Destabilizaciniai reiškiniai — tik simptomatika. Įdomumas visgi yra socialiniuose reiškiniuose bei ideologijose, kuriomis remiasi mūsų visuomenė, besitaikanti prie to sudėtingėjimo. Ir būtent čia pamatome tas pačias leftistines idėjas, skirtas ekonomikos pertvarkymui pagal vieningą sistemą. Pirmiausia — Karlo Markso idėjas. Nuo XIXa. marksizmas gerokai mutavo: paaiškėjo, kad ekonomikoje Marksas gal ir įstengė identifikuoti vieną-kitą problemą, tačiau didesne dalimi nukleidėjo į kažkokias lankas. Būtent tada, kai marksistinė ekonominė impotencija ėmė darytis aiški net aršiausiems komunistams**, ėmė kurtis pirmosios Naujosios Kairės idėjos, kur imta remtis ne kokia nors klasių kova, o visokių opresinamų grupių identifikavimu ir priešpastatymu likusiai visuomenei. Beje, jei būsim tikslūs (ir žiūrėsim ne pačių leftistų istoriją, o lūžius komunistiniuose internacionaluose), tai tas Naujosios Kairės šaknis galėtume kildinti dar nuo tokio Leono Trockio, kuris ėmė kelti permanentinės revoliucijos idėjas*** ir kalbėti apie tai, kad tradicinis komunizmas ekonominiu požiūriu susimovė, nes visuomenė suinteresuota stabilizacija, t.y., revoliucijos slopinimu. Būtent iš šios trockistų pakeltos problematikos sprendimo ir ėmė rastis neoleftistinės bangos.
Įdomu, kad tos bangos labai nutolo nuo pirmas marksistines bangas kėlusių komunistų. Visokie šiuolaikiniai neobolševikai dažniausiai jau nei nesvaigsta apie ekonomiką, nes su liūdesiu supranta, kad nei vienas bandymas sukurti alternatyvą kapitalizmui nebuvo sėkmingas (ekonominiai svaigimai čia lieka tik graikiško tipo anarchodibilams, galvojantiems, kad Graikijos vyriausybė prispausdins pinigų iš oro ir visi bus laimingi). Kita vertus, būtent neekonominėje plotmėje neokomunistai ir įsitvirtino: dalis jų atrado, kad nacių sugalvotos rasinės teorijos puikiausiai tinka kovai prieš, tik iš kitos pusės. Primeskit: tas pats nacizmas, tik kovojant ne prieš kažkokią mažumą, o prieš daugumą. Pagal naujuosius revoliucionierius kokių nors turkų nacistinės organizacijos Vokietijoje puikiai pateisinamos ir remtinos, nes juk tai yra opresinama**** mažuma.
Kiti komunistai atrado, kad kovai prieš tinka feministinės sritys: dalis moterų puikiai tampa ta mažuma, kuria galima remtis. Dar kiti atrado, kad seksualinė orientacija — tai irgi puiki veiklos sritis: vėl galima kovoti prieš visuomenėje esančią daugumą.Taip pat prie to buvo prikergta ir kova prieš neįgaliųjų diskriminaciją, kova prieš religinę diskriminaciją, kova prieš bet ką. Net kalbos apie diskriminaciją aukštesnio intelekto pagrindu (t.y., kad durniai diskriminuojami) atrodė, kaip anekdotas, tačiau jau kelis kartus pasitaikė išgirsti net ir tokių kleidėjimų. Nes juk visiškai nesvarbu, kas prieš ką kovos. Svarbu tiktai, kad būtų kova prieš.
