Kai kurie pastebi, kad skerdynės Utøya saloje – tai pačios didžiausios žmonijos istorijoje skerdynės, kokios tik yra įvykusios taikos metu, nedalyvaujant organizuotoms naikintojų grupėms. Anders Behring Breivik — tai ne šiaip koks Antanas Varnelis, nužudęs 6 senukus, o treniruotas, steroidus vartojęs ir daugelį metų skerdynėms ruošęsis veikėjas: dar prieš krūvą metų jis įsigijo sodybą, kurioje ilgai ruošėsi sprogmenis, pirko ginklus ir planavo. Planavo ir galvojo apie būsimas skerdynes daug metų.
Pirmiausiai, prieš analizuodami, skerdynių masto supratimui turėtume prisiminti kitus atvejus, kai pavieniai puspročiai šaudydavo žmones. Itin pagarsėjusių Columbine skerdynių metu nušauta 13 žmonių, didžiausiose JAV istorijoje skerdynėse, kurios įvyko Virginijos politechnikos institute, buvo nužudyti 32 žmonės, o iki šiol didžiausiose pasaulyje skerdynėse, kurios 1982 įvyko Pietų Korėjoje, pamišęs policininkas nušovė 57 žmones. Ne taip seniai du kartus Suomijoje siautėjo paaugliai — vienas nušovė 8 žmones, o kitas — 10 žmonių. Palyginus su visais šiais, Anders Behring Breivik atrodo, kaip monstras: jis nušovė 68, surengė sprogdinimą, paruošė bombas dar keliuose pastatuose ir prigamino sprogmenų tiek, kad galėtų išsprogdinti dar porą dešimčių namų.
Išties visa tai — tik dėl kreivo pasaulio suvokimo, dėl apsėdusio demono, privertusio jį žudyti. Deja, tas demonas yra pakankamai sudėtingas, kad net paviršutiniška jo analizė taptų tikru užsiknisimu. Net nežinau, ar kam nors užteks kantrybės perskaityti tą fragmentuotą minčių kratinį, kurį parašiau žemiau, bet bandykite…
Demonai Breiviko galvoje
Žiniasklaida jau spėjo paskelbti krūvą versijų apie Anders Behring Breivik pažiūras ir elgsenos priežastis. Pirmomis dienomis po įvykių ypač pasižymėjo įvairios radikalų grupės, ėmusios pasakoti ką papuola: kad tai nacis, antiislamistas, skinas, fašistas, kad tai mažų mažiausiai buvęs ultrakairysis, studijavęs marksistinę literatūrą, prosionistas, Al Kaedos pasekėjas, homoseksualas, krikščionių fundamentalistas, etc., etc.. Atrodytų, nebuvo tokios radikalios grupės, kuri to norvego nepriskirtų kokiai nors nepatinkančiai žmonių grupei — tą labai greitai pastebėjo Komjaunimas.lt. Ir kuo labiau kokia nors grupuotė radikalesnė, tuo, atrodo, aršiau ir vienareikšmiškiau ji pripaišinėjo žudikui kokias nors savo priešų pažiūras ar savybes. Ir tik vienas-kitas pabandė pasiaiškinti, ką savo košmariško didumo knygoje išties nori pasakyti žudikas ar kodėl išvis toksai žudikas atsirado. Apie politiką nelinkęs rašyti, tačiau labai įžvalgus Andrius Užkalnis įvardino pakankamai taikliai — kairieji tolerantai patys išsiaugino monstrą. Bet ir tai tėra tiktai dalis tiesos, kurią galime atrasti, besikapstydami Breiviko rašliavoje, kurios išties yra tiek daug, kad net abejoju, ar ją kada nors kažkas nuosekliai išnarstys.
Kita vertus… Žinote, man ta knyga verta daug mažiau, nei vieno iš išsigelbėjusių pasakojimas, kur jis aprašo to paties Breiviko elgesį su viena mergina, bandžiusia žudiką sustabdyti:
– Ji verkdama prašė, kad jis nustotų šaudyti. Žudikas ją nuramino, palaukė, kol ji prieis arčiau, iššovė į krūtinę, o paskui paleido kontrolinį šūvį į galvą.
