Balandžio 16-ąją Kauno Mažajame teatre įvyko spektaklio „Mylimiausi“ (režisierius Vytautas Balsys) premjera. Pilną teatro salę sutraukęs spektaklis buvo parodytas dar keletą kartų, o štai birželio 15-ąją teatro gurmanai buvo sukviesti į neeilinį vakarą. Specialiai šiam kartui iš Hamburgo atvyko pjesės autorė Laura de Weck, kuri po spektaklio labai šiltai bendravo su publika ir su spektaklio režisierium skaitė dar vieną savo pjesę.
Kalbėdama apie teatrą ir pjesę autorė visąlaik šypsojosi, o akys spindėjo meile teatrui ir savo darbui. Vakaro metu ne tik režisieriumi, bet ir vertėju buvęs Vytautas Balsys papasakojo šios pjesės suradimo istoriją: „Buvau Hamburge, važiuodamas metro skaičiau keletą pjesių ir iškart pajutau, kad šita kitokia. Tiesiog toks impulsas – lengva, tiesiog kitokia. Man joje jaučiais lyg paralelė su Antono Čechovo pjesėmis – ten žmonės geria arbatą ir dūžta jų likimai, o čia siunčia SMS ir dūžta likimai. Tačiau tąkart nebuvo jokio autorės kontakto. Pasiskambinau žinomu numeriu, šnekėjo su beveik nepažįstamu žmogumi, bet sako: „mes tikim, kad tu geras žmogus“ ir davė Lauros numerį. Susitikom Hamburgo kavinėje. Toliau viskas vyko atsitiktinumo dėka, atsirado Rūta (pjesės vertėja Rūta Jonynaitė – red.), aktoriai… Esu dėkingas šiaip atsitiktinumo paslapčiai. Ir šiandien su Laura vaikščiojom ir toks jausmas, kad esam labai seniai pažįstami. Lyg viskas taip ir turėtų būti. Norėtųsi, kad visada taip būtų…“ – šyptelėjo V. Balsys.
Pačiai autorei idėja apie tokią pjesė gimė dar bestudijuojant aktorinio meno: „Pradžia ir buvo I sena, pasisveikinimas. Aš vis stebėdavau, kaip žmonės sveikinasi, kaip taria „Labas. Kaip sekas?“, kaip atsakoma, o kodėl kartais nuo šio klausimo lyg bėgama. Nagrinėjau, kas yra autentiška, tikra, o kas tik kaukė.“ Spektaklį viename seminare (Workshop) pastebėjo dramaturgas (Vokietijoje taip vadinamas režisieriaus pagalbininkas, anksčiau Lietuvoje buvo vadinamas literatūrinės dalies vedėju) ir liepė iš karto atnešti, kai tik bus parašyta. Pirmoji premjera buvo Bazelyje, pjesė pastatyta garsaus režisieriaus ir susilaukė nemenko pasisekimo. Šiuo metu ji rodoma ne vienoje Europos valstybėje, Bolivijoje, Argentinoje.
„Kiek matau pastatymų, jie visur kitokie. Dažnai būna, kad iš pradžių viskas juokinga, o gale surimtėja. Čia pradžioje rimta, per vidurį juokinga, o pabaiga vėl rimta. Vokietijoje žodžiai dažnai yra išsakomi labai greitai, tarsi išberiami, o čia pjesei leidžiama tiesiog tekėti. Nežinau, ar čia aktorių, ar kalbos nuopelnas, bet tai labai įdomu.“ – paklausta apie ką tik matytą pastatymą, savo įspūdžiais dalijosi Laura. Paklausus, kokį veikėją norėtų suvaidinti pati, atsakymas buvo „Labai sunku pasakyti. Juose visuose yra dalelė manęs, jie man brangūs. Na, bet jei tektų rinktis, norėčiau vaidinti Aną arba Filipą“.
Autorei taip pat labai svarbi žiūrovų nuomonė, ji žymisi pastabas, taip pat stebi, užsirašo pokalbius, o vėiau scenoje veikėjus hiperbolizuoja. L. de Weck paklausus, kaip žiūrovai suprato, ar tai – komedija, ar tragedija, publika atsakė, kad tai gyvenimas arba žiauri tikrovė.
V.Balsys džiaugėsi, kad režisuojant buvo daug laisvės ir jis dėkingas aktoriams, kurie išreiškė jo sumanymus, ar necenzūruotą nūdienai pritaikytą kalbą.
Štai tokia spektaklio „Mylimiausi“ atsiradimo istorija. Plačiau apie patį spektaklį galite paskaityti Agnės Pakėnaitės parašytame verdikte.