Bet kokios diskriminuojamos ir tolerastų ginamos grupės yra puikiai priešpastatomos visuomenei — lygiai taip pat, kaip garsusis Lenino liumpenproletariatas, buvęs varančiąja revoliucijos jėga. Pirmi tokių kovų prieš apibendrintojai buvo vadinamieji kultūriniai marksistai, ėmę tobulinti Markso teorijas dar prieš Trockį. Bene žymiausias jų — anoks Georg Lukacs, sugalvojęs, kad revoliucinė kova yra ne tiek ekonominė, kiek socialinė. Iš to jau ir kilo išvados, kad galima apibendrinti revoliucinę kovą ne tik kaip proletariato kovą prieš buržuaziją, bet ir bet kokios bet kokiais būdais opresinamos visuomenės grupės kovą prieš bet kokius valdančiuosius opresintojus. Tokios idėjos remiasi dviem logiškom prielaidom: viena vertus, pakankamai daug mažumų gali sudaryti daugumą, dėl to revoliucinė kova gali laimėti netgi tada, kai jos neremia koks nors proletariatas. Antra vertus, jokia mažuma niekada negali tapti dauguma, todėl visada bus opresinama, t.y., revoliucija bus permanentinė. Jei pažvelgsim giliau, tai čia vėl to paties Vladimiro Lenino kelta idėja apie liumpenproletariatą, kaip permanentinę revoliucinę grupę****, verčianti daryti ir atvirkštinę prielaidą: pagal kultūrinius marksistus, bet kuri revoliucinė grupė turėtų būti priskirtina liumpenproletariatui. Tai labai gerai vertėtų įsisavinti visiems, kuriuos “gina” Naujosios Kairės atstovai — suprasite, kuo jus tie marksistai išties laiko.
Bet aš čia truputį (tikrai — tik truputį) nukrypau nuo temos. Savo knygoje Anders Behring Breivik bando kabinti visą tą neomarksizmo problematiką, ją kartu kiek atmiešdamas tom pačiom Unabomberio idėjom apie visuomenės destabilizaciją. Ir padaro paprastą išvadą: tolerancijos apologetai, kovojantys už įvairiausių mažumų išskirtinumą bei vadinamąją pozityvią daugumos diskriminaciją, išties daro du dalykus — viena vertus, toliau gilina socialines problemas, naikindami individualizmą ir versdami pagrindinę visuomenės dalį visiškais sistemos sraigteliais, o kita vertus — dar labiau augina konfliktus dėl tų pačių opresinamų grupių stiprinimo. Deja, šitos išvados yra bent dalinai teisingos savo esme. Ypač tokiose hipertolerantinėse skandinavų valstybėse, kur tarpais prieinama iki tokių nesąmonių, kaip pvz., lesbiečių pora, iš spermos banko nusipirkusi spermos apvaisinimui, paskui išsireikalauja alimentų iš vyruko, tą spermą bankui pridavusio. Hmmm, dar galime prisiminti kad ir neseną, tačiau tokią pat durną istoriją su WikiLeaks ar dar naujesnę istoriją, kai Stokholme į darbą gaisrininku dėl politkorekcinių priežasčių buvo nepriimtas vienintelis ton pozicijon pretendavęs ir reikalavimus atitinkantis gaisrininkas.
Vertinant pagal tą pačią Breiviko nekenčiamą neomarksistinę paradigmą, gaunasi paradoksas: patsai Breivikas priklauso realiai opresinamai, krikščioniškų pažiūrų heteroseksualių norvegų vyrų grupei, ką pats ir identifikuoja. Marksistinė ideologija dar kartą parodo savo nesugebėjimą ko nors pasiekti: permanentinė revoliucija staiga pavirsta į antirevoliuciją, kur nuo alternatvių diskursų pakvaišę daugumos atstovai imasi silpnųjų ginklo — teroro. Teroro, nes galimybės rasti bendrą kalbą — nėra.
Deja, čia Anders Behring Breivik ir padaro didžiąją klaidą — jis pats, nei nepastebėjęs, pakliūna į tas pačias leftistinių kliedesių pinkles, tampa kovotoju prieš ir visam pasauliui pademonstruoja seną faktą: kovotojai prieš visokį blogį dažnai atneša tokius košmarus, kad iki tol buvęs blogis ima atrodyti kaip gėris.
