Kadangi anuo straipsniu, kur rašiau apie ekologiją tarybiniais laikais, susidomėjo labai daug žmonių, tai ir šitas gal vienam-kitam bus įdomus.
Nes visi juk žino, kaip valdžia rūpinosi žmonėmis tais laikais, visi turėjo darbą, ėdė apsirydami bulkutėmis po tris kapeikas, užsikąsdami jas natūraliomis dešromis (nes dabar tokių nėra, o vien tik chemikalai), ir visas maistas buvo švarus, be jokių priedų ar chemijos, gamtos tais laikais neteršė.
Taigi, jei jau galvojate, kad visgi teršė, o viskas buvo kažkaip kitaip, tai apie vieną-kitą ryškesnę sovietmečio katastrofą pašnekėkim. Aišku, ne apie visas, nes katastrofos buvo juk visiška kasdienybė. Netgi toksai anekdotas sklandė:
Atvyko amerikonas į SSRS. Vos atkeliavęs, išeina į gatvę ir po kelių žingsnių įkrenta į kanalizacijos liuką. Susilaužė kaulus, galvą susitrenkė, apsibrozdino visas. Atsibunda ligoninėje – visi daiktai pavogti, visas sulaužytas, sugipsuotas. Ateina gydytojas, o amerikonas jo ir klausia:
– Daktare, kur aš, kas man atsitiko?
– Į atvirą kanalizacijos liuką įkritot, nepastebėjęs.
– Pas mus Amerikoje, jei tik atidaro kanalizacijos liuką, tai jį aptveria, ir pažymi raudonomis vėliavėlėmis…
– Tai ir pas mus taip pat: kai atvykote, tai spygliuotas tvoras ir didelę raudoną vėliavą matėte?
Taigi, realiai ta raudona vėliava tą ir reiškė. Visas sovietmetis buvo ištisinis periodas, kur būdavo arba šiaip chaosas, arba avarijos, arba katastrofos. O kartais – ir visi šitie dalykai vienu metu. O kad užsieniečiams būtų saugu, tai ir visa šalis buvo spygliuotų vielų tvoromis aptverta.
Papasakosiu tik apie keletą įdomesnių ir mažiau žinomų dizasterių (nes kaip patys suprantate, katastrofos vyko tiesiog kasdien), o pradėsiu apie tas katastrofas nuo vienos – tokios, nuo kurios dabar Rusijoje švenčiama cheminės saugos diena, Balandžio 28-oji. Tas pats įvykis inspiravo ir Pasaulinę Sveikatos Organizaciją, kuri Balandžio 28-ąją paskelbė pasauline saugumo ir sveikatos darbe diena. Būtent tą dieną įvyko avarija, galėjusi tapti didžiausia technogenine katastrofa žmonijos istorijoje. Tokia, kad Černobylis pasirodytų kaip švelnutis atvejis.
Cheminio ginklo fabrikas Novočeboksarske
Tokiame Novočeboksarske, kuris kažkur Čiuvašijoje, už kelių kilometrų nuo Čeboksarų, 1972 metais sovietai pastatė naują cheminio ginklo fabriką. Tasai turėjo gaminti V tipo dujas (kažkokį sovietinį VX dujų analogą – realiai tai ne dujos, o toks tepalo tirštumo skystimas, bet dujomis vadinamos, nes taip jau įprasta).
Porą metų fabrikas pradirbo, bet jau 1974 kilo gaisras. Per tą laiką jau buvo prigaminta kažkiek tonų to cheminio ginklo, jis sufasuotas į bombas, kurios, visa laimė, be sprogstamųjų užtaisų buvo susandėliuotos kažkokiame visai tam neskirtame sandėlyje.
Čia ta gamykla šiais laikais – uždaryta pagal tarptautines sutartis. Visiems labai pasisekė, kad bombų saugykla buvo prijungta prie kamino, o vėjas pūtė į tinkamą pusę.
Kodėl kilo gaisras – neaišku, kas kaltas – irgi neaišku, aišku tiktai tiek, kad užsidegė krūvos medinių dėžių ir padėklų, ant kurių tos bombos buvo sukrautos. Bedegant, bombos įkaito, viduje buvęs kuras išmušinėti kamščius, bombos ėmė čiurkšti aplinkui save tą patį V dujų tirpalą, kuris išsyk irgi ėmė degti, skleisdamas debesis dūmų.
