Kažkaip pradėjau rašyti vieną straipsnį apie tai, ko nebūdavo sovietmečiu, ale matau jau, kad išsiplėtė tas tiek, kad kaip vieną jį dėti tiesiog beprasmiška. Jau ir taip iš ano išsiskyrė atskiras straipsnis apie sovietmečio rūkalus, o ir toliau viskas kažkaip man plečiasi. Todėl čia jums ir pradedu kitkuo – tai paskirais gabaliukais, įvairiatemiais fragmentais apie belenką. Tikiuosi, kad šitie bus ne per ilgi, tad skaitydami nenuvargsit ir patirsite įdomumo.
Taigi, šiandien pradėkime nuo moteriškų dalykų – labai paprastų, tokių, kokių anais laikais SSRS nebuvo, nors vakarietiškos moterys laikė šitai visiškai įprastu dalyku. Taip, nuo moteriškų higieninių paketų, įklotų bei tamponų, kurių nebuvo tais laikais, kai moters teises gerbianti dvasinga tarybinė santvarka užtikrino moterų lygybę tuo būdu, kad joms viskas būtų kaip vyrams. O ko nėra vyrams, tai juk ir moterims nereikia.
Ne, nu suprantate, aš juk ne moteris, tai negaliu visko detaliai aprašyti, nes tokios patirties neturiu. Bet kai mūsų moterys kokios tai drovios ir nedrįsta realijų papasakoti, tai tenka man tai daryti. Todėl, kadangi jau turiu patirties rašymuose apie moterų higieną, tai štai jums ir dar vienas visiškai neprofesionalus straipsnis intymia moteriška tema.
Tamponai ir įklotai tarybinės darbo liaudies moterims
Moterys ir merginos rečiau jaučia sovietmečiui nostalgiją, nei vyrai. Ir daug rečiau kliedi apie tai, kaip tais laikais buvo gera gyventi. Nes visos, kurios tada gyveno, žino vieną dalyką, dėl kurio tiems laikams gerų jausmų turėti neįmanoma: nebūdavo higieninių paketų, įklotų ir tamponų. Moterims reikdavo naudoti vatos gabalus ir marlę. Taip, viskas buvo taip blogai.
Negana to, vata ir marlė ne visada būdavo vaistinėse. O parduotuvėse išvis nebūdavo nieko panašaus. Taigi, irgi dalinis deficitas, dėl kurio moterims labai apsimokėdavo turėti pažįstamų kur nors ligoninėse, kur šitos medžiagos būdavo naudojamos tvarsčiams. Ir būtent dėl to paskui, į pačią sovietmečio pabaigą, išlįsdavo keistų statistikų iš ligoninių, pvz., kad vienam operuotam ligoniui sueikvojama būna virš 10 kilogramų tvarsliavos. Turint omeny, kad vatos ir marlės tankis yra menkas, tai tuos 10 kilogramų galit įsivaizduoti kaip maždaug metrinio skersmens dėžę – didžioji dalis keliaudavo į namus.
Ponai ir ponios, jūs neįsivaizduojate, bet anais laikais kai kurie medikai tvarsliavą sunkvežimiais leisdavo į šalį. Ir kai koks nors OBChSS pričiupdavo, tai tokie stebėdavosi ir nesuvokdavo, kam čia ir kaip. Per kažkurią TV laidą vėlyvuoju Perestrojkos metu rodė kažkokius tokius pričiuptus ir irgi stebėjosi, esą kam čia vagia tą tvarsliavą dėžėmis. Suprantate, natūraliai ir netgi nuoširdžiai stebėjosi, nes tarybinėje visuomenėje menstruacijų nebuvo, nes to tiesiog negalėjo būti niekur, išskyrus kažkokius išimtinai moterims skirtus leidinius, kaip kad “Moters kalendorius” ir panašiai.
Maždaug tokią klaikybę, padarytą iš drėgmės nepraleidžiančios klijuotės, moterys nešiodavo anais laikais. Aišku, kai jau visai užveikdavo, tai imdavo nešioti apatines kelnaites tiesiog – ne visai įprastas, o tokias baisaus didumo, kurios visgi bent jau nešutindavo ir netrindavo taip smarkiai. Bet jose užtat paketai sunkiau laikydavosi.
Oj, ne, bendrai buvo, buvo kokie tai tipo tvarsčiai, higieninių paketų analogas – vadinosi “higieninė priemonė”. Sako, anie buvo tokie, kad moteris su panašiu jausdavosi maždaug taip, lyg susikišusi į triusikus didelį sulankstytą laikraštį. Ir sugerdavo tas daiktas irgi panašiai, kaip laikraštis. Todėl dauguma rinkdavosi vatą ir marlę.
Visos šitos tvarsliavos tvirtinimui panos naudodavo klaikų įtaisą, vadinamą higieniniu diržu – iš prasto audinio, klijuotės ir gumos padarytą basybę, kurią gamindavo kaliniai. Tas daiktas būdavo užsegamas kaip diržas, į tarpukojį įkišamas tasai sulankstytą laikraštį primenantis paketas, tada prasikišama gumuotos klijuotės juosta iš užpakalio į priekį ir užsegama sagomis. Tiksliau, paprastai dėdavosi savo darytą paketą iš marlės ir vatos, nes toksai būdavo geresnis, nei ta presuota higieninė plyta iš vaistinės.
Aišku, nuo drėgmę prastai sugeriančios vatos ir visų tų higieninio diržo klijonkių ten baisiai šusdavo, viskas trindavo, todėl per mėnesines moterys būdavo visiškai nedarbingos. Ponios ir ponai, nu patys pagalvokit.
O Rusijoje ir Vidurio Azijoje, kur tiekimas buvo prastesnis, moterims likdavo tenkintis išvis nežinau, kuo. Nes kaip žinia, nėra kitos tokios santvarkos, kurioje būtų tokia lyčių lygybė, kaip komunizme. Ir lygybė čia paprasta: vyrams to nereikia, tai moterys irgi apsieis. O be to, juk nepadoru apie tai kalbėti, esant giliai dvasingai tarybinei santvarkai, kurioje menstruacijų nėra.
O tamponai… Nebuvo jų išvis. Kaip ir kasdienių įklotų. Kai žurnalas “Burda moden” pirmą kartą išspausdino “Tampax” reklamą, tai kilo šokas, o kai kurie moralinio talibano atstovai, tas reklamas pamatę, netgi negalėjo patikėti, kad tai tikrai kišama į ten, nes tokio amoralaus ir nepadoraus dalyko juk negali būt!
Ponios moterys, kai jums koks nors pusprotis pasakos, kaip buvo gera sovietmečiu gyvent, tai jūs žinote, ką apie tokį galvoti ir ką jam pasakyt.
Originalus įrašas tinklaraštyje Rokiškis
