35-47 savaitės (2012) kinoteatras

Paskelbė: Data: 2012-11-28 03:22

Spausdinti | Komentarai

1

SAVAIČIŲ (NE)KARAS:

Joyeux Noel (2005) – nors karinių reikalų ir nemėgstu, bet apie karą filmų pasižiūrėti nevengiu. Ir niekaip nesuprantu, kodėl šis filmas man buvo negirdėtas, ir kodėl jis nepatenka į visokius „Top 10 war movies“ sąrašus. Tai vienas geriausių mano matytų filmų apie karą. Ir to paslaptis labai paprasta: šiame filme nekariaujama.

Tai vieno iš gražiausių karinių „incidentų“ ekranizacija – Christmas truce, lietuviškai tai vadintųsi, tikriausiai, Kalėdų paliaubomis. Pirmojo pasaulinio karo metu, Prancūzijoje, Kalėdų dieną vokiečių, britų ir prancūzų kariai nusprendė sulaikyti ugnį ir sudaryti laikiną taiką. Kaip bus toliau, pamatysite filme, nes jį pažiūrėti būtina.

Būtina todėl, jog tai vienas geriausių filmų apie karą, kuriam nereikia daug komentarų. Filme neapsieita be labai kuklaus, bet kokybiško humoro. Pavyzdžiui, tikros ironijos, jog vokiečių būriui atsakingai ir gerai vadovauja… žydas. Gal daugelis žiūrovų šios ironijos gali ir nepastebėti, bet kiti linksmi filmo epizodai tikrai atskiriami iš bendro konteksto. Fronto priešų draugiško susitikimo komiškumui pabrėžti panaudojamos paprastos, bet linksmos smulkmenos – pavyzdžiui, nepasitikėjimas priimant vaišes arba pyktis dėl vietinės katės vardo.

Nuotaiką ir moralę keliančio filmo apie karą taip paprastai nerasi. Tokių – vienetai. Šis be tokio pagrindinio savo privalumo turi ir krūvą kitų – kuo puikiausia įvairių tautybių aktorių vaidyba, beveik nepriekaištingi kostiumai ir karinė aplinka bei tvirtas ir įdomus scenarijus. Nors scenarijuje yra kelios banalios vietos, tačiau „pigumo“ ribos jos neperžengia. Kitaip sakant – juk čia filmas apie karą, ir jame turi būti kokia nors smulki tragedija, paliečianti personažus. Negali viskas būti ironiškai juokinga ir nuspalvota rožine spalva. Visiškai rekomenduoju. Pirmu taikymu eikite ir žiūrėkite. Nuostabus, įdomus, nuotaiką pakeliantis filmas.

••

 

SAVAIČIŲ GYVENIMAI:
Sin Nombre (2009)
– „pusiau sekinančio imigrantų gyvenimo istorija, pusiau mafijos gaujos istorija, šis rašytojo ir režisieriaus Cary Fukunaga debiutas yra jautrus, įžvalgus ir labai autentiškas“ – taip apie filmą atsiliepia kritikai. Jie nė kiek nemeluoja, nes šis filmas – įtraukiantis ir įdomus, nepaliekantis abejingų. Istorija apie imigrantų šeimą, mėginančią iš Meksikos pabėgti į JAV. Filme pasakojamos dvi istorijos, viename taške susijungiančios į vieną. Antroji – apie gatvės gaują ir į ją priimtą naują narį – dar visiškai mažą berniuką.

Filmo kadrai ir scenos – viena iš filmo stiprybių. Kelionės ant traukinio stogo kadrai ne šiaip sau vadinami autentiškais – juose netgi filmavosi tikri bandantys iš Meksikos emigruoti žmonės. Jų, anot režisieriaus, apmokyti sėdėti ant traukinio nereikėjo. Filmo siužetas – niūrus, skausmingas, parodantis visą negražiąją pasaulio dalį. Meksikos, Brazilijos, Argentinos filmai dažnai pasižymi tokiu niūrumu ar grynu liūdesiu. Tokius dalykus jie atvaizduoja savitai, neįprastai mums, prie europietiško ir amerikietiško kino pripratusiems žiūrovams. Turime mes ir savo skurdo, nelaimingų istorijų ar vargingos buities, bet šilti kraštai visada atrodo kaip egzotika. Netgi tada, kai egzotika – varginga.