Kadangi gaisro patiems užgesinti nepavyko, tai fabriko vadovybė išsikvietė gaisrininkus iš miesto – tik to dėka ir išliko informacija apie šitą įvykį: viskas buvo slapta ir jei ne tie gaisrininkai, tai gali būti, kad niekas būtų ir nesužinojęs.
Kadangi viskas buvo slapta, tai gaisrininkai, aišku, specialių apsaugos priemonių neturėjo. Bet čia suveikė kažkokios laimingos aplinkybės ir bent šiokie tokie projektavimo reikalai: gamyklos patalpos buvo padarytos panašiai, kaip baseinas, kad išsilieję chemikalai neištekėtų. Ir negana to, buvo galinga ventiliacijos sistema, kuri tuos dūmus išsiurbinėjo, leisdama tiesiai į kaminą – trauka buvo nelyg krosnyje (kas, beje, irgi kelia minčių apie rūpestį žmonių sveikata – į kaminą išleist ir viskas).
Taigi, labai stebuklingo laimingo atsitiktinumo dėka (labiausiai dėl to, kad vėjas tinkama linkme pūtė) niekas neapsinuodijo ir viskas baigėsi laimingai, tiktai tiek, kad dauguma tų gaisrininkų dėl visai nesusijusių priežasčių šiaip ėmė ir numirė nuo visokių ligų per artimiausius porą metų, o fabriko darbininkų tai išvis niekas nemirė, tik kažkodėl paskui naujų matyt teko privežti, nes kažkaip nieko apie jų baigtį niekas nežino. Niekas nekaltas, niekas nesusijęs, aukų nėra.
Oficialiais duomenimis, sudegė 50 bombų, kurių kiekvienoje buvo po ketvirtį tonos VR dujų. Šios yra ganėtinai bjaurios – vos su viena tona potencialiai įmanoma nunuodyti maždaug 100 milijonų žmonių, netgi jei apsinuodijimas vyksta per odą: vidutiniam žmogui LD50 prie rezorbcijos per odą tėra 10mg. Jei skaičiuotume LD100 per ora, tai ten buvusio chemikalų kiekio pakaktų, norint nunuodyti visą žmoniją. Taip, jūs teisingai supratote: tame gaisre degė tiek nuodų, kad jų pakaktų visiems pasaulyje gyvenantiems žmonėms nunuodyt. Ir gal netgi keletą kartų.
Maždaug tokios bombos degė tame fabrike. Nuodų tokioje bomboje yra pakankamai daug, kad visą Lietuvą galima būtų išnaikinti belenkiek kartų. Tokių bombų sudegė pusė šimto.
Pagal vėlesnius skaičiavimus, per kaminą su dūmais išrūko bent kelios tonos VR. Jei įvykiai būtų pasisukę netinkamai ir vėjas su dūmais išgarintas dujas būtų užnešęs ant Novočeboksarsko, būtų žuvę keliasdešimt tūkstančių žmonių. Dar už kelių kilometrų toliau nuo to Novočeboksarsko – Čeboksarai, Čiuvašijos sostinė, kurioje tuo metu gyveno apie 300-400 tūkstančių žmonių (kažkas panašaus, kaip Kaune) – dujų būtų pakakę ir visam tam miestui išnaikint. Ir gal būt dar vienai-kitai gyvenvietei.
O turint omeny, kad V tipo dujos gamtoje išlieka daugelį mėnesių ar netgi metų, tai tie miestai taip ir būtų tapę lavonmiesčiais. Įsivaizduokite, kad Kauno didumo miestas – ir vieni lavonai. Gatvėse, namuose – visur vien negyvėliai. Visame mieste. Beje, vietovės degazacija, naikinant V tipo medžiagas, vykdoma, laistant viską chlorkalkių tirpalu. Degazacijos metu chloro koncentracijos ore būna tokios, kad žmonės be dujokaukių irgi staigiai žūtų.
Dabar suprantate, ką reiškia toji cheminės saugos, darbo saugos ir taip toliau šventė ir kodėl ji išties švenčiama? O todėl, kad tą dieną įvyko stebuklas, laimingiausiai pasibaigusi cheminė avarija žmonijos istorijoje. Net jei padarysim prielaidą, kad buvo krūva žuvusių, tačiau duomenys nuslėpti, tai ta avarija visvien neįtikėtinai laimingai baigėsi.
Šiaip tai cheminio ginklo istorijų apie SSRS galima krūvas pripasakoti – šį tą jau minėjau tame ankstesniame straipsnyje. Bet kad būtų daugiau supratimo apie bendrą sovietinį požiūrį – dar viena, iš Tarpukario: 1934 metais netoli Šichanų (miestas, kuriame buvo vienas svarbiausių cheminio ginklo tyrimo centrų) vyko bandymai purkšti ipritą iš didelio (maždaug 1 km) aukščio. Per bandymus vienas iprito debesis nusileido tiesiai ant mokyklos. Rezultatas – 66 apnuodyti žmonės, iš jų – 61 vaikas. Tarp kitko, ipritas sukelia labai tipinius sužeidimus: pūsles ir pūliuojančias žaizdas ant odos, apakimą, visiškai nepagydomus bronchų ir plaučių pažeidimus.
Ta cheminio ginklo gamykla priklausė Chimprom, kuris ir daugiau įvairių gamyklų ten statė, tai užteršimai Novočeboksaruose ir dabar kartojasi, tik jau kitose gamyklose – tai sieros vandenilio kelias tonas ant miesto paleidžia, tai dar ko nors. Nes visiems nusispjaut. Tas pats Chimprom sovietmečiu garsėjo nuolatinėmis chloro katastrofomis įvairiausiuose miestuose – per jas kaskart žūdavo žmonės.
Purvo kapinės Kijeve arba katastrofa Kurenivkoje
Prieš kokį pusšimtį metų Kijeve įvyko katastrofa, kuri ilgam tapo sovietinės tvarkos simboliu milijonams ukrainiečių. Aišku, jie buvo patyrę ir Holodomorą, tad sovietinę tvarką žinojo gerai, tačiau 1961 metais, kai vyko Chruščiovo Atšilimas, daugelis tikėjosi, kad jau košmarai baigėsi. Bet jie nesibaigė.
Prietaringesni apie būsimą katastrofą ėmė šnekėti dar 1950 metais, kai tik komunistų valdžia sugalvojo statyti saugyklą, kurioje būtų laikomos atliekos iš plytų fabrikų Petrovkoje, palei Kurenivką, Kijevo pakraštyje. Vieta, kur turėjo būti saugykla, daugeliui dar buvo žinoma kitu pavadinimu – Babin Jar (arba Babij Jar, jei rusiškai), kur karo metais buvo nužudyta apie 150 tūkstančių žydų. Tai vat tos atliekos ir buvo tiesiai ant nužudytųjų kapų sugalvotos pilti. O kad atliekos neišbėgtų, nutarta pastatyti užtvanką.
Vaikų darželis, užpiltas purvu. Gan aiškiai matosi aukščiausiai pakilusio purvo pėdsakai – palei langų viršų. Žinoma, kad vaikai nenukentėjo, nes jei nežinoma, tai ir nenukentėjo.
Atliekos nebuvo toksiškos – tai buvo tiesiog molingas purvas, pulpa, pasilikusi nuo plytų gamybos. Tokios atliekos turi gan bjaurias savybes: kadangi jos yra kaip purvas (tiršta, košę primenanti masė), jų neįmanoma išleisti kur nors į upę, nes upę tiesiog užkimštų. Ir išdžiovinti jų irgi nesigauna – mišinys yra dispersinis, kaip kokia tyrė, kurios 3/4 sudaro vanduo – būtent kaip ta šlykšti klampaus dumblo rūšis, kuri būna molynuose. Taigi, šitą masę kažkur norėjo versti, o geresnės vietos už didžiulėje griovoje buvusius žudynių aukų kapus nesugalvojo.
Dar 1957 metais užtvanka ėmė irti, tačiau kaip įprasta sovietmečiu, niekas į tai nekreipė dėmesio. Taigi, 1961 metų Kovo 13 dieną, apie 6 ryto, užtvanka ėmė jau ne šiaip irti, o tiesiog griūti. Maždaug pusę devynių ryto užtvanka suiro ir iš jos pasipylė visa ta purvo masė – kelių metrų aukščio pulpos srautas, judantis maždaug 5 metrų per sekundę greičiu. Srautas savo kely nunešinėjo viską: nugriauta apie 100 namų, dar apie 150 namų pažeisti tiek, kad tapo netinkamais gyventi, užversti tramvajai ir autobusai, pasipainioję kelyje, o žmonės, pakliuvę srautan, tiesiog sutraiškyti.
Oficialiais to meto duomenimis (pagal skirtingus šaltinius), žuvo nuo 133 iki 147 žmonių. Realių duomenų niekas neskelbė, tačiau pagal vėlesnius, jau postsovietinius tyrimus, bandant įvertinti žmonių kiekius, kurie tenai buvo, palaidojimų skaičiaus padidėjimus ir pan., kalbama apie maždaug 1500 žuvusiųjų.
Visą išpiltą purvą galutinai buldozeriais surinko tik 1962 metais – maždaug metus išliko didžiuliai sustingusiu purvu užlieti plotai, kai kur išdžiūvusios pulpos sluoksnio storis siekė keletą metrų. Žuvusieji buvo laidojami išsklaidytai, per skirtingas miesto kapines, kad į laidotuves nesusirinktų didesnės grupės žmonių (valdžia bijojo, kad kils neramumai). Kurenivkos gyventojai buvo iškeldinti, išsklaidant po skirtingas miesto vietas.
Turbūt neverta aiškinti, kad paskui užtvanka buvo atstatyta, o į žudynių vietą ir toliau pilamas purvas.
Majak fabrikas – nuolatinė branduolinė katastrofa
Niekad nesibaigiančios branduolinės katastrofos vieta – tai toksai fabrikas Majak, esantis netoli Čeliabinsko. Įrengtas Oziorske, anksčiau buvusiame mieste su numeriu – tai vadinosi Čeliabinskas-40. O dar vienu metu – ir Čeliabinskas-65. Pagrindinė to fabriko veikla buvo plutonio gamyba branduoliniuose reaktoriuose, o vėliau – ginklams skirto plutonio išgavimas iš įprastų reaktorių.
Labiausiai fabrikas Majak pagarsėjo dėl 1957 įvykusio branduolinių atliekų saugyklos Kištyme (tiesą sakant, ne pačiame Kištyme, bet taip vadinama dėl to, kad tas Kištymas buvo artimiausias žemėlapiuose randamas miestukas – visa kita buvo įslaptinta) sprogimo, kuris laikomas trečia pagal pavojingumą branduoline avarija žmonijos istorijoje. Per šitą pavienę avariją į aplinką buvo išmestas radioaktyvių medžiagų kiekis, kuris vos 10-20 kartų mažesnis, nei visos radioaktyvios medžiagos, aplinkoje pasklidusios per Černobylio katastrofą.
Fabrikas Majak gamina branduolines medžiagas – iš esmės, plutonį, išskiriamą iš reaktorių, o paskui panaudojamą atominiams užtaisams.
Šita Kištymo (ar Kyštymo – nežinau net, kaip geriau transkribuoti) katastrofa labai jau gražiai demonstruoja branduolinę saugą, buvusią SSRS: įsivaizduokit, anie pylė į vieną didžiulę saugyklą krūvas radioaktyvių atliekų, pasilikusių po plutonio gamybos. Ir tos atliekos kažkodėl buvo su krūvomis amonio salietros priemaišų ir visokiais organiniais junginiais. Vieną dieną kažkaip ėmė ir sugedo šaldymo įrengimai, visas tas atliekų tirpalas dėl radioaktyvumo ėmė kaisti, vanduo išgaravo, susidarė didelis kiekis perdžiūvusio salietros, organinių ir radioaktyvių medžiagų mišinio (radioaktyvi amonio bomba) ir tas daiktas bumbtelėjo.
Į orą buvo išmestos kelios dešimtys tonų kraštutinai radioaktyvių (daugiausiai cezio ir stroncio) izotopų, užteršta teritorija, kurioje gyveno apie 300-500 tūkstančių žmonių. Iš jų evakuota tebuvo vos apie 10 tūkstančių, gavusių tokias dozes, nuo kurių galima numirti. Katastrofa buvo pakankamai slapta, kad JAV žvalgyba ją aiškiau identifikuoti sugebėjo tik 1958-1959 (bet ir tai tik labai apytiksliai), o aiškesnė informacija išlindo tik 1976, kai į Vakarus perbėgęs rusų mokslininkas Žores Medvedev paskelbė apie tai duomenis. SSRS tos katastrofos faktą pripažino tiktai 1989 metais.
Dabar žiū, koksai įdomumas su ta istorija: saugykla pradėta statyti tik 1953 metais. O plutonio fabrikas pilna galia ėmė veikti dar 1948, o jau 1949 prigamino to plutonio tiek, kad užtektų atominei bombai. Taigi, dabar spėkite, kodėl tą saugyklą statė? Ogi todėl, kad iki tol kone 10 metų varė tokias pačias atliekas į upę Tečą (o gal Tečę – vėl nežinau, kaip geriau transkribuoti). Paskui, kažkaip susipratę, kad radioaktyviomis medžiagomis užterštas vanduo teka į Obę ir sklaidosi neaišku, kur, nusprendė pilti į aplink buvusius ežerus. Kai nuo radioaktyvumo tie ežerai ėmė kaisti tiek, kad net nepaisant Sibiro žiemų ėmė neužšaldinėti, tai tada ir susiprato statyti saugyklą bent jau toms labiausiai radioaktyvioms medžiagoms. Mažiau radioaktyvias atliekas ir toliau pylė į ežerus bei tą pačią upę Tečą.