Paternų analizė — beprotybės šaknis
O dabar pabandykim atmest į šalį visą tą ideologinį mėšlą, kurį analizavome (jei dar nepastebėjote — aukščiau tėra pateiktas vienas iš daugelio, tačiau ganėtinai pritemptas leftistinės istorijos variantas). Taip, ideologijų keliamose problematikose yra nemažai tiesos, nes tie politekonominiai peizėjimai atsiranda juk ne ant tuščios vietos, kita vertus, jei visa tiesa būtų tose ideologijose, tai nebūtų ir ginčų. Bet tikroji problema juk ne ten. Tikroji problema — tai mūsų bandymai interpretuoti ir sistematizuoti mūsų matomus paternus. Čia ir susiduriame su to paties Breiviko išskirtinai keikiamomis dekonstrukcijomis******, be kurių išsiversti nesigauna niekaip, nes tokį reikalą padekonstruoti tiesiog būtina.
Atsimenate, kiek paternų buvo Drąsiaus Kedžio istorijoje? Problema tokia, kad mes negalime pasakyti, kas už mūsų matomų paternų slypi. Kai atrodo, kad kažkas vyksta sistemiškai, dar nereiškia, kad yra kokia nors sistema ar organizuotas vyksmas. Jei apsauginis neįleido moteriškės su varške į koncertą, o panašūs atvejai pasikartojo dar keletą kartų — tai tik paternas. Mes galime spėti, kad yra kažkokia varškės draudimo kampanija. Arba kad kažkokie koncertų organizatoriai susitarė varškę uždrausti. Arba kad iliuminatai surengė sąmokslą. Arba dar ką nors. Nes mes galime pastebėti paternus, tačiau tą, kas už jų — atspėjame, pasiremdami dedukcija. Ir gerai, jei tie paternai sukelti kažkokio realaus priežastingumo, o ne atsitiktinių faktorių.
Politikoje ir ekonomikoje vyksta labai daug įvairių procesų, kuriuos įtakoja interesų grupės, o metodai visuomenei mulkinti — irgi seniai žinomi (pradedant priešų paieškomis ir baigiant priešrinkiminiais pensijų didinimais). Tad visiškai nenuostabu, kad paternų tenai krūvos (ir pagal grupuotes, ir pagal metodus). Negana to, kai kurios grupuotės pačios ieško paternų tam, kad galėtų kažką apkaltinti ar prisiimti kažkokius nuopelnus. Beje, itin ryškus pavyzdys — Al Quaeda, kuri išsyk po Breiviko sprogdinimų Osle pareiškė, kad čia jos darbas. Sprogdinimai — juk pasaulinio teroristų tinklo paternas, tiesa? Al Quaedai reikia įrodyti, kad ji yra pasaulinė ir kelia grėsmę visiems — štai jums ir paterno eksploitintojai.
Ir dabar prisiminkime anokį semiotiką Umberto Eco bei jo bene geriausią kūrinį — “Fuko švytuoklę”. Vyrukai, kūrę sąmokslo teorijas, tampa savo pačių sukurtos teorijos auka. Jų fantazijas sužino žmonės, kuriems pernelyg sudėtinga suprasti semiotinius žaidimus. Bet jų smegenų užtenka tam, kad pakibti ant diskurso kabliuko, nes nors metadiskursas jiems nesuvokiamas, sugeneruotas diskursas puikiai atitinka jų pasaulio vaizdą. Romane diskursas išsprūsta iš jo kūrėjų rankų, įtraukia pašalinius žmones į save, paversdamas juos vergais, o tuo pačiu — ir nusikaltėliais. Nes diskursas — tai ne šiaip pasakojimas, o procesas, jis gyvas, jis turi judesį, jis vyksta, o žmonės — tai tiesiog to diskurso pernešėjai, bet ne valdovai. Ir dabar dar kartą pažiūrėkim į visą tą aukščiau išdėstytą permanentinės revoliucijos diskursą. Nebūtina žinoti, kaip yra išties, pakanka, kad jūs žinote tą diskursą, matote paternus, kurie jį atitinka ir negalite to diskurso sėkmingai dekonstruoti. To pakanka, kad jūs taptumėte to diskurso pernešėjais. Diskursas — štai, kas yra tasai demonas, priverčiantis elgtis tam tikru būdu.