Filmo pavadinimas, reiškiantis „Be vardo“, gali reikšti tiek gaujos nario gyvenimą, tiek bandančios į JAV emigruoti merginos būsimą gyvenimą. Kai filmo pavadinimas palieka vietos interpretacijoms, tai yra gerai. Bet kai pats filmas tas interpretacijas skatina – tai yra ypač gerai. Galų gale kai pačioje istorijoje vienas bevardis padeda kitam žmogui tapti bevardžiu – čia jau gali dėti pliusą rašytojui ir režisieriui. Galima filme surasti minusų – pavyzdžiui nedidelę, bet klausimų paliekančią situaciją: kodėl jie emigruoja? Trumpa papildoma įžanga tik sustiprintų filmą, nes dabar dažnas žiūrovas gali nesuprasti, kodėl jie bėga į JAV. Rimtesnis filmo minusas – gaujos gyvenimo atvaizdavimas per daug supaprastintai ir išpuoselėtai. Visi su gauja susiję vaizdai pateikiami per daug akivaizdžiai ir stereotipiškai, lyg scenos būtų paimtos iš visų iki šiol rodytų filmų. Visos scenos, kuriose rodė gaujos susitikimą, ar gyvenimo erdvę, buvo per daug aiškiai fiktyvios – keliais kadrais bandoma parodyti, kokia gauja yra baisi ir žiauri. Apskritai gaujos gyvenimas atvaizduotas per daug paprastas. Tave apšaudo? Pabėgiok ir parėk ant saviškių. Tau reikia keliaut per šalį? Vidury nakties išlipk iš traukinio ir štai, sėdi tavo draugai, kurie tave iškart priima. Per daug viskas paprasta. Sudarytas įspūdis, jog jiems ne tik kad nereikia stengtis, bet dar ir negresia jokia rizika.

Normalu, kad dažnai filmuose istorijos šiek tiek pagrąžinamos, pritaikomos ekranui. Tikslas visiems aiškus – kad daugiau žiūrovų būtų paveikti. Filmai, kuriuose sugebama išvengti tokių dirbtinumų, yra šedevrai. Šis filmas – ne šedevras, bet kažkas gana netoli jo. Tvirtas, įdomus ir įtraukiantis kūrinys. Vienas iš tų filmų, kur keikiesi, kad jo trukmė tik pusantros valandos. Rekomenduoju. Labai įdomi istorija apie imigrantus, gatvės gaujas ir paprasčiausius jausmus.

••

SAVAIČIŲ DRAMA:
In a Better World (Hævnen) (2010)
– tėvas, dirbantis savanoriu Afrikoje, tėvas, palaidojęs žmoną, sūnus, nekenčiantis tėvo, kitas sūnus, susiradęs pavojingai besielgiantį draugą… Dviejų šeimų susipinanti istorija, dviejų vaikų sunki istorija, pilna daugybės pavyzdžių, kai elgiamės ne taip, kaip derėtų ir kad ne viskas iš pirmo žvilgsnio yra taip gerai, kaip atrodo. Filmas, pilnas persipinančio požiūrio į įvykius, dvejonių, kas teisinga, o kas ne.

Kai pirmomis filmo minutėmis supažindinama su berniuku, kenčiančiu patyčias mokykloje, tuomet viskas, ko norisi, jog tiems besišaipantiems šikniams kas nors atidaužytų snukius. Kai pagaliau tai įvyksta, iš pradžių atrodo, jog viskas taip ir turėjo būti, bet vėliau staiga pakeiti nuomonę supratęs, jog nuo vilko užšokus ant meškos – nieko iš to gero.

Kai pirmomis filmo minutėmis supažindinama su Afrikoje savanoriu-daktaru dirbančiu vyru, tuomet atrodo, jog jis nuostabus ir teisingai besielgiantis žmogus, pavyzdys mums visiems. Nuostabaus žmogaus apibūdinimo vėliau iš jo neatimsi, bet visgi pradedi dvejoti, kas yra teisingas elgesys jo situacijoje ir ar jis tikrai yra pavyzdys. Kitiems sugebantis padėti, bet saviems nerandantis laiko. Gelbstintis ne tuos, kuriuos turėtų gelbėti.

