Ričardo Samuilio nuotr.

Tytuvėniškio Rašytojų sąjungos nario Vlado Kalvaičio novelių romano „Sustiprinto režimo barakas“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2011) pristatymas vyko gegužės 30 d. Kelmės krašto muziejaus dvaro rūmuose. Trečioji prozos knyga apdovanota 42-ąja Žemaitės literatūrine bei penktąja Liudo Dovydėno premijomis.

Knygos redaktorius Kauno kultūros ir meno savaitraščio „Nemunas“ vyriausiasis redaktorius Viktoras Rudžianskas, išvydęs pilną salę, šyptelėjo: Kaune tokia gausa rašytojo draugų ir gerbėjų būtų vadinama anšlagu. Susitikime taip pat dalyvavo redaktoriaus pavaduotoja Gražina Viktorija Petrošienė, Kelmės rajono savivaldybės meras Kostas Arvasevičius, Kelmės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotojas Algis Krutkevičius. Renginį pagal Janinos Skeberdienės, visuomeninės organizacijos „Krašto informacija“ pirmininkės ir „Ūkininko patarėjo“ žurnalistės, kruopščiai parengtą scenarijų organizavo Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešoji biblioteka.

Dokumentinis operatoriaus Rolando Kančausko ir J. Skeberdienės filmas apie Sibiro būtį tapo romano teksto prieiga. „Sustiprinto režimo barakas“ – meniška kalba perteikta, autentiškais išgyvenimais paremta,  egzistencija lageryje. Nuo pagrindinės siužetinės linijos, vingiuojančios buro (rus. sustiprinto režimo barakas) labirintais, atsišakoja „Laiškai senelei“. Prisiminimai apie vaikystės namus, priešlagerinį laikmetį – dvasinės šviesos ištakos, laimės žiburys tūnančiam spygliuota tvora suveržtoje pasąmoninėje tamsoje. Atsiskirdami ir stotelėse susieidami šie du paraleliniai pasakojimai individualizuoja ir kartu tipizuoja pagrindinio personažo charakterį. Realusis veikėjas tampa universaliu mitiniu lagerio žmogaus prototipu. O svarbiausia –apnuogina visą nužmoginimo mechanizmą, sistemą, kurioje vis tik sugebama išsaugoti amžinąsias vertybes.

Į romaną klausytojas buvo panardintas ir skaitovų. Ištraukas skaitė ir padėką V. Kalvaičiui reiškė ne tik moksleivis,  lietuvių kalbos mokytojai ir kt., bet ir meras K. Arvasevičius, vedėjo pavaduotojas A. Krutkevičius. Nuoširdus paprastumas vienijo, juosė tarsi vosilkų mėlynė, bet nenugramzdino į tragizmo liūną, nes, kaip ir knygoje, rimtį išsklaidydavo gebėjimas žvelgti į visa iš šalies, su jumoru, ironija, saviironija. Visiškai sutinki su V. Rudžiansku: ko gero, sunku būtų surasti kitą merą, kuris sutiktų skaityti kritinį tekstą apie valdžią, tegul ir menišką, lituanistą su grožinės literatūros knyga rankose…

V. Kalvaičio talentą profesionalo akimis redaktorius įžvelgė novelėje „Grybai“. Toks kūrinys „negali būti atsitiktinumas“, kalbėjo kritikas. Pasidžiaugė, jog su rašytoju smagu bendradarbiauti, nes reaguoja į pastabas, taiso klaidas. Autorius atitarė tuo pačiu:

– Man nusišypsojo tikrai didžiulė laimė, kad susipažinau su „Ūkininko patarėju“, o po to ir su nemuniečiais. Esu labai nerangus, suėjimai „Nemune“, dėmesio atkreipimas į novelę „Grybai“ mane pastūmėjo. Epigrama labai greit pasirašo. Pernakt gali jų dešimt sukurti. Dešimt kart dešimt – šimtas. Jau ir išleidi rinkinį… Novelę parašyti sunkiau. Reikia labai daug mokytis. Aš mokiausi iš didžiųjų novelės meistrų. Man labai artimas Gi de Mopasanas, V. M. Šukšinas, artimi keli lietuviai: J. Baltušis, Pulgis Andriušis; didelį įspūdį padarė Jono Marcinkevičiaus „Benjaminas Kordušas“.

Žodinga, sodria romano kalba žavėjosi ne vienas skaitytojas. Renginio vedėja J. Skerbedienė surengė leksikologinę viktoriną. Sunkoka buvo paaiškinti išrinktų žodžių reikšmes. Nelengva išlukštenti ir pačio romano reikšmes, jų spektrą. Lietuvių literatūroje „Sustiprinto režimo barakas“ pasirodė kaip išskirtinis kūrinys, nešališkai pasakojantis apie lagerį. Be teismo

Tiems, kurie buvo TEN ir liko,

Tiems, kurie buvo TEN ir grįžo,

Tiems, kurie nebuvo,

Kad niekada TEN nebūtų“ (V. Kalvaitis)

Atsidėkodamas vyriausiajam redaktoriui meras K. Arvasevičius įteikė padėkos raštą už regiono kultūros iniciatyvų rėmimą, už darbą leidžiant kraštiečio knygas. Šokėja Eglė Kančauskaitė kompozicijos pabaigoje įteikė rašytojui vosilkų puokštę. Rašytojas dėkojo leidėjams, rėmėjams ir draugams, o šie – rašytojui. Paskui vieni kitiems. Už tai, kad esame. Už tai, kad esama deimančiukų, be kurių Lietuva nebūtų savimi.

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: