Atėjus metų pabaigai, laikas apžvelgti albumus, kurie neišnyks iš fonotekų bei grotuvų vos tik radijas atsisakys juos groti. Kai kurie labiausiai nusipelnę šių metų darbai išvis nepamatė radijo topų šviesos, tačiau tai nepadaro jų mažiau reikšmingais.
Albumą galimą laikyti savotišku žanru – tai muzikos rinkinys, sudėtas tam tikra, muzikantų parinkta tvarka, sukuriantis savą nuotaiką bei atmosferą. Nepaisant to, kad apie grupę neretai sužinome iš padrikos dainos, paleistos kavinėje, parduotuvėje ar tiesiog atsitiktinai užtiktos internete, albumas pasiūlo šį tą daugiau, nei trumpalaikį malonumą. Tai valanda emocijos, kurią muzikantai perteikia savo 8-12 dalių simfonijoje.
Paskutiniu metu klausyti nepertraukiamus albumus tapo marginaliu dalyku. Tai greičiausiai atsitiko ne tik dėl pagreitėjusio gyvenimo tempo, bet ir dėl įsigijimo būdo (populiariausios internetinės muzikos parduotuvės leidžia įsigyti dainas neperkant viso albumo) bei supaprastėjusio dainų persukimo būdo – vietoje spėlionių kada nustoti sukti kasetę ar vinilo adatėlių kilnojimo arčiau tuščių plokštelės tarpų (žyminčių pauzes tarp dainų) dabar tereikia paspausti mygtuką ir štai – klausomės sekančios dainos, kuri, jei nepradės patikti per pirmąsias 10 sekundžių, taip pat bus persukta.
Kita vertus, muzikos vartojimas singlais nėra kažkas naujo ar šokiruojančio – šeštajame bei septintajame dešimtmetyje leista muzika daugiausiai buvo parduodama būtent tokiu būdu 7-12 colių plokštelėse. Vėliau, atėjus suvokimui apie albumo grožį, prasidėjo ir konceptualieji albumai – tai albumai, kurie privalo būti klausomi kaip vienas kūrinys. Juose vystoma viena tema ar idėja, dainos kartais netgi neturi perskyrų. Populiariausios grupės, kūrusios tokius albumus priklausė progresyviojo roko judėjimui – Pink Floyd (didžioji dalis grupės albumų buvo konceptualūs darbai), King Crimson, Rush.
Dabar, rodytųsi, vėl grįžome į pradžią – atskiros dainos, grojaraščiai, sudaryti iš atskirų, nesusijusių dainų, albumai perkami tik dėl vienos ar poros kūrinių. Nepaisant to, kūrėjai nepasiduoda ir leidžia savo darbus šiuo klasikiniu formatu. Šiemet pasirodė nemažai albumų, vertų kiekvieno jiems skirto dėmesio lašo. Kadangi skaičius 10 yra stipriai ribojantis, čia nepateks visi svarbiausi metų albumai, kurie taip pat nusipelno būti išgirsti – tarp jų ir Tomo Sinickio naujasis albumas, ir ba., ir Blur, ir Adele, ir Thom Yorke ir dar dešimtys darbų. Taip pat tope nebus vietų – šių albumų neverta stengtis sudėlioti pagal labiausiai ar mažiausiai patikusius. Suprantama, kad šis topas visiškai subjektyvus, todėl būtų smagu komentaruoe pamatyti ir skaitytojų mėgstamiausius šių metų albumus
Tame Impala – Currents
Visiems jau puikiai žinomas australų kolektyvas išgarsėjo 2012-aisiais su savo antruoju albumu „Lonerism“. Nors pirmasis albumas „Innerspeaker“ jautėsi kaip garso kratinys be tikslios krypties, sekantis darbas pasisekė daug geriau ir Tame Impala šovė į viršų kartu su daina „It Feels Like We Only Go Backwards“. Po 3 metų jie grįžo su „Currents“. Šis darbas susilaukė daugiau kritikos, ypač dėl elektroninės ir pop muzikos motyvų. Nepaisant to, Tame Impala išlaiko savo psichodelinę dvasią, kurią puikiai atspindi daina „Let It Happen“.
Sufjan Stevens – Carrie and Lowell
Sunku įsivaizduoti 2015-ųjų topą be šio albumo. Sufjan Stevens pažįstamas visiems, mėgstantiems indie folk. Nuo jį išgarsinusio 2005-ųjų „Illinois“ Sufjan neiškrenta iš muzikos mylėtojų fonotekų. Emocionalus balsas, daugiasluoksnės gitaros, ukulelės, bandžos ir kiti instrumentai sukuria kažką nuostabaus – ne išimtis ir šiemet išleistas „Carrie and Lowell“. Pernai įrašytas Sufjan namų studijoje, albumas privertė pamiršti penkis metus, kuriuos fanams teko laukti nuo 2010-ųjų daugiau elektroninio „The Age of Adz“.