Šis filmas žavi dviejų pasaulių atvaizdavimu – jų problemomis, įvykiais, didvyriais. Vienu metu visi šie įvykiai yra panašūs, tačiau tuo pat metu – visiškai skirtingo kalibro. Kol Afrikoje jaunos mergaitės kenčia nuo prievartavimų – ir tai atrodo opi problema žemyne – Europoje gyvenantys vaikai kenčia nuo patyčių mokykloje. Ir tai atrodo ne ką mažiau opi problema Europos tėvams, nei kad Afrikos tėvams jų dukrų prievartavimas. Kiekvienam savo, sako daug filosofų ir kitokių mąstytojų, bet vis tiek lieka klausimas, kaip turėtume lyginti šias problemas ir ar išvis turėtume jas lyginti. Nes juk abiejų vaikų tėvai kenčia stiprias kančias.

Šį dviejų pasaulių lyginimą galima pastebėti ir kalbant apie „blogiukus“. Kol viename pasaulyje blogiuku laikomas tas, kuris žudo, plešia ir prievartauja, kitame pasaulyje „didele problema“ tampa tas, kuris „duoda į snukį“. Ir kas pasakys, kuris blogiukas blogesnis? Viskas priklauso nuo to, kieno akimis žiūrėsi – nes vaiko akimis duodantysis į snukį gali būti blogiausias žmogus pasaulyje.

Tai labai rimtas ir įtemptas filmas apie sunkią vaikystę, nesutarimus tarp tėvų ir vaikų. Taip pat tai filmas apie rimtas šeimos problemas, kylančias dėl nepakankamos tėvų įtakos/pagalbos savo vaikų gyvenime. Juk ne veltui sakoma, jog visos vaiko bėdos kyla dėl tėvų ir jo šeimos. Auklėjimas, bendravimas, buvimas kartu – pamatiniai dalykai vaiko gyvenime. Rekomenduoju šį filmą, jei norite rimto, gilaus kino. Nors šis filmas savyje slepia daugybę problemų ir jų priežasčių, bet jis nėra pateiktas labai sudėtinga forma. Filmas žiūrisi pakankamai lengvai, siužetas neverčia sukti galvos, bet, aišku, įtraukia nuo pirmos minutės. Tikrai verta.

••

SAVAIČIŲ SNUKIADAUŽIS:

The Raid: Redemption (Serbuan maut) (2011) – visi šių metų Holivudo blockbuster’iai bajavykai verkia – joks veiksmo, šaudynių, muštynių ir mafijos filmas šiemet nepralenks šio Indonezijos (!) filmo. Apie Indonezijos kiną mažai ką esu girdėjęs, todėl šia žinia buvo malonus nustebimas – žiūrėdamas filmą buvau įsitikinęs, kad tai bus kokio Vietnamo kūrinys. Filmas tik šiais metais labai išpopuliarėjo visame pasaulyje dėl visiškai nežinomų priežasčių. Rimtai reklamuojama nebuvo, į didelius festivalius nepateko, bet staiga daugybė kritikų vienas po kito ėmė šį filmą girti ir rekomenduoti. Aš pats sužinojau apie šį filmą netikėtai, vaikštinėdamas po internetus. Užteko tiesiog pamatyti filmo viršelį ir perskaityti vieną sakinį apie filmą: A SWAT team becomes trapped in a tenement run by a ruthless mobster and his army of killers and thugs. Ir viskas – mirtinai užsinorėjau filmą pamatyti :)

Šis filmas – įspūdingas pasišaudymo ir kovų filmas. Jei esate rytų kovų  gerbėjas, net ir jūs būsite nustebintas – tai visų įmanomų rytų kovos menų filmų mišinys. Čia galima pamatyti Jackie Chan triukų ir įvairiausių Azijos filmų kovų menų mišinių. Kitaip sakant – belenkas. Pasišaudymo scenos yra fantastiškai greitos ir neįtikėtinai plastiškos. Su realybe, be abejo, šiame filme labai prasilenkta (kur čia neprasilenksi, kai kovos metu galvą 30 kartų daužia į sieną, o jis vis tiek gyvas), bet visi tie paskraidymai, sprogdinimai, bėgiojimai, daužymai ir peilio smaigstymai – absoliučiai įtraukia. Po kiekvienos scenos norisi rėkti „hell yeah!!“ ir ką nors mesti į sieną. Nes užveža.

Jeigu norite pamatyti vieną geriausių kelerių metų veiksmo filmų – būtinai žiūrėkite. Nėra ką daugiau pasakoti – tai tiesiog įspūdingas bajavykas apie mafijos valdomame daugiaaukštyje strigusius spec. būrio karius. Bus daug kraujo, lavonų ir snukių daužymų. Ir kas įdomiausia, snukių daužymai ir pasišaudymai tęsiasi visą filmą be sustojimo, bet tai nė kiek neatsibosta. Puiki pramoga – atidėkite į šalį visus rimtus trilerius ir dramas, ir eikite žiūrėti. Daugiau tokių veiksmo filmų.

••

Little Children (2006) – visada kažkuo žavi filmai su pasakotoju (naratoriumi), kuris, kaip įprasta tokiems filmams, būna sodraus vyriško balso savininkas. Toks pat filmas yra ir pirmoje imdb.com vietoje stovintis The Shawshank Redemption. Aišku, kai pasakotojas yra pats personažas, jo asmuo visada susiejamas su personažu ir jo išgyvenimais. Little Children pasakotojas – visiškai pašalinis žmogus, įstojantis tik tose vietose, kur žiūrovas galėtų tik pats bandyti iš emocijų nuskaityti personažų jausmus ir mintis. Pasakotojo įstojimai dažnai švelniai ironiški, aiškūs, tikslingi. Nežinau, ar tai filmo sėkmės priežastis, bet tai tikrai vienas iš žavių siužeto dalykų. Priverčiantis žiūrovą iki mažiausių smulkmenų išnagrinėti personažų elgesį, asmenybes ir jų poelgius.

Filmas – tai pasakojimas apie dvi jaunas šeimas ir jų tarpusavio santykius. Tiksliau dviejų jų atstovų santykius. Tai kertinė filmo siužeto linija, iš dalies romantiška, iš dalies iššaukianti, tačiau suteikianti filmui šiek tiek smagesnę atmosferą. Šalia vystoma ne tokia smagi siužeto linija: į laisvę paleisto pedofilo ir jo persekiotojų istorija. Ši siužeto linija vainikuojama viduryje filmo esančia viena įspūdingiausių filmo scenų baseine. Šis pasakojimas apie pedofilą ir jo persekiotojus priverčia stipriai susimąstyti, kaip pats elgčiausi tokioje situacijoje. Nors filme aiškiai duodama suprasti, kaip yra blogai persekioti žmones ir visiškai jų nepateisinti, bet jaučiu, jog realybėje pats negalėčiau ramiai gyventi su tokiu kaimynu šalia mano (būsimų) vaikų. Reikia paminėti, jog toks antraplanis aktorius Jackie Earle Haley šiame filme suvaidino tobulai gerą vaidmenį – minėto pedofilo – kuris žiūrint filmą iš tikro sukelia nemalonius jausmus ir atrodo tikrai kraupiai. Lenkiu galvą prieš tokį stiprų darbą.

Asmeniškai įspūdingiausias dalykas šiame filme yra Kate Winslet. Ši aktorė didingai sėdi mano nemėgstamų aktorių moterų krūvelėje. Kartu su tokiomis aktorėmis kaip Scarlett Johansson ar Renee Zellweger. Tačiau tokioms aktorėms kartais nutinka stebuklas ir jos suvaidina visiškai puikius vaidmenis. Tada man sunku sugalvoti ką nors pikto ar kritiško (na, išskyrus Scarlett, ta tai tikrai vaidinti nemoka :) ). Taip šiame filme nutiko ir su Kate Winslet. Jos vaidmuo – visiškai puikus. Be jokių priekaištų. Neįmanoma geriau suvaidinti ketvirtą dešimtmetį gyvenančios, nelabai išvaizdžios, nepatrauklios motinos, turinčios problemų šeimoje ir sunkiai susitvarkančios su savimi. Po tokių filmų visuomet privalau atsiimti savo piktus žodžius apie aktores, nes tokie geri vaidmenys atperka 3 blogus. Ir sveikinu ją už tai, nes ne veltui jos vaidyba šiame filme buvo nominuota daugybei apdovanojimų.

Filmas privalomuoju būdu žiūrėtinas. Įdomus, kartais pralinksminantis, kartais nustebinantis ir nė kiek nenuviliantis.

••

Looper (2012) – ateityje, kai norima nužudyti žmogų be jokių pėdsakų, jis siunčiamas 30 metų atgal į praeitį, kur jo laukia samdomas žudikas – looper‘is. Kai pamačiau šio filmo anonsą (kartais jų nepavyksta išvengt, ypač kine), tą pačią akimirką pasakiau: į šitą eisim. Ir nuėjom. Ir nepasigailėjom nė vienos minutės, nes tai buvo dar vienas puikus fantastinis trileris apie keliones laiku, netolimą ateitį ir lengvo pobūdžio mindfuck‘ą.

Šio filmo pliusus būtų galima vardinti vieną po kito, bet geriausia būtų pasakyti tai: eikite ir žiūrėkite šį filmą. Mano nuomone, tokie filmai turi būti blockbuster‘iai – o ne idiotiškos komedijos su Adam Sandler ar juokingi siaubiakai su niekam nežinomais aktoriais. Tokiuose filmuose, kaip Looper, ne tik gali prisižiūrėti puikių vaizdų ar atsipalaiduoti žiūrėdamas puikiai vystomą siužetą, bet tuo pačiu gauni ir lengvai pasukti smegenis, kur čia kas ir kaip vyksta. Šiame filme labai galvos sukti nereikėjo, viskas daugmaž aišku nuo pradžių iki pabaigos. Pabaigoje pateikiamas iš dalies nuspėjamas, bet puikus ir vizualiai superinis siužeto vingis, o esminių klaidų su laiko kelionėmis ar laiko tvermės dėsniu – nepastebėta. Viskas parašyta aiškiai ir be klaidų.

Tačiau yra ir minusų. Pažiūrėjęs filmą supratau, jog visą laiką dėlei malonumo nesugadinimo, stūmiau vieną mintį į šalį. Deja, tos minties čia negaliu išduoti dėl to, jog atskleisiu turinį. Bet kad suprastų tie, kurie matė (arba kurie pažiūrės), pasakysiu taip: nesupratau, kodėl jie apskritai tai darydavo. Visą malonumą po filmo sugadino ši esminė siužeto nelogiška grandis, kurios išaiškinimo nesuradome niekaip: kam apskritai daryti 30 metų laikotarpį? Kodėl ne iškart? Nėra visiškai jokios logikos nepadaryti to iškart. Todėl, jeigu turite atsakymą į mano klausimą, prašau, pasidalinkite komentaruose (su perspėjimu apie atskleidžiamą turinį ;) ).

Labai rekomenduoju ir skatinu pažiūrėti. Tai šių laikų fantastinių veiksmo trilerių puikus pavyzdys. Gal kada nors šis filmas atrodys juokingai (kaip dabar atrodo dauguma praeito amžiaus bajavykų), tačiau šiuo metu toks stilius yra pats tas didiesiems ekranams. Tad linkiu Holivudui nepamesti krypties ir kurti daugiau tokio stiliaus filmų. Taigi, nepaisant gan svarbios klaidos (ar tiesiog neišaiškinimo) siužete, filmą galima pažiūrėti su didžiausiu malonumu. Išties, prie tokių klaidų prikibti turėtų tik išrankus kino žiūrovas. Neabejoju, kad daugumai šis filmas patiks. Patiko ir man, nemeluosiu. Puikiai.

••

The Aura (El Aura) (2005) – vienišas ir uždaras iškamšų meistras savo rutiną praskaidrina įsivaizduodamas tobulus nusikaltimus. Filmas, prasidėjęs kaip ramus pasakojimas apie paprastą žmogų, dėl įvykių siužete tampa įtemptu kriminaliniu trileriu. Šis filmas išskirtinis tuo, jog vienu metu tai įtemptas, prie kėdės/fotelio/sofos prikaustantis kūrinys, bet siužetas dėstomas lėtai, be išsišokimų, pasitelkiant niūrias vizualines priemones. Įtampa keliama ne tik veiksmais ir jų neišvengiamais atoveiksmiais, bet ir personažo elgesiu tam tikrose situacijose, laukimu ar aplinkos (pvz., šuns) elgesiu ekrane. Fotografinė filmo išvaizda suteikia daug malonumo žiūrint, nes daugybė kadrų filme – lyg nuotraukos. Visa tai papildo tiesiog puiki Ricardo Darin vaidyba – šį aktorių jau įsidėmėjau iš nuostabaus filmo The Secret in Their Eyes. Aktoriaus ramybė kai kuriose scenose filmui suteikia labai stipraus šarmo ir to peties niūrumo – ir dėl tokio puikaus atlikimo personažas automatiškai tampa filmo centru, pagal kurį žiūrovas reaguoja į filmo eigą. El Aura nėra filmas, kuris papildo žmogų kažkuo ypatingu. Tai nėra filmas, kuris įsirėžia giliai į atmintį dėl jame esančių pamokų ar panašumų su savo asmeniu. Ne, tai ne filmas, kuris paliečia žmogaus jausmus ar asmenybę. Tačiau tai visiškai puikus kriminalinis trileris apie vienišių, įsivaizduojantį tobulus nusikaltimus. Labai įdomus, įtraukiantis kūrinys.

Sympathy For Mr. Vengeance (2002) – pagaliau pasižiūrėjau ir pirmąją netikros trilogijos The Vengeance Trilogy dalį. Ši trilogija – tai P. Korėjos režisieriaus Chan-wook Park vienos su kita nesusijusių istorijų epas. Trys istorijos, kurių pagrindinis elementas – kerštas. Taip jau atsitiko, kad visą trilogiją pasižiūrėjau nuo galo – bet nėra jokio skirtumo, kokia tvarka šiuos filmus žiūrėsite. Ši dalis – ne mažiau stipri nei kitos, apie kurias jau rašiau senesniuose kinoteatruose. Sunku rašyti apie filmą, kuris iš esmės turi tą pačią idėją, panašią mintį, kaip jau du pažiūrėti filmai. Paskaičiau, kas parašyta apie anuos du ir supratau, jog esminė filmo mintis – ta pati. Šis, pirmasis trilogijos filmas, režisieriui buvo lyg pasibandymas. Matyti, jog kituose filmuose išspręstos kai kurios problemos, buvusios šiame filme – neaiškumas, siužeto vingių pasimetimas. Bet čia tik smulkmenos. Filmas duoda gražių scenų, duoda įtemptų, vizualiai įspūdingų scenų, kuriose personažai žudo vienas kitą, pavadinkime, „estetiškai bjauriai“. Jokio pasigailėjimo, tik tyras kerštas. Tikrai rekomenduoju pažiūrėti visą netikrą trilogiją. Jau šiandien pradėkite nuo šio filmo ir tai bus puiki pažintis su P. Korėjos kinu (jei jo dar nepažįstate).

Iron Sky (2012) – nuostabus filmas. Pamenate, seniai seniai, kai dar Žvaigdžių karai buvo „ant bangos“, kažikokie humoristai pastatė tokį juodo absurdo filmą Spaceballs, parodijuojantį Žvaigdžių karus? Aš pamenu labai gerai – tai buvo visiškas hitas, kuris iki šiol sukelia gerus prisiminimus. Tiesa, prieš kelis metus užmačiau šio filmo ištrauką, tai nors kai kurie juokeliai pasirodė lėkštoki (visgi, laikai keičiasi), tačiau apskritai filmas savo gero vardo vertas. Taigi, kalbant apie Iron Sky – dedu tokį patį didelį pliusą už tobuliausią absurdo komediją, kurioje niekas, rodos, nejuokauja, o viską daro be galo rimtai. Ir iš tikrųjų – filmo personažai neatrodo kaip kokie kvailiai ar nesąmones darantys individai. Filmo personažai – ypač rimti, prisiekę savo įsitikinimams kovotojai, nedarantys jokių kvailysčių didvyriai, atsidavę savo tikslui kariai. Kai reikia trumpai apibūdinti šį filmą, atsiranda kėblumų… Tai filmas, kurio siužetas vyksta 2018 metais. Tai filmas apie nacius, kurie 1945 metais… tamsiojoje Mėnulio pusėje pastatė svastikos formos didžiulę bazę ir nuo to laiko planavo didžiulę ataką prieš Žemę. Jūs jaučiate, kaip tai kietai skamba? :))

Kai pirmą kartą išgirdau apie tokio siužeto filmą, manęs tai tikrai nesužavėjo. Bet tuomet viena rekomendacija, antra, ir dar kelios viena po kitos. Taip ir nesusilaikiau. Filmas tikrai puikus – tai tobulas absurdo kūrinys, kuriame nieko logiško ar tikro nė per plauką negalima rasti (pvz., 1945-ųjų dyzelinėmis technologijomis varomi kosminiai laivai). Tačiau jis tuo ir nuostabus – ne šiaip sau absurdo komedija, o rimtas kūrinys su absurdišku siužetu. Filmas puikus ne tik tuo – jame užslėpta labai nemažai tiesos apie žmoniją. Kapojimasis dėl smulkmenų, nesugebėjimas susitarti ir rasti kompromiso, kitos nesąmonės. Filmas dar puikus dėl įvairių, ne visiems galbūt suprantamų bajeriukų, kaip pvz garsiosios filmo apie Hitlerį Downfall scenos atkartojimu – tik šiek tiek kitokiame kontekste.

Filmas yra tobula politinė satyra, parodanti, jog niekada neaišku, kas yra blogiukai, o kas gerosios pusės atstovai. JAV prezidentė, visiškai panaši į vieną tokią siauro mąstymo tikros JAV politikos aktyvistę, visu gražumu parodo „niekam, bet visiems nežinomą tiesą“ apie politinius žaidimus, rinkiminius pažadus ir kitus politinius žaidimus, žaidžiamus visuose žemynuose, visose šalyse. Nors filmas turėtų būti tiesiog kvailas ir absurdiškas, jame yra daugybė gerų gilesnių minčių, kuo turime pasitikėti, kas pasaulyje vyksta per daug politiškai ir kiek galima dėl politikos ir kurios nors valstybės gėrovės rizikuoti visos Žemės saugumu. Gal ir per daug prisiintepretavau. Bet kuriuo atveju, tikrai rekomenduoju pažiūrėti šį filmą, puikiausias absurdo kūrinys, aukšto lygio efektai, pigūs, bet geri aktoriai ir nuostabus, juoką keliantis siužetas.

••

Once Upon A Time In Anatolia (Bir zamanlar Anadolu’da) (2011) – jei lengvesnio turinio kriminaliniame filme yra scena, kur sugautas nusikaltėlis vežamas padėti surasti auką arba parodyti kaip įvykdė nusikaltimą, tokia scena paprastai trunka kelias minutes ir yra tik įžanginė ar ne visai reikšminga filmo dalis. Tikiu, kad esate matę tokių siužetų, kuriose viena ar kitokia forma tokia scena būtų. Šiame turkų ir bosnių lėtame ir ramiame filme ši siužeto dalis užima beveik visą laiką. Lėtai, tyliai ir pasikartojančiais veiksmais rodoma kriminalinės policijos kasdienybė, kai grupė tyrėjų turi važinėti paskui vieną nieko neatsimenantį žudiką. Tik nepagalvokite, jog tai kažkoks eilinis filmas apie policininkų kasdienybę, prie kokių esame pripratinti Holivudo. Ne, šis filmas yra šimtaprocentinis europietiško kino pavyzdys, kurio didžiosios masės niekada nesugebės pažiūrėti iki galo.

Ir iš tiesų, ateina akimirka, kai filmas atrodo slystantis nuobodumo riba. Tačiau tuomet yra proga atkreipti dėmesį į atskiras scenas, kaip kad gražiausias kino istorijoje obuolio riedėjimas, arba mažų automobilių šviesų mirgėjimas aklinoje naktyje – lyg pasimetęs žmogus apgraibomis ieškotų kelio pasišviesdamas neryškiu prožektoriumi.

Pirmą filmo pusvalandį nevalingai lauki, kada čia kažkas sprogs, kada teroristinis būrys laisvins žudiką, kada karatistiniai smūgiai išbudins iš sąstingio. Taip ir pagalvoji, jog populiarios kriminalinių filmų klišės visai sugadino malonumą žiūrėti tokius filmus. Bet iš tiesų režisierius žaidžia su žiūrovu. Žaidžia ne tik tokiu istorijos pasakojimu, lyg viskas vyktų iš tikro, lyg pats vakare važinėtumeis nuošaliais keliais, bet ir nuolat į pasakojimą įmesdamas visokios simbolikos ar užslėptų minčių. Scenose, kurios iš pradžių atrodo nereikšmingos, ir tik po filmo supranti, kad kažką tuo norėta pasakyti. O tada iškart – niūri kasdienybė. Kasdieniškas policijos darbas, kai dėl prastų darbo sąlygų net nėra normalaus transportavimo sąlygų. Makabriškai juokinga.

Tai filmas ne kiekvienam. 2 su puse valandų tokio filmo ištvers ne kiekvienas – bet tai suprantama, nes turi būti visiškai atsidavęs kino mėgėjas, kad žiūrėtum tokį lėto kvėpavimo kūrinį. Jis ypač ramus, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog apie nieką. Bet iš tiesų – apie labai daug ką. Apie kasdienybę. Tai filmas apie tikrą, nesuvaidintą žmogaus nuovargį. Ir saugų abejingumą kitų nelaimėms, nuobodų ir nemotyvuojantį darbą, ramiu veidu traiškomus kaulus. Ir jausmus ten, kur reikia daug pastangų, kad jų nebūtų. Geras ir stiprus kokybiško Europos kino pavyzdys. Tikrai žalia šviesa.