Karačiajaus ežeras, į kurį daugybę metų buvo pilamos radioaktyvios atliekos. Šiais laikais šitas ežeras jau sugeba užšalti. Vietiniai džiaugiasi, kad tai labai didelis pasiekimas, nes žiūrėkit – radiacija mažėja. Tačiau nors ir mažėja, bet šalia kranto kokią valandą pasivaikščiojęs žmogus visvien pakankamai patikimai numirs. O kad radiacija nesisklaidytų, dešimtis metų į ežerą verčiamas betono luitai, akmenys ir cementas, kuris bent kažkiek surištų radioaktyvų dumblą.
Bene labiausiai atliekomis užpiltas buvo Karačiajaus ežeras, ilgainiui tapęs labiausiai radioaktyvumu užteršta vieta pasaulyje. Jame yra maždaug nuo 30 iki 90 procentų to radioaktyvumo kiekio, koks išsiveržė Černobylyje, arba bent 5 kartus daugiau, nei per tą Kištymo katastrofą. Tiktai čia radioaktyvumas ne išsklaidytas per milžiniškas teritorijas, o koncentruotas maždaug pusės kvadratinio kilometro plote. Radioaktyvus spinduliavimas tenai siekia apie 600 Rentgenų per valandą (taip, ne mikrorentgenų, kuriais toksai kiekis jau būtų laikomas pavojingu, o milijoną kartų daugiau). Nuo tokio spinduliavimo žmogus numirtų labai labai greitai.
Ten pasakojama tokia legenda, kad kartą iš lagerio pabėgo kalinys (o visi tie objektai buvo lageriniai, daugiausiai kalinių darbu statomi). Bėgo, atsižvelgdamas į tai, kur mažiau apsaugos, o mažiau apsaugos buvo palei tą Karačiajaus ežerą. Kalinys nesugalvojo nieko kito, kaip tik šokt į ežerą ir perplaukti jį. Perplaukti spėjo, išlipti irgi spėjo, tačiau jau po valandos buvo surastas pusgyvis gulintis gretimame miškelyje: nuo kūno ėmė lupte luptis oda. Suradę sargybiniai nežinojo, ką daryti: pernelyg radioaktyvus, kad būtų galima tempti atgal į lagerį. Baigėsi tuo, kad tą patį kalinį įmetė atgal į tą patį ežeriuką, kartu su kitomis radioaktyviomis atliekomis.
Jau apie 1960 metus dėl radioaktyvumo Karačiajaus ežeras kaito taip, kad ėmė sparčiai sekti. 1968 metais, kai kilo didelė sausra, ežeras staigiai nuseko dar labiau, o per vieną audrą radioaktyvios dulkės iš pakrančių buvo pakeltos į orą ir išsklaidytos didžiulėje teritorijoje. Per šitą pavienį įvykį aplinkoje buvo paskleista maždaug ketvirtadalis tos radiacijos, kiek buvo Kištymo katastrofoje. Ir tai tik maža dalelė to, kas tame ežere yra. Ir panašių, kad ir silpniau užterštų ežerų – ten visas komplektėlis.
Tarp kitko, kadangi tasai Majak fabrikas yra Pietų Sibire, o upė Teča, į kurią verčiamos buvo atliekos, per kelias kitas upes įteka į Obę, tai tos radioaktyvios medžiagos per visą Sibirą nukeliaudavo iki pat Šiaurės Ledynuotojo vandenyno.
Beje, neskaitant Kištymo avarijos ir atliekų vertimo kur papuola (kas išvis ne avarija, o normalus darbas jiems buvo), toje gamykloje buvo ir krūva kitų dizasterių. Vien virškritinės masės incidentų (taip taip, būtent tų, kur virškritinė, jūs teisingai supratot) buvo suskaičiuota mažiausiai 7. Kiek visokių kitokių avarijų – išvis niekas suskaičiuoti negali, o bendras į aplinką išmestų radioaktyvių medžiagų kiekis vertinamas, kaip 2-3 kartus didesnis, nei iš Černobylio avarijos.
Radioaktyvumu užterštas Kazachijos miestas, kuriame buvo organizuojama dauguma SSRS branduolinių bandymų. Anksčiau jis vadinosi Semipalatinskas-21 arba Maskva-400, o dabar – Kurčiatovas. Žlugus SSRS ir nudusus branduolinei programai, iš 50 tūkstančių gyventojų dabar čia teliko kokie 7000.
Taigi, kad maža nepasirodytų, tai dar pridėkim, kad branduolinių fabrikų, daugiau ar mažiau panašių į Majak, SSRS turėjo visą komplektėlį: Čeliabinskas-40 (Ozerskas), Tomskas-7 (dabartinis Severskas), Karsnojarskas-45 (Zelenogosrskas), Krasnojarskas-26 (Železnogorskas), Sverdlovskas-45 (Lesnojus), Semipalatinskas-21 (Kurčatovas) ir taip toliau – vien branduolinių uždarų miestų suskaičiuoti galima kokias porą dešimčių, iš jų nemaža dalis dabar užteršta taip, kad maža nepasirodytų. Visuose juose vykdavo vienos ar kitos katastrofos – pvz., Tomske-7 kartą virškritinės masės incidentas truko apie 10 valandų: netyčiukinis branduolinis reaktorius pasidarė kažkokiame ceche.
Teršimas radioaktyviomis atliekomis buvo totalinis: per SSRS istoriją į Barenco jūrą buvo suversta daugiau, kaip 11 tūkstančių konteinerių su radioaktyviu šlamštu, ten pat įmesta ir 15 avarijas patyrusių branduolinių reaktorių iš atominių povandeninių laivų. Krūvos konteinerių su atliekomis bei atidirbusių reaktorių suverstos ir į Japonijos jūrą, krūvos guli ir Ramiąjame vandenyne. O viena iš didžiausių SSRS upių – Jenisejus, turi maždaug 1000 kilometrų atkarpą, nepataisomai užterštą radioaktyviomis atliekomis iš Krasnojarsko-26.
Nu ką čia kalbėti, jei netgi prie Sankt Peterburgo (tuometinio Leningrado) esantis Ladogos ežeras ir tai užterštas radioaktyviomis medžiagomis: ten krūvą metų darė radiacinio (aka radiologinio) ginklo bandymus, purkšdami kur papuola visokius koncentruotus radioaktyvių medžiagų (stroncio ir cezio izotopų) mišinius. O kur dar Programa-7 su geologiniais sprogdinimais, kurie vietomis baigdavosi katastrofomis (kaip kad Ivanovsko srityje), o kur dar krūvos neįtikėtinai gamtą užteršusių urano kasyklų?
Kaip sako vienas senas gandas, polimetalų rūdos telkiniai buvo atrasti ir po Druskininkais. Oficialiai tai būdavo įvardinama, kaip kokie nors švino, alavo ar geležies rūdos telkiniai, reikalaujantys specialių kasybos sąlygų. Visa laimė, kad telkinys buvo pernelyg giliai, o kitų kasyklų sovietams užteko.
Dabar paskutinis faktas jums apie tą Majak fabriką: jo išmestos radioaktyvios medžiagos per tą krūvą metų maždaug pusę milijono žmonių apspinduliavo radiacijos dozėmis, kurios vidutiniškai 20 kartų didesnės, nei tos, kurias kurias gavo Černobylio avarijos aukos. Pagal kai kuriuos mano skaitytus vertinimus, iš įvairių incidentų Majak fabrike žmonės gavo daugiau radiacijos, nei iš visų kitų branduolinių avarijų, kokios yra buvę Žemėje kartu paėmus (įskaitant ir Černobylį bei Fukušimą). Dar pagal kitus matytus vertinimus, bendrai SSRS yra paskleidusi apie 80 procentų visos Žemėje esančios radioaktyvios taršos, iš kurios Černobyliui tenka tik mažoji dalis.
Dėl užterštumo mirę miestai
Kai kurie iš tų miestų vis dar turi žmonių, o kai kurie – jau ištuštėję. Aš taip ir nesugalvojau, apie kurį parašyti labiausiai verta, nes nenoriu rašyti apie tai, apie ką jau ir taip žinote. Pavyzdžiui, Pripetė – tiek smarkiai pagarsėjusi, kad jau pavadinimas viską pasako, kaip ir Černobylis. Beje, būtent todėl nerašiau čia apie Černobylio katastrofą: suprantate, ją juk ir taip žinote, o vat ko nežinote – tai to, kad naikinančiai užterštų miestų SSRS buvo krūvos. Tiesiog kiti kaip buvo, taip ir liko – merdintys ir pusgyviai.