Albumo dainos įkvėptos Sufjan mamos Carrie, kuri mirė 2012-aisiais, ir Sufjan patėvio Lowell. Carrie, kuri sirgo šizofrenija, depresija ir alkoholizmu, paliko Sufjan, kai jam buvo vos vieneri. Šis liūdnas, tačiau kartu ir nostalgiškas 43 minučių seansas yra tai, ką privalo išgirsti kiekvienas.
Kendrick Lamar – To Pimp a Butterfly
Lamar išgarsėjo 2010-aisiais ir nuo to laiko dirbo su garsiausiais pasaulio prodiuseriais, tokiais kaip Snoop Dogg ir Busta Rhymes, tačiau šiemet išleido kai ką, kas padarė jį vienu iš labiausiai gerbiamu hip-hop atlikėju. „To Pimp a Butterfly“ nėra tiesiog dar vienas hip-hop albumas. Tai meno kūrinys, kuris inkorporuoja hip-hop, džiazą, funk, poeziją, taip sukurdamas kūrinį, kurį perklausius jaučiasi kažkas tokio, kaip pirmą kartą išgirdus Beach Boys dainą „The Good Vibrations“ – stilių maišymas, iš visų įmanomų pusių atskriejantys garsai sukuria simfoniją, kurią įvertino ir JAV prezidentas Barrack Obama. Be to, naujasis David Bowie albumas „Black Star“, išeisiantis jau kitų metų pradžioje, buvo įkvėptas šio Kendrick Lamar darbo.
Florence + The Machine – How Big, How Blue, How Beautiful
Šie metai Florence Welch ir jos grupei itin sėkmingi – be vieno populiariausių šių metų albumų išleidimo, kompanija turėjo galimybę pasirodyti kaip pagrindinės žvaigždės prestižiniame „Glastonbury“ festivalyje. Trečiasis grupės albumas maišo indie ir art roko žanrus, bet pasilieka prieinamas kiekvienam klausytojui. Albumo šviesuliai – pirmoji daina „Ship to Wreck“, kurią puikiai galima įsivaizduoti kaip fanų favoritą koncertų metu, bei „What Kind of Man“, kurios klipas jau peržiūrėtas beveik 15 milijonų kartų.
Modest Mouse – Strangers to Ourselves
Modest Mouse grįžta po 8 metų pertraukos su akį patraukiančiu albumo viršeliu ir savo daugiasluoksne muzika, kurios centre – Isaac Brook vokalas. Klausant beveik valandos trukmės albumą nepalieka mintis, kad kažkurios dainos jau yra girdėtos. Nepaisant to, išgirsti naują kūrybą iš šio penketo yra tikrai puiku. Nuo ramesniųjų indie baladžių „Strangers to Ourselves“ ir „Coyotes“ iki trankesnių „The Ground Walks, With Time in a Box“ ir „The Best Room“, Modest Mouse išlieka patrauklūs ir įdomus. Nors šiek tiek silpnesnis, nei kiti šiame sąraše, albumas nusipelno būti išgirstas kiekvieno, kuriam patiko 2000-ųjų „The Moon & Antarctica“.
Other Lives – Rituals
Turbūt mažiausiai populiarumo susilaukęs šio sąrašo narys įrodo, kad ne populiarume atsiskleidžia kokybė. Šis studijinis darbas skamba išties puikiai – elektroninės muzikos įkvėpti mušamieji derinami su pianino, gitaros, sintetinių styginių garsais, o vokalas, atrodytų, ką tik paimtas nuo indie folk dainos. Albumas skamba kaip José González ir Atoms for the Peace (Radiohead nario Thom Yorke įkurta supergrupė) kūdikis. Belieka tikėtis, kad po šio puikaus darbo Other Lives dar aplankys sėkmė.
Mesijus x Münpauzn – #Uzgrotu
Tai albumas, kurio metų pradžioje nė nebūčiau įsivaizdavęs savo metų tope. Pripažinsiu – kai išgirdau šį duetą pirmą kartą, jų muzikos visiškai nesupratau. Po poros perklausų pradėjo ryškėti Mesijaus humoro jausmas, ironija, o perklausius pilną albumą supratau, ką grupė norėjo pasakyti. Albumas, mano manymu, visiškai apvertė lietuvišką hip-hop muziką – vietoje „gatvinio“ stiliaus, senojo hip-hop įkvėptų ritmų bei jau nuobodžiais ir šabloniškais tapusių pseudo-motyvacinių tekstų (neretai papuošiamų rusiškais keiksmažodžiais) apie sunkų gyvenimą, Mesijaus ir Münpauzn darbas pasiūlo visišką alternatyvą.
