Pakalbėjom truputį apie tai, ko sovietmečiu pasigestų moterys, bet yra ir daugiau temų. Aš dar užkabinsiu ateity kai kurias intymesnes ir buitiškesnes, tačiau šiuo gabaliuku jums bus tema apie televiziją. Vėlgi ne todėl, kad labai ten būtų, ką pasakoti, o daugiau tam, kad gautųsi įvertinti, ko nebuvo.
Nebuvo nieko padoraus toje televizijoje. Ir vienintelis sąlyginai geras dalykas, kurio buvo – tai tas, kad beveik nebuvo reklamų. Bet visa kita buvo taip nyku, kad dabar pabandykit dabar susikaupti ir pamedituoti apie tokį fenomeną: TV buvo tokia prasta, kad žmonės, pamatę klaikią, nykią ir pasibaisėjimą keliančią sovietinę televizinę reklamą, apsidžiaugdavo, nes tai buvo labai gražu, lyginant su kitu brudu.
Taip, ponai ir ponios. Ta sovietinė televizija buvo tokia baisi, kad netgi klaikiausios, realiai nykios sovietinės reklamos ją pagražindavo. Ir būtent todėl žmonės pirmus Nepriklausomybės metus į televizinę reklamą žiūrėjo, kaip į visai gerą reikalą. Jūs tai įsivaizduojate?
Televizija sovietiniais laikais
Aš nekalbu apie tai, kad dabar televizija labai kažkokia gera ir dvasinga. Tai, ką galima pamatyti per TV – tai, objektyviai žvelgiant, yra didesne dalimi kažkoks mėšlas permaišytas su milžinišku kiekiu bjaurių reklamų. Bet jei jūs žiūrite TV ir atsimenate, ką TV rodė prieš ketvirtį amžiaus, tai galite suprasti, kokia nuostabi ta televizija, kuri yra dabar.
Taip, sovietmečiu jūs nebūtumėte pamatę per TV tiek multikų, nebūtumėte pamatę tiek filmų, kiek dabar. Jūs nebūtumėte galėję žiūrėti 100 palydovinių programų, BBC, visokių ten Discovery ir dar belenko. Nebūtumėte pamatę net geriausiu teoriniu atveju, nes tebuvo viena lietuviška programa ir dvi rusiškos.
Per visas programas kasdien 9 vakaro būdavo programa “Vremia”, kur pusę valandos pasakodavo apie tarybinės liaudies pasiekimus kolchozų derliaus nurinkime ir BAM statybose, pasaulį sugriaut norinčius imperialistus, tarybinės liaudies kovą už taiką ir nusiginklavimą, eilinio kompartijos suvažiavimo būrnus aplodismentus bei tarybų liaudies pritarimą komunistų partijos nutarimų įgyvendinimo planui, eiliniam penkmečio sutrumpinimui iki keturių metų, 70 pirmūniško darbo dienų 70-ųjų socialistinės liaudies revoliucijos metinių proga ir eilinio CK KPSS generalinio sekretoriaus kalbas. Aš nesakysiu jums tų keiksmažodžių apie tokią televiziją, bet jūs mane supratot.
Jei norite save išbandyti, štai jums pavyzdys, pabandykite pasitikrinti, ar užteks netgi šiais laikais, kai jau viskas atrodo juokingai, iškęsti ir neprasukinėjant, nuosekliai peržiūrėti visą šitą daiktą nuo pradžių iki galo:
Tai eilinė, kasdienė “Vremia” laida, todėl trunkanti tiktai pusvalandį, o ne valandą. Jei jūs, pažiūrėję ją, nuspręsite, kad tai parodija, tai žinokite, kad ne. Tai ne kažkokia nevykusi ir nyki puspročių sukurta komunizmo parodija – tai reali pagrindinė TV laida, skirta masiškiausiam smegenų plovimui. Vienintelis jos išskirtinumas – kad tuometinis gensekas (generalinis CK KPSS sekretorius, t.y., SSRS vadas) Konstantinas Černenka apsilankė kažkokioje gamykloje, kas buvo neįtikėtina demokratiškumo išraiška: įsivaizduokite, gensekas su žmonėm susitiko. Užtat naujienų apie užsienį šitoje laidoje net ir nereikia.