Štai kad ir toksai Karabašas – Čeliabinsko srityje esantis metalurginis miestelis su vario rūdos perdirbimo gamykla. Kai kurie iš Rusijos vos ne didžiuojasi, pasakodami, kad šitą gyvenvietę UNESCO paskelbė labiausiai užterštu miestu pasaulyje: iš 15 tūkstančių žmonių nėra nei vieno sveiko, visi serga lėtiniais apsinuodijimais sunkiųjų metalų junginiais (varis, arsenas, švinas, gyvsidabris), plaučių ligomis (sieros junginiai) ir taip toliau.
Pabandykite įsivaizduoti: sovietmečiu žemė aplink fabriką buvo tiesiog išdeginta kelių dešimčių kilometrų spinduliu. Per metus vien sieros oksidų fabrikas per savo kaminą išmesdavo virš 100 tūkstančių tonų. Taip taip, tų junginių, iš kurių sieros rūgštis ir panašus brudas susidaro, kai su vandeniu jie susijungia.
Karabašas – ekologinė katastrofa, kur bepažvelgsi. Ir tai yra labai gera situacija, lyginant su tuo, kas buvo sovietmečiu.
Karabašo metalurgijos kombinatas dirba ir dabar: nors jis buvo uždarytas dar 1989, bet po kažkokių modernizacijų dalimi pajėgumų paleistas 1998 metais, dar ir kažkokie valymo įrengimai pastatyti. Aš net neįsivaizduoju, kaip tas fabrikas dirbo iki tų modernizavimų ir pilnu pajėgumu, nes ir dabar tai bene užterščiausią orą turintis Rusijos miestas. Nesuprantu.
Arba jau ankstesniame straipsnyje minėtas Dzeržinskas (tas pats, kur Volgoje visas žuvis išnuodijo): ten ištisi 7 didžiuliai chemijos kompleksai, apie pusė šimto cheminių gamyklų, iš kurių kelios gamino ir cheminį ginklą. Užterštumas viskuo toksai didelis, kad kaip čia pasakius… Vat iš Lietuvos emigruoja žmonės vardan geresnio gyvenimo, o tame Dzeržinske dar sovietmečio pabaigoje buvo fenomenas: žmonės uždirbdavo kone dvigubai, lyginant su Rusijos vidurkiu, bet bėgo į visur, kaip tik galėdami, o pirmi gamyklų žlugimai prasidėjo dėl to, kad nebuvo, kas dirbtų. Spėkit, kodėl visi iš ten bėgo? Ogi todėl.
Aplink Dzeržinską yra toks totalinis užterštumas visokiomis chemijomis, kad gyvūnijos beveik nėra. Dauguma fabrikų jau seniai užsidarė, dalis vis dar veikia, tačiau dabar jau labiausiai visus kraupina dvi teršalų saugyklos, kurias vietiniai vadina Baltąja jūra ir Juodąja skyle.
Dzeržinskas, Baltoji jūra. Taip ir norisi išsimaudyti, o vanduo toks žydras ir skaidrus, tiesa? Čia sodos ir kitų chemikalų tirpalas.
Baltoji jūra – tai didžiulis tvenkinys, kurį valdo fabrikas “Kaprolaktam” (dėl jo ir buvo tie fosforganinių cheminio ginklo atliekų išmetimai į Volgą). Ta Baltoji jūra atrodo graži, vanduo švarutėlis, tačiau realiai – visa tai yra sodos ir kitų chemikalų tirpalas. Natrio ir kalio hidrokarbonatai su kaustinės sodos priemaišomis. Ir su krūvomis kito šlamšto. Vandens paukščiai, nutupiantys į ežerą, dažnai iš jo pakilti jau neįstengia: plunksnos momentaliai permirksta, paukštis greit apsinuodija ir paskęsta. Tačiau paskendę paukščiai nesupūva, nes tame mišinyje netgi bakterijos nesiveisia.
Dzeržinskas, Juodoji skylė. Atrodo lyg ir gana nekaltai, tačiau šitame atliekų mišinyje visiškai neaišku, kiek kokios chemijos.
O Juodoji skylė – dar baisiau: į ten atliekas vertė fabrikas “Orgsteklo”, kuris oficialiai gamino organinį stiklą, o realiai – irgi cheminius ginklus. Ta Juodoji skylė susidarė kaip ežeriukas karstinės įgriuvos vietoje. Kadangi pilna visokių karstinių plyšių, tai kiek į ten atliekų fabrikai beverstų, viskas sutelpa. Matyt, nuteka per gruntą kažkur. Tik vat užterštumas tai tenai toks, kad kaip sako, karštą vasaros dieną žmonės be dujokaukių gali numirti, jei prisiartins arčiau, nei per kelis šimtus metrų. Paukščiai tokiomis dienomis žūsta, skrisdami virš ežerėlio – tiesiog skrenda ir nukrenta.