Albume Mesijus ne tik visiškai atsisako nenorminės leksikos, bet ir nemoralizuoja į save panašaus autoriteto beieškančiam paaugliui. Atvirkščiai – nors albume nemažai socialinės kritikos, visi kūriniai labiau apibūdinančio, pasakojamojo pobūdžio. Mesijus, lyg Douglas Adams savo 1979 m. romane „Keliautojo kosmostopu vadovas po galaktiką“ (The Hitchhikers Guide To The Galaxy), užima stėbėtojo poziciją ir stengiasi parodyti nieko apie mūsų planetą nesuprantančiai būtybei (arba ką tik užsimezgusiai gyvybei) kaip mes gyvename.
Münpauzn indėlis taip pat negali būti nepastebėtas – originalūs mušamųjų garsai, dainų struktūros, retas semplų (iš kitų kūrinių iškirpti garsai, motyvai, o kartais net ir visi posmai, vėliau „perdirbami“ naujam kūriniui) naudojimas skamba labai šviežiai. JAV grupę Death Grips primenantys garsai suteikia studijiniam darbui dar vieną sluoksnį, pagražinantį visumą ir iškeliantį „#Uzgrotu“ į vieną geriausių šių metų albumų vietą.
José González – Vestiges & Claws
Be abejonės vienas iš geresnių šių metų folk albumų. Kaip ir Modest Mouse, González išleido albumą net po 8 metų pertraukos. Šiek tiek primirštas atlikėjas, geriausiai žinomas savo debiutiniu 2003-ųjų metų albumu „Veneer“, 2013-aisiais vėl buvo išgirstas plačios auditorijos, kai trys jo dainos buvo panaudotos filmui „ Volterio Mičio slaptas gyvenimas“ (The Secret Life of Walter Mitty, 2013 m.). Tada beliko laukti ir štai – šiemet pasirodė „Vestiges & Claws“ ir turas, kurio metu muzikantas pasirodė ir kaimyninėje Lenkijoje. Nors nebūtų visai teisinga šį darbą vadinti revoliucingu González diskografijoje, šilumą klausant albumą pajus kiekvienas.
Alabama Shakes – Sound and Color
Nors penketas iš Alabamos (JAV) išgarsėjo su debiutiniu albumu „Boys & Girls“, šių metų darbas juos pakėlė į žvaigždes. Grupės vokalistė, gitaristė ir dainų autorė Brittany Howard daina po dainos demonstruoja įspūdingą vokalą bei gitaros įgūdžius. „Sound and Color“ vienu metu skamba ir kaip kažkas iš praeito amžiaus antrosios pusės, ir kaip modernus darbas, į roko muziką inkorporuojantis soul bei bliuzo motyvus.
„Sound and Color“ susilaukė ne tik komercinės sėkmės – albumas buvo įvertintas 6 „Grammy“ nominacijomis, o į energingus grupės koncertus susirenka dešimtys tūkstančių klausytojų.
Father John Misty – I Love You, Honeybear
Paskutinis šio sąrašo albumas – Joshua Tillman (anksčiau grojusio būgnais grupėje Fleet Foxes) antrasis studijinis darbas po slapyvardžiu Father John Misty. Tai konceptualus albumas apie paties Tillman gyvenimą. Iš pirmo žvilgsnio šviesus ir pozityvus, albumas vis nuklysta į visišką depresiją. Nuo Bob Dylan perėjimą prie elektrinės gitaros menančių folkroko dainų nuklystama prie pianinu atliekamos širdį plėšančios sarkastiškos baladės „Bored in the USA“. Gana stipriai išsiskiria daina „True Affection“, visiškai nesiderinanti prie kitų kūrinių – vietoje natūralaus organiško skambesio, dominuojančio albume, čia klausytoją pasitinka elektroniniai ritmai ir gana stipriai kompiuteriu apdirbti instrumentai bei pagalbiniai vokalai.
Po kelių perklausų albumas tampa visiškai savas ir sunku suprasti, kad prireikė tik tiek laiko. „I Love You, Honeybear“ yra būtina perklausa indie folk muzikos mylėtojams.
Taip pat skaitykite: TOP 10 geriausių pastarojo dešimtmečio roko grupių ir atlikėjų