Multikultūralizmas? Gėjų teisės? Tolerastijos? Feminizmas? Daugumos diskriminacija? Čia jums paternai, kuriems tereikia atrasti bendrą vardiklį. Staiga pavienių grupių interesai, į kuriuos dar įsivėlė ir visokie leftistai bei šiaip besmegeniai, tampa paaiškintais prasminio proceso: nerišlus, bet per visus galus valdžion lendantis judėjimas, kuris siekia sunaikinti Europą. Klaikus sąmokslas, kuris skirtas į Breiviką panašių norvegų išnaikinimui. Viskas atitinka? Paternai atranda paaiškinimą?
Visiškai nejučia, visiškai paprastai breivikai ima matyti sistemą (t.y., pakliūna į tą diskursą) — svarbu tik, kad būtų pakankamai ryškių paternų. Ir tą menamą sistemą dar ima auginti įvairūs kairieji, kurie, ieškodami priešų, ima skleisti apie ultradešiniuosius, fašizmų grėsmes ir t.t., patys sukurdami diskursą, vienijantį jų priešininkus*******. Ir paskui tie patys kairieji, bandydami sutelkti daugiau politinės galios savo rankose, tiesiog ant lėkštutės paduoda gatavą pasaulinio sąmokslo diskursą visokiems breivikams. Taip nerišli leftistinė anarchija antitolerastinio diskurso šalininkams tampa grėsme: jie mato, kas vyksta, jie mato, kas sakoma, tačiau jie nori ne permanentinės revoliucijos su opresinančiomis mažumomis, o tiesiog normalaus gyvenimo. Kažkuriuo momentu, kai socialiniai kliedesiai viršija kažkokią neaiškią ribą, prasideda lūžiai: į diskursą įtraukti žmonės ima kovoti.
Štai taip ir turime esminį dalyką, dėl kurio pakraupti turėtų kiekvienas iš mūsų: sąmokslo teorijas (nuosavus politinius-ekonominius diskursus) kuria visi. Tik pas vienus tie diskursai kažkaip sutelpa į neutralias, pakančias ribas, tuo tarpu kitų diskursai tampa konfliktiniais, kitaip tariant — nesuderinamais. Ir čia susiduriame su dar viena problema: diskurso, kuris yra vienalytis ir pakankamai platus, neįmanoma normaliai paneigti. Bet koks bandymas su tuo diskursu kovoti tiesiogiai — tai feilas, nes antidiskursas savyje visada neša diskursą (banaliu ir labai populiariu atveju — politkorektišką baltąją beždžionę). Tame yra dar viena tų pačių kairiųjų ir įvairių tolerantų bėda: kovodami prieš, jie patys nepajunta, kaip tampa savo priešų diskurso platintojais.
Aukščiau esančiame filmuke galite pamatyti eilinį breiviką, kuris irgi pasigavo kažkokį svetimą diskursą ir pagal paternus prisitaikė jį sau, paversdamas tai elgesio modeliu. Beždžionės nėra kvailos, jos išties yra beveik žmonės. Tą puikiausiai matome.
Nerišlios tarpusavyje besipjaunančios kairiųjų grupelės skelbia panašius politinius šūkius, bandydamos pavaizduoti kažkokių mažumų gynėjas, todėl apie jas šaukia. Politikai nori atsidurti arčiau lovio, todėl vaizduoja kovojančius už socialinį teisingumą. Kai kurie įtakingi kapitalistai tiesiog ieško pigios darbo jėgos, todėl bando ją įvežinėti iš užsienio. Biurokratai nori pavaizduoti labai reikalingą darbą dirbančius, todėl užsakinėja socialines reklamas iš serijos “potvyniui, narkomanijai ir diskriminacijai — ne”. Kiek rečiau pasitaikantys krikščioniškos dūšios geradariai išties bando kalbėti apie nepakeliamas gyvenimo sąlygas kokiame nors čigonų tabore. Ir taip toliau, ir taip toliau. Visumoje makalynė gaunasi labai nemenka, joje išties galima atrasti įvairių paternų. Žmogus, labiau besigilinantis į socialines problemas ir turintis kažkiek fantazijos, gali pastebėti tuose paternuose kažkokį sistemingumą, o tada imti ieškoti kaltųjų, lyg išgirdęs balsus baltąjame triukšme********.