Iš likusių gyvais pasakojimų aišku, kad jis būtent taip ir elgėsi: šaudė į arčiausiai esančius, o paskui šaltakraujiškai ir neskubėdamas juos pribaigdavo. Aukas žudė, nelabai tesirinkdamas — ir vaikus, ir suaugusius. Bet… Čia ir susiduriame su klausimu: kodėl? Ir būtent todėl aš skaitau ir bandau suprasti, ką savo knygoje parašė tasai Anders Behring Breivik. Man kliūna ir dar vienas dalykas: niekas jau neabejoja, kad vienu iš smarkiausiai norvegų žudiką paveikusių asmenų buvo norvegų blogeris Fjordman, kuris, nors ir seniai jau nustojęs rašyti, nors galimai ir prieš savo valią, visgi bent netiesiogiai paskatino Breiviką imtis skerdynių. Aš irgi esu blogeris, tad mane tai verčia susimąstyti apie tai, kokias pasekmes duoda mano ir kitų blogerių rašliavos.
Deja, atrodo, kad ne viskas taip paprasta, kaip norėtųsi vertinti: nepanašu, kad Anders Behring Breivik būtų šiaip koks nors beprotis. Greičiau jau tai gan apsišvietęs, nelabai durnas, labai kryptingas pažiūras turintis ir itin planingai veikęs vyrukas. Berods 9 metus jis dirbo tam, kad galėtų įvykdyti skerdynes — tikslingai, suplanuotai, remdamasis kažkokiomis savo idėjomis. Ir tos idėjos buvo ne šiaip kokia nors paranoja ar primityvi sąmokslo teorija, o sistemingas, tačiau kryptingas pasaulio vaizdas, sakantis, kad blogio šaknis — tai Norvegijos Darbo partija bei įvairiarūšiai tolerastai.
Užkabinę Breiviko teorijas, pabandome suprasti, kas ne taip jo pasaulio vaizde, kur šlubuoja jo pasaulio vaizdas ir atsiremiame į tai, kad mums tenka interpretuoti visą tą jo klaikų 1500 puslapių naratyvą, jį bandant susieti su realybe. Štai taip ir vėl susiduriame su semiotiniais reikalais. Tik jau ne su žaisminga ir gražia forma, prie kurios esam pripratę, o su tuo, kas virsta tikrais košmarais. Su diskursų (ir skirtingų kultūrų) konfliktu, kokį kadaise minėjo dar patsai Noam Chomsky, kalbėdamas apie Kampučijos tragediją, kaip savižudišką (agresija nukreipta į vidų, o ne išorę) konfliktą tarp vakarietiško ir azijietiško pasaulio. Tik šįsyk tas konfliktas ne kažkur toli, o visiškai šalimais.
Vienas mano draugas maždaug taip pareiškė apie tą Breiviko istoriją: “norvegai yra puslaukiniai — tai šalis, kur gyvena laukiniai žmonės, kurie nei nežinotų civilizacijos, jei ne nafta, atnešusi jiems nesuvokiamai didelius pinigus. Dėl tų pinigų tie laukiniai ir siautėja dabar, kaip kokie arabai“. Gal būt tame yra tam tikros keistos tiesos: mes juk galime prisiminti tokį Varg Vikernes, prieš kokius porą dešimtmečių ėmusį kelti ten bažnyčių deginimo vajų. O galim prisiminti ir šiaip visokias istorijas apie vikingus. Bet aš esu linkęs manyti kitaip: mes susiduriame ne su kokiu nors laukinišku žiaurumu, o su rimtais sociokultūriniais konfliktais.
Unabomberis ir visuomenės destabilizacija
Paskaičiau tą Anders Behring Breivik parašytą knygą (tikrai ne iki galo, tikrai ne nuosekliai, nes užkniso) — “2083: A European Declaration Of Independence”. Ir žinote, ji ne bepročio rašyta. Taip, joje yra nemažai kopypeistų (pats autorius knygos pradžioje tiesiai apie tai rašo — kad apie pusę turinio yra originalaus, o kita pusė — kitų autorių), yra ir kopypeistų iš garsiojo Unabomberio aka Theodore Kaczynski. Ir štai čia yra bene įdomiausia istorijos gija: Kačinskis prieš pusę šimtmečio pagarsėjo, kaip jauniausias visų laikų Berklio Universiteto profesorius, buvo puikus analitikas, matematikas ir filosofijos mokslų daktaras. Deja, jo filosofijos pasuko labai keista linkme, sukurdamos diskursą, kuris buvo vientisas, sąmoningas, neprieštaringas, visaapimantis (t.y., apie visuomenę, o ne kokią nors specifinę sritį) ir kartu visiškai besikertantis su diskursu, dominuojančiu visuomenėje.
