos sprendimas, rodo ir žvalgybos tarnybų nuolat pateikiami įspėjimai apie Irano branduolinės programos vystymosi tempus: Teheranas jau po mėnesio ar poros turės pakankamą kiekį silpnai sodrinto urano, branduoliniam ginklui pasigaminti. Irano raketinių sistemų pramonė taip pat nėra apmirusi – jau dabar persiškos vidutinio nuotolio Shahab III raketos gali nuskrieti 2 tūkstančių kilometrų atstumą ir pasiekti Europos Sąjungos teritoriją. Galimybes ir ryžtą pasigaminti tolimojo nuotolio balistinių raketų Teheranas šiemet jau įrodė į kosmosą pakeldamas pirmąjį savo palydovą.
Nors JAV teigia neatsisakanti priešraketinės gynybos, o tik keičianti abejotino efektyvumo sausumos sistemas montuojamomis į laivus (Aegis), reikia nepamiršti, kad antžeminių sistemų įrengimas užima ne vienerius metus, o apgauti sąjungininkai, prisiminę kuo negalima pasitikėti, kitą kartą gali ne tik nebesutikti savo teritorijoje dislokuoti Šiaurės Amerikos rytinei pakrantei strategiškai būtinų gynybinių įrenginių, bet ir „pritrūkti“ politinės valios išsiųsti daugiau karių į vis giliau NATO į pralaimėjimo liūną tempiantį Afganistaną.
Neabejotiną Centrinės ir Rytų Europos šalių frustraciją, dėl B. Obamos administracijos sprendimo sulaužyti pažadus, duotus G. W. Busho prezidentavimo laikais, dar labiau gilina faktas, kad PRG sistemų dislokavimas postkomunistinėje erdvėje galėjo bent iš dalies atpirkti neatleistiną NATO neveiklumą naujųjų savo narių gynybos klausimu. JAV karinių objektų įkūrimas Čekijoje ir Lenkijoje visų pirma buvo svarbus ne tiek kariniu, kiek (geo)politiniu aspektu, kadangi būtų įtvirtinęs ilgalaikes perspektyvas į šį regioną dar giliau įleisti Jungtinių Valstijų karinės galios šaknis. Tačiau, regis, Centrinei ir Rytų Europai šiuo metu atėjo tinkamas laikas apsvarstyti ar buvo tikrai išmintinga savo gynybos architektūrą išimtinai derinti su abejotinomis Baltųjų rūmų garantijomis ir remtis regione neegzistuojančia Jungtinių Valstijų karine galia. Tokį klausimą sau iškelti laikas ir Lietuvai, paskutiniais metais savo kariuomene pavertusiai kelių šimtų profesionalų būreliu ir pamiršusiai šalies teritorinės gynybos prioritetą.
B. Obamos „ne“ priešraketinės gynybos sistemai Europoje ne tik išklibino pasitikėjimo pamatus dabartine JAV prezidento administracija (iš pastarosios istorijos neabejotinai ko pasimokyti turės ir tokie tradiciniai Jungtinių Valstijų partneriai kaip Izraelis ar Pietų Korėja), bet ir nepaprastai paaštrino Lenkijos bei Čekijos santykius su dabartine Rusijos vadovybe. Maskvą Vašingtono planai ypatingai erzino, nes tapo akivaizdu, kad ignoruodamos reikalavimus pripažinti Rusijos interesų sferą buvusioje Varšuvos pakto ir SSRS teritorijoje, Jungtinės Valstijos nelaikė Kremliaus aukščiausio lygio žaidėju tarptautiniuose reikaluose ir nematė reikalo daryti užsienio politikos išlygų ar nuolaidžiavimų toje Europos dalyje, kurią jau ne vieną amžių Maskva laiko savo kiemu. Po Jungtinių Valstijų atsisakymo statyti priešraketinio skydo elementus Europoje, šis žingsnis Kremliuje buvo teisingai suprastas kaip diplomatinis signalas, jog Rusija geopolitiniame mūšyje dėl dominavimo postkomunistinėje Europos dalyje, pasiekė reikšmingą pergalę: JAV pirmą kartą po Šaltojo karo pabaigos netiesiogiai pripažino išimtinai politiniais motyvais grįstus Maskvos reikalavimus nesikišti į jos interesų sferą. Tačiau mainais į ką?
Jungtinės Valstijos, nusileisdamos Rusijos primygtiniam reikalavimui nestatyti PRG skydo elementų Centrinės Europos šalyse, neabejotinai tikisi pasiekti kelis tikslus: sulaukti santykių su Maskva atšilimo, atkalbėti pastarąją nuo tolesnių bandymų flirtuoti su Irano ajatolomis, padedant šiems įgyvendinti branduolinę programą ar tiekiant raketines sistemas (pvz. oro gynybai skirtas S-300), o svarbiausia – žlugus galimybei JAV su Iranu susitarti akis į akį, gauti Kremliaus paramą Jungtinių Tautų Saugumo taryboje, balsuojant už naujas sankcijas, nukreiptas prieš Irano naftos sektorių. Tačiau jau dabar galima numatyti, kad nei vienas iš šių tikslų galutinai nebus pasiektas, nes didelės įtampos ir netikrumo atmosfera Artimuosiuose Rytuose visada reiškia dideles naftos kainas ir turtėjančias Rusijos energetikos kompanijas. Be to svarbu nepamiršti, kad dar vienas konfrontacijos židinys Persijos įlankoje dar labiau susilpnintų JAV, kaip į du ilgus karus jau įsitraukusios supergalybės dominavimą. To laukiančių nėra mažai.
Rusija, būdama specifinių galios žaidimų meistre, šią unikalią situaciją jau dabar išnaudojo tinkamai, pareikšdama, kad ji labai vertinanti konstruktyvų Jungtinių Valstijų prezidento administracijos žingsnį ir savo ruožtu ketinanti atšaukti Iskander-M tipo taktinių raketų (kuriomis pati Rusijos kariuomenė apsirūpins tik 2016 m.) dislokavimą Kaliningrado srityje. Įdomu tai, kad Apie Kremliaus strategiją sukurti dirbtines problemas ir už tai gauti įvairių nuolaidų yra nemažai rašęs ir buvęs JAV valstybės sekretorius, Nobelio taikos premijos laureatas Henry Kissingeris, su panašiomis dilemomis Šaltojo karo metu nuolat susidurdavęs tiesiogiai. Nepanašu, kad Maskva būtų pasiruošusi lengvai iš rankų paleisti unikalią progą manipuliuoti didžiaisiais tarptautinės bendruomenės veikėjais, susigrąžinti įtaką buvusios imperijos valdose ir dar gerai iš viso to uždirbti.
Paradoksalu, kad B. Obamos administracija, mainais už tuščias naujų („perkrautų“) santykių viltis su Maskva, likimo valiai palieka ideologiškai sau artimiausius sąjungininkus, kurie Europoje iki šiol stoiškai atstovavo atlantizmo doktrinai ir dažnai atsverdavo antiamerikietiškas Vakarų Europos šalių pozicijas. Net ir bandant išnarplioti šiuo metu aktualų branduolinio Irano klausimą, JAV nederėtų pamiršti, kad geopolitinio stabilumo trūkumas Centrinėje ir Rytų Europoje – it griūnantys domino kauliukai – taps tik didžiulių Senojo žemyno problemų pradžia. O spręsti šias problemas gali tekti už aukščiausią kainą…