Kita vertus, šita breivikiška istorija išties nėra kažkoks išskirtinis naikinančio diskurso atvejis — ji įdomi visų pirma todėl, kad diskursas suveikė ne grupės, o pavienio žmogaus galvoje. Net nesigilindami į bendrus priešstatos diskursus (kurie labai lengvai tampa naikinančiais), galime atrasti net ir visiškai panašių diskursų, kokius platino nacionalsocialistai (įskaitant ir kovą prieš bolševikus bei kitas tautas), lygiai taip pat prieš kitas tautas ir tradiciškesnius bolševikus kovoję Raudonieji Khmerai, ar netgi dabartinė Šiaurės Korėjos valdžia su savo čiučche idėjomis. Įdomu ir tai, kad ir tas islamizmas, prieš kurį kovoti nutarė Breivikas — irgi labai panašus, susijęs su nacionalsocializmu ne mažiau, nei su komunizmu ir paremtas lygiai tokiomis paternus aktualizuojančiomis idėjomis.
Breivikas nėra beprotis, nors praėjus kelioms dienoms po suėmimo ir ėmė tokiu apsimetinėti. Tai visiškai sveiko proto žmogus, kuris įklimpo į kadaise dar visokių jakobinų pradėtą, bolševikų bei nacių išaugintą, o paskui vėl neomarksistų prikeltą revoliucinės kovos diskursą. Tik įklimpo į tą diskursą iš priešingos pusės. Breivikas mano, kad jis gynė savo ir kitų norvegų laisvę nuo kažkokių multikultūralistinių revoliucionierių. Bet pats jo įsitikinimas iki žudančios galios išaugo tiktai todėl, kad buvo visus diskursą palaikančius paternus sukūrusių kovotojų. Tie kovotojai apie savo kuriamus ir populiarinamus paternus nesusimąstė, bet užtat apie juos susimąstė Breivikas, pasidaręs sau išvadas. Iš kairiojo diskurso jis susikūrė antidiskursą. Būtent tasai Breiviko diskursas ir tapo demonu, surengusiu žudynes.
Realybė čia nesvarbi: tuo atveju, jei valdžioje įtaką turėtų kokia nors dalį visuomenės spaudžianti organizacija, kovojanti už kažkokių išsigalvotų ufonautų teises, irgi atsirastų koks nors breivikas, kuris imtų ginti savo tautą panašiais metodais.
Tai diskurso galia, ponai. Tokia yra galia bet kokio demoniško diskurso, ideologiją iškeliančio aukščiau paprasto žmogiškumo.
———————
** Apie 1921 Rusijoje netgi bolševikams pasidarė akivaizdu, kad visa ta marksistinė ekonomika — tai šyvos kumelės briedas, o dar kai pokaris, o dar kai tik tik baiginėjasi visos skerdynės ir bolševizmo oponentų naikinimas — viskas virsta totaliniu badmečiu. Todėl dar paties Lenino teikimu, sumalus kažkokią nerišlią teoriją apie kažkokius pereinamuosius etapus, buvo sukurtas NEP (Naujoji Ekonominė Politika), kas išties buvo tas pats kapitalizmas, veikiantis su apribojimais, kiek panašiai, kaip dabar Kinijoje. Jau apie 1924 tai davė rezultatus ir išvedė valstybę iš krizės, kartu pademonstruojant pasauliui, kad komunizmas yra tiesiog neveiksnus. Kita vertus, jau 1929 Rusija kapitalizmo pabandė atsisakyti vėl, greitai pakartotinai nugrimzdama į košmarišką žmonių naikinimą — didele dalimi tai ir vėl buvo dėl ekonominių priežasčių: komunistinėje santvarkoje nėra veiksnių ekonominių motyvatorių žmonėms, todėl vieninteliu realiu motyvatoriumi tampa prievarta.