Tame pačiame Dzeržinske yra dešimtys kitų sąvartynų, ir atliekų saugyklų. Visas miestas pavirtęs į chemines kapines. Bet panašių į Dzeržinską ar Karabašą miestų Rusijoje yra dešimtys ir šimtai. Tiesiog nėra ką kalbėti, kai prisimeni kad ir tą Kuzminki parką, kur žmonės poilsiauja ant pievučių, kur iš po žemių sunkiasi ipritas – tokių cheminio ginklo zonų aplinkui Maskvą cielos trys. Sankt Peterburge savo laiku atrado, kad beveik pačiame miesto centre yra radioaktyvi zona, kur užteršimas didesnis, nei prie Černobylio elektrinės – pasirodo, kad ten sovietmečiu buvo didelis karinis institutas, tyręs radioaktyvių medžiagų panaudojimą kariniams tikslams.
SSRS miestų, kurie tapo koncentruotų teršalų skylėmis, panašiomis į Kištymą, Norilską, Dzeržinską ir pan. – dešimtys, jei ne šimtai. Lietuvoje galime labai džiaugtis dėl vieno: kadangi buvome pakrašty, be iškasenų, o ir su daug mūsų kraštą stebinčių emigrantų, tai karinių gamyklų tiek nestatė – gal bijojo, kad Vakaruose kažkas pamatys, gal bijojo, kad karo atveju išdaužys, o gal tiesiog nematė naudos. Gal todėl ir mums dabar sunku įsivaizduoti, koks buvo bendras sovietinis požiūris į gamtos teršimą, žmonių sveikatą, ekologiją. Jonavos “Azoto” katastrofa, kurią iki šiol daugelis prisimena, kaip košmarą – tai tiesiog nedidelis gamybinis sutrikimas, vertinant sovietiniais mastais.
Pabaigiant apie katastrofas sovietmečiu
Aš aprašiau tiktai keletą ryškesnių, tačiau ne visiems girdėtų istorijų. Tačiau išties katastrofos, avarijos ir nelaimės buvo tapusios tokia visuotine sovietmečio kasdienybe, kad šiais laikais tai sunku netgi suvokti. Tiesiog įsivaizdavimui: jei šiais laikais kas nors išpiltų į Vilnelę pusbačkį atidirbusių tepalų, tai apie tai visos televizijos praneštų, nes tai jau pavojinga avarija. Sovietmečiu to niekas nebūtų nei pastebėjęs – viena bačka Vilnelėje daugiau, viena mažiau – koks skirtumas? Tais laikais Vilnelė atrodė, kaip kloaka.
Kai kurios sovietinių katastrofų vietos ilgainiui tapo turistų traukos centrais. 1971 metais, begręždami dujų gręžinį, geologai su visa savo įranga įsmuko į dujų duobę. Duomenų apie aukas lyg ir nėra (nors galim spėti, kad buvo), tačiau istorija nesibaigė iki šiol: kadangi gamtinių dujų išsiskirdinėjo labai daug, geologai nesugalvojo nieko geresnio, kaip tas dujas padegti. Ir štai jau 40 metų krateryje, vadinamame Pragaro vartais, šalia Darvazos kaimo, dega dujos. Įsižiūrėkite – kitoje kraterio pusėje matosi mikroskopinės žmonių figūrėlės.
SSRS, nors ir pavėluotai, būdavo priimami įstatymai dėl taršos, tačiau jų niekas nesilaikydavo: pvz., kai JAV įstatymai dėl oro taršos priimti dar 1940 ir išsyk ėmė veikti, SSRS veiksmai prieš oro teršėjus pradėti tik įsivažiavus Perestrojkai. Taigi, katastrofomis vadindavo nebent tokius atvejus, kur būdavo daugybė žmonių aukų. Ir čia suveikdavo jau tokia valdininkiška logika: jei aukų nebuvo, tai ne katastrofa ir spauda neturi apie tai skelbti. O jei buvo aukų, tai juo labiau reikia slėpti, nekelti panikos ir nebloginti ir taip prasto valdžios įvaizdžio.
Originalus įrašas tinklaraštyje Rokiškis