Pagal Teodorą Kačinskį, savo idėjas kūrusį dar prieš 40 metų, visuomenė darosi vis sudėtingesnė, priklausoma nuo labai keblių ir kompleksiškų procesų, o tų procesų kompleksiškumas ir sudėtingumas, einant laikui, darosi vis aukštesnis. Pramonė sudėtingėja, technologijos sudėtingėja, tiekimo grandinės sudėtingėja, įmonių ir žmonių specializacija didėja, visuomenė vis labiau optimizuojasi ir atsiranda vis didesnės ir keblesnės priklausomybės nuo visko, kas tik yra. Matematiškai tai labai banalu: kuo sistema sudėtingesnė, tuo daugiau joje elementų, bet didėjant elementų skaičiui, jų tarpusavio galimų sąsajų skaičius didėja proporcingai elementų skaičiaus faktorialui. Kitaip tariant, visiškai beprotiškais tempais.
Tarp kitko, galime tai nesunkiai įsivaizduoti paprastu pavyzdžiu: kuriant vieną kompiuterį, dalyvauja tūkstančiai įvairaus dydžio laboratorijų JAV, kurioms darbuotojus rengia visa eilė universitetų, o tą jų kūrinį tiražuojant, dalyvauja elektros kompanijos, krūvos chemijos pramonės ir metalurgijos įmonių, teikiančių žaliavas, daugybė mikroschemų gamyklų įvairiausiose pasaulio šalyse, etc. — jei paskaičiuosim visus dalyvaujančius žmones, atrasime, kad būtent šį kompiuterį, kuriuo dabar skaitote mano blogą, gamino kelios dešimtys milijonų žmonių visame pasaulyje, o paskiri komponentai yra pagaminti ar sukurti keliose dešimtyse skirtingų valstybių. Gan panaši situacija ne tik su kompiuteriais, bet ir su automobiliais ar kitais sudėtingesniais gaminiais. Klausimas čia paprastas: kada technologija pasidarys tokia sudėtinga, kad gaminant kokį nors mūsų naudojamą daiktą, sudalyvaus žmonių skaičius, sulyginamas su visų planetos gyventojų skaičiumi?
Sudėtingėjant sistemai, jos stabilumas labai sparčiai ir smarkiai krenta, o galimi sistemos sutrikimų poveikiai visuomenei — auga. Beje, galime tai visai vaizdžiai pamatyti ir iš ekonominių bardakų, tapusių įprastais (dar prieš šimtą metų pasaulinių biržų svyravimai nedarydavo tokios įtakos), ir iš technogeninių katastrofų, pvz., Fukušimos ir Aralo jūros atvejų. Ir netgi iš tokios banalybės, kaip potvynis Naująjame Orleane po Katrinos uragano 2005 (beje, irgi technogeninės kilmės — užtvankos griuvimas), rodo, kaip nestabiliai mes gyvename: dar prieš šimtmetį vargu, ar galėjo būti kažkas panašaus, tačiau dirbtinės vandens saugyklos, potencialiai užliejamose teritorijose statomi namai, milžiniškas gyventojų perteklius miestuose — visa tai sistemą, kurioje gyvename, paverčia pernelyg sudėtinga, pernelyg nestabilia. Vis didėja rizika, kad pažeidus kurią nors grandį, griuvimai prasidės ten, kur visiškai jų nesitikime, o kokia nors nedidelė katastrofėlė taps pasaulinio masto košmaru. Beje, ar žinote, kad norint Vilniaus gyventojų skaičių per kelias savaites sumažinti iki Alytaus didumo, pakaktų viduryje žiemos toms kelioms savaitėms atjungti elektrą? Spėkit, kodėl.
Teodoro Kačinskio manymu, dėl tokios destabilizacijos kalčiausi visokie socialistai. Socialistai plačiąja prasme — ne tik politiniai socialistai ar marksistai, bet ir visi kiti, bandantys transformuoti visuomenę pagal sistemos poreikius, t.y., verčiantys žmones atitikti sociumo keliamus reikalavimus*. Būtent tokie socialistai sistemingai naikina individualizmą ir verčia žmones tapti socialiniais sraigteliais, kraštutinai priklausomais nuo sistemos: sistema sudėtingėja žmonių sąskaita, o ne todėl, kad pati tampa patikimesne. Ne valstybė ir industrija deda lėšas į visuomenės stabilizavimą, o priešingai — žmonės ir jų valdymo priemonės tampa nuolatiniu, bet vis mažiau patikimu sistemos garantu. Technologijų sudėtingėjimas ir kompiuterizacija pagal Kačinskį dar labiau blogina situaciją, o po tam tikro laiko sistema turėtų pasiekti visišką krizę. 1995 parašytame Kačinskio-Unabomberio manifeste (o jis labai nuoseklus ir vertas dėmesio) teigiama, kad kritinė riba būtų pasiekta maždaug po 40-100 metų. Štai, kaip jis rašo:
162. The system is currently engaged in a desperate struggle to overcome certain problems that threaten its survival, among which the problems of human behavior are the most important. If the system succeeds in acquiring sufficient control over human behavior quickly enough, it will probably survive. Otherwise it will break down. We think the issue will most likely be resolved within the next several decades, say 40 to 100 years.