Jei norite dar šito mėšlo – tai nueikite į Youtube paieškoti tos programos. Paieškokite – ištisai tas pats per tą patį. Visos laidos praktiškai vienodos, lygiai taip pat absurdiškos, kaip šyvos kumelės briedas. Ir taip kasdien. Metų metais.
O vakaro filmas (per pirmą programą – tik vienas) dažniausiai būdavo koks nors klaikus košmaras apie II Pasaulinį karą, kur didvyriški komunistiniai personažai kovodavo su blogaisiais fašistais ir žūdavo, prieš tai tarę: “poslie smerti ščitajte menia komunystam” (“po mirties laikykite mane komunistu”).
Ar žinote, kodėl visokie seni sovietžmogiai iki šiol kalba apie kažkokius “Šuriko nuotykius”, kaip apie puikų neeilinį filmą? Ogi todėl, kad filmų, kurie bent jau kažkokį linksmesnį ir įdomesnį siužetą turintys, tebuvo gal kokie 10. Ir juos parodydavo visus maždaug kokį kartą-du per metus. Todėl netgi vidutiniškas pramoginis filmas tapdavo visiškos kokybės simboliu. Netgi koks nors nespalvotas ir baisus 1964 metų vengriškas “Kapitonas Tenkešas” kiekvienais metais tapdavo vasaros sezono topu.
Sovietinės pramoginės laidos buvo klaikios – dainuodavo toksai Kobzonas, šokdavo kažkokie rusų liaudies muzikos ansambliai, multikų vaikams per LTV tebūdavo nepilnas pusvalandis per dieną, bet užtat propaganda liejosi neribotai.
Būtent dėl to kai kurie neiškęsdavo, spjaudavo į visas rizikas ir imdavo konstruotis bokštus ant daugiaaukščių namų Kaune ir netgi Vilniuje – kad iškeltų anteną kiek aukščiau ir galėtų tegul ir su klaikiais trikdžiais pamatyti televizijos laidų iš Lenkijos. Taip, netgi Vilniuje kai kurie tai sugebėdavo, jei pastatydavo ant kokio aukščiau stovinčio dvylikaaukščio ir dar anteną gerai iškeldavo.
Ir jūs net neįsivaizduojate, kiek žmonės darėsi ir skaičiavo visokių daugiareflektorinių antenų, specialiai išsiaiškindami konkrečius dažnius, kuriems tas antenas ir taikydavo – kad kurį nors vieną kanalą sustiprintų ir pagautų iš už horizonto, kur netgi teorinių sąlygų beveik nėra. O paskui, kas ne tokie atsargūs ir anteną per didelę pasistatė, susilaukdavo lankytojų iš KGB.
Primeskite: tais laikais nebuvo visokių internetų (net ir Vakaruose internetai tebuvo akademiniais ir tekstiniais, o stagnacinėje SSRS išvis nebuvo nieko panašaus). Todėl esminė pramoga vakarais buvo televizija. O vietoje normalios televizijos būdavo didesne dalimi propagandinis mėšlas, panašus į tą, kur programoje “Vremia”. Dienų dienom, nuolat, be perstojo. Todėl žmonės sutikdavo rizikuoti ir turėti reikalų su saugumiečiais vien vardan to, kad galėtų pamatyti šūdiną siaubiaką ar lievą erotinį filmą, nakties metu rodomą per lenkišką televiziją.
Žinote, 1987 metais SSRS nusipirko rodymui per TV polievį fantastinį amerikiečių treš filmą “Angaras 18″, kuriame buvo sąmokslo teorijų apie blogą JAV valdžią ir ufonautus. Nusipirko todėl, kad buvo apie blogą JAV valdžią. Ir pardodė 1982 metais. Žinote, kiek metų tą filmą visi po to aptardinėjo? Ogi iki pat Nepriklausomybės. Ir jei ne Laisvė, tai ir dabar dar gal aptardinėtų.
Jūs net įsivaizduoti negalite, kaip pasigestumėte dabartinės televizijos, jei staiga pakliūtumėt į sovietinius laikus. Jūs išprotėtumėte.
Originalus įrašas tinklaraštyje Rokiškis