*** Pagal neobolševikus baigtinė revoliucija neveiksni, todėl revoliucinė kova turi vykti nuolat: nesant monarchijos priespaudos, buržuazija nekelia revoliucijos ir todėl pirmas revoliucinis etapas neįvyksta (tai klasikinio trockizmo teiginys), antra vertus, socialinės reformos Vakaruose apsaugo ir nuo antros, proletariškosios revoliucijos (tai jau neomarksistinis pastebėjimas), t.y., klasikinė lenininė dviejų etapų revolicija neįmanoma. Kaip problemos sprendimas, kyla permanentinės revoliucijos idėjos, pagal kurias revoliuciniai (t.y., ne konsensusiniai, o prievartiniai) pokyčiai vykdomi opresinamoms grupėms nuolat keliant pokyčius visuomenėje. Tam, kad pokyčiai būtų greitesni, reikalinga ir visuomenės destabilizacija, todėl pagal neomarksistus remtinos net ir priešingas pažiūras turinčios, bet su valdžia stabiliai konfliktuojančios grupuotės — pradedant religiniais radikalais ir baigiant banaliais anarchistiniais riaušininkais. Beje, didele dalimi dėl šito permanentinio reikalo ir buvo didžiulis socialdemokratų skilimas: Vladimiras Leninas su bolševikais, o Leonas Trockis — su menševikais.
**** Visokiems neokomunistams visiškai nesvarbu, kas ten opresinami, o kas ne. Svarbu tik sugalvoti pagrindimą, kad kažkas yra opresinama mažuma, kuri turi kovoti prieš kažką arba kurios teises tie patys komunistai galėtų atstovauti. Supriešinimas leidžia kelti bangas, išsimušti visokius finansavimus, o neretai — ir rinkėjų balsus. Kuo daugiau opresinamų grupių prigalvosi, tuo geriau. Idealiu atveju visa visuomenė turėtų būti suskaldyta į krūvas visokių opresinamų grupių, kurios nuolat kovotų, vedamos komunistinių ideologų, o tai ir būtų ta tikroji permanentinė revoliucija.
***** Kadangi liumpenproletariatas savo pačia esme yra permanentiškai opresinamas, tai jis ir permanentiškai revoliucinis. O tai reiškė, kad padaręs revoliuciją vieną kartą, jis kels revoliuciją pakartotinai, jau prieš naują valdžią. O tai reiškia, kad liumpenproletariatas — tai netinkama grupė, kurią reikia išnaikinti. Kadangi SSRS labai greitai paaiškėjo, kad pezalai apie visokias ten gilias socialines priežastis nusikalstamumui, kurias panaikinus, liumpenai esą savaime dings — tai tik tušti pezalai, tai greitai buvo imta kurti ištisa lagerių sistema, idėjiškai vadovauta to paties liūdnai pagarsėjusio Antono Makarenkos (jį kadaise jau minėjau, rašydamas apie kitus žudikus). O kadangi visas šitas reikalas nesisiejo su revoliucinėmis teorijomis, tai greitai teorijos buvo patyliukais perdarytos: iš proletariato subklasės liumpenai buvo pervadinti deklasuotais elementais. O kadangi revoliucija jau buvo padaryta, tai visiems liko tiesiog nusispjaut į tai, kad pagal naują teoriją gavosi, jog revoliuciją Rusijoje darė ne proletariatas ar jo dalis, o deklasuoti elementai, kas savaime neigia visą klasių kovos teoriją.