Deja, galim spėti, kad ponas Unabomberis buvo ne visai tikslus su savo prognozėmis, nes nuo kokių 1970 gyvendamas ir filosofuodamas miškuose (gyveno kaip visiškas atsiskyrėlis nedidelėje pašiūrėje), jis kiek atšoko nuo modernių technologijų ir nepamatė to žiauraus šuolio, kuris įvyko, atsiradus kompiuteriams ir internetui (o apie 1995 matėsi tiktai patys pirmieji internetinės revoliucijos požymiai). Apie 2000 Bill Joy, vienas iš tikrų interneto kūrėjų ir didžiausių XXa. IT genijų ėmė ir pareiškė Wired žurnalui, kad Unabomberis, tegul ir elgdamasis šlykščiai, neklydo dėl vieno: yra visi požymiai, kad progresas vyksta taip, kad žmonių nereiks. Už žmones sprendimus darys robotai, kurie tuos žmones ir kontroliuos, nes tai yra patikimiau. Ir visa tai — pakankamai netolimos ateities reikalas. Tąsyk kokie 80 procentų durnių iš Sun Microsystems įkūrėjo juokėsi, tačiau likę 20 procentų tylėjo. Nes neatrodo, kad koks nors sprendimas yra.
Dabar, prasidėjus internetiniams paradigmos poslinkiams, iš esmės ir matome tą Unabomberio prognozuotą procesą: visuomenė destabilizuojasi, o bandymai kontroliuoti visuomenę — sparčiai auga. Sistema pasidarė pernelyg sudėtinga, kad galėtų būti stabili, o smulkūs veiksniai sukelia griūtis netikėčiausiose vietose. Būrys trolių, subėgusių į Irano portalus, sugeba sukelti riaušes per prezidento rinkimus. Kiti troliai sugeba sukelti neramumus Libijoje, Egipte ir kitose arabų šalyse. Dar kiti troliai sugeba sukelti pirmiausiai masinius protestus per rinkimus Baltarusijoje, o paskui per plojimų bangas ima artėti ir prie situacijos, artimos revoliucijai.
Breivikas, bandęs remtis Unabomberio idėjomis, nei nepastebėjo, kad pats tampa vienu iš tų, kas visuomenę destabilizuoja. Breivikas norėjo stabilizacijos, grįžimo į kažkokius senesnius laikus, tačiau realiai padarė visiškai priešingą efektą — sustiprino sistemos savisaugą. Galim gan užtikrintai tarti, kad Breiviko politinės/filosofinės interpretacijos yra ganėtinai primityvios.
———————
* Pagal Teodorą Kačinskį, socialistas — tai net nebūtinai kairysis, o tas, kuris verčia žmones socializuotis, t.y., prisitaikyti prie visuomenės ir pramonės keliamų reikalavimų, tapti sistemos varžteliais. Tai taiklus vertinimas: žvelgiant giliau, visos dešiniosios ir kairiosios politinės srovės didesne dalimi tėra kažkokie makaronai, o realiai viskas atsiremia į priešstatą tarp individo ir visuomenės interesų. Kitaip tariant, socializmas savo esme yra paremtas visuomenės interesų iškėlimu virš individualių žmonių interesų. Čia gauname puikų paaiškinimą, kad nacionalsocialistai yra ne mažiau socialistai už kokius nors bolševikus — išties ir vieni, ir kiti visuomenę kelia virš žmogaus. Taip pat verta pastebėti, kad individualistinis požiūris šiuolaikinėje politikoje veik neatstovaujamas, socialistai dominuoja visur, įskaitant ir menamai dešiniąsias partijas.
Originalus įrašas tinklaraštyje rokiskis.popo.lt