****** Breivikas ypatingai akcentuoja, kad tie kairieji pasikinkė baisiąją dekonstrukciją ir ja švaistosi į visas puses, taip neigdami viską, kas papuola ir griaudami visas tautines vertybes. Paradoksaliu būdu jis bent iš dalies teisus, tik kad nesuprasdamas mechanizmo žiūri į tai, kaip į magiją. Žvelgiant ne breivikiškai, kairuoliški dekonstrukcijos mėgėjai paprastai užsižaidžia savo teoretizavimais tiek, kad pamiršta, jog bet kuris dekonstruojantis diskursas ne tik kad pats gali būti dekonstruojamas, bet kad jis mažų mažiausiai yra dar ir atspindys dekonstruojamojo visais atvejais, o kai dekonstrukcija yra tikslinė (skirta politinei oponento pažiūrų kritikai), tai ji pati dekonstruojama lengvai, nelyg pirstelėjimas: dekonstruotojas subordinuotas dekonstruojamąjam (taip taip, trys žodžiai — visos tų politinių dekonstrukcijų klasės dekonstrukcija). Prie to prisideda dar keletas kliūrkų, kurių jokie politizuoti dekonstruotojai negali išspręsti: pradedant tuo, kad bet kuri dekonstrukcija nėra vienintelė dekonstruojamąjam diskursui (praktikoje naratyvų kiekis neribotas) ir baigiant tuo, kad dėl nykaus nesupratimo daugelis tų dekonstruotojų ne tiek kažką dekonstruoja, kiek banaliai čiurkščioja į aplinką visokiais projekcinių kliedesių fontanais. Kita vertus, patsai Breivikas, nors ir nujaučia kažkokias skyles savo ribotu protu, bet neatrodo, kad jis bent ką apie tą problematiką išvis suprastų, tad nesigilinkim, net jei jo šnekos ir atrodo durnomis ar juokingomis.
******* Atkreipkim dėmesį, pagal ką vienijasi ultraradikalų grupuotės. Dauguma iš jų neturi kokios nors rišlesnės, vientisesnės ideolgijos (pradedant šiaip ideologiniu nerišlumu ir baigiant tuo, kad vietoje idėjų naudojami šūkiai). Pagrindiniai vienijimosi kriterijai paprastai būna labai paprasti: “mes prieš tuos, anuos ir dar kokius nors”. O tie, prieš ką yra vienijamasi, išties apibrėžiami priešingų grupuočių. Gaunasi kaip ir užburtas ratas: ultradešinieji vienijasi prieš gėjus, čigonus, musulmonus ir dar ką nors, nes šiuos gina ultrakairieji, kurie vienijasi prieš nacionalistus, rasistus, kapitalistus ir dar ką nors. Ir taip vieni kitus apibrėžinėja per priešpriešas, o per tai vėl vienijasi. Ir t.t., ir t.t.. Taip vyksta nuolatinis klimpimas į svetimą diskursą bei toks pat nuolatinis to svetimo diskurso auginimas. Galų gale, jei diskursai išauga iki pakankamo masto, prasideda teorijos apie pasaulio tvarkas bei revoliucinė-teroristinė kova*********.
******** Čia, beje, vertėtų vėl prisiminti Kačinskį ir matematiką: Frank Ramsey demonstruoja, kad chaosas yra labai sąlyginis dalykas, nes bet kurioje sistemoje gauname nechaotiškas pasikartojimų sekas, o mažoms pasikartojimų sekoms pakanka mažų sistemų. Tiesa, nors Ramzio teorija prieš krūvą metų tapo baisiu ir iki šiol neišsprendžiamu matematikų galvos skausmu (problema — minimalių sekų ilgio nustatymas, norint garantuoti pageidaujamo ilgio paterną), praktikoje turime mažų mažiausiai įrodymą, kad stochastinių sistemų paternizacija yra neišvengiama, su kuo taikstytis tenka banaliai: visada bus atrandančių kažkokius paternus ir kuriančių visokius sąmokslus apie Ktulu, sėdintį Seimo rūsiuose.
********* Tie, kas neskaitot išnašų, tai pasigailėsit, nes su savo iškreiptu mąstymu, atrodo, netyčiukais būsiu iškėlęs išnašosna kažkokias esmines tezes bei įdomumus. Taip kad jei išnašų neperskaitėt, tai dabar išvis nieko nesuprasit. Bet jei išnašas tik skaitėt, o pagrindinio teksto — ne, tai visvien nesuprasit, apie ką jos. Čia galit dabar galvot ir stebėtis, kurių galų išvis šitai skaitėt, nes ir aš nežinau, kodėl šitą tekstą rašiau.
Originalus įrašas tinklaraštyje rokiskis.popo.lt