••

Welcome to the Sticks (Bienvenue chez les Ch’tis) (2008) – iš ko pažinti prancūzišką filmą? Plinkantis neišvaizdus vyriškas ir jo hot wife. Tipiška. Tai labai nuotaikinga ir puiki prancūzų komedija, keliaujanti seniai pramintu sėkmingu prancūziškų filmų taku. Nors kartais pasitaiko ne visai vykusių prancūziškų komedijų, bet tai – retesnis atvejis. Netgi visiškai vidutiniškos komedijos gali būti labai nuotaikingos ir pralinksminančios visą vakarą. Taip yra ir šįkart. Nors yra niuansų, kurie šį filmą verčia vertinti vidutiniškai, niekaip negaliu sakyti, jog man nebuvo juokinga. Filmas labai maloniai susižiūrėjo – kvailos humoristinės situacijos pralinksmindavo, o tipiškų bruožų komedijų personažai buvo pakankamai patrauklūs, kad nepradėčiau keiksnoti filme esančių klišių. Kaip keiksnosi, kai pats filmas – viena didelė klišė, pasišaipymas iš stereotipų ir saviironija. Pasirodo, ir Prancūzijoje yra panašiai, kaip Lietuvoje: pamenu, kai prieš daug metų teko užeiti į vienkiemį Žemaitijoje ir pasiklausti kelio, išgirdęs atsakymą pagalvojau, jog esu Latvijoje. Nieko nesupratau. Taip ir šiame filme – pietų Prancūzijos gyventojas važiuoja dirbti į Prancūzijos šiaurę ir jau iš anksto demonizuoja viską apie tą šalies dalį – vietovę, klimato sąlygas ir žmones. Pasirodo, nėra taip blogai, o naujieji kolegos – sunkiai suprantami, bet įdomūs žmonės. Galiu drąsiai sakyti, kad filmas tikrai neblogas. Jeigu kažkam nepatiks – ką jau padarysi, bet peikti šios lengvos komedijos negalima. Žiūrėkite, jei tik norite malonaus filmo. Vakariniam pralinksmėjimui. Nuotaikai pakelti.

The Hudsucker Proxy (1994) – sunku apžvelgti šį filmą, nes jį pastatė… broliai Coen’ai. Ar kada nors buvo lengva apibūdinti jų filmus? Nors Coen’us labiau vertinu už jų rimtuosius filmus, tačiau sunku neįvertinti ir komedijos žanro – ypač, kai jis visiškai neįprastas lyginant su kitomis komedijomis. Kaip ir visos Coen’ų komedijos, ši nebūtinai suprantama – režisieriai tiesiog pateikia savo humorą ir jiems nelabai svarbu, ar žiūrovas jį supras, ar ne. Tie, kurie supranta – vertina jų filmus. Filmas nuo pat pradžių pateikiamas kaip ne visai realistiškas vieno žmogaus gyvenimo atpasakojimas – neįtikėtini įvykiai, nebūdingos reakcijos, keistas elgesys. Todėl žiūrėdami šį filmą žinokite, jog Coen’ai mėgsta „išeiti iš realybės“ ir prikurti ne visai logiškų ar suprantamų dalykų, kurie iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kvailoki. Šįkart režisieriai, regis, prisirišo prie laiko.  T.y. šio filmo pagrindiniu cinkeliu pasirinko laiką. Tai vienas iš jų filmų privalumų, jog daugumoje jų gali atrasti kažkokią lyg ir nereikšmingą, bet visame siužete besitęsiančią temą. Coen’ų geriausio sugebėjimo – vizualiai gražių ir išskirtinai nufilmuotų scenų – šiame filme garantuotai rasite. Kadrų sekos, sugebėjimas keliais nesusijusiais kadrais papasakoti ilgą istoriją – tokie dalykai šiame filme geriausi. Tokie epizodai, kaip lanko gamyba – nuostabus darbas. Tą kelių minučių epizodą galėčiau žiūrėti dešimtis kartų ir mano akys džiūgautų kaskart, pamačiusios du marketingistus, galvojančius lanko kainą. Aš rekomenduočiau šį filmą visiems. Apskritai, rekomenduočiau absoliučiai visą Ceon’ų filmografiją – joje, regis, nėra nei vieno prasto filmo. Tačiau šiam filmui reikia nusiteikti – nors jis ir lengvas ir neįpareigojantis, bet tikrai keistas. Todėl pasiruoškite – ir pirmyn. Visiškas pasimėgavimas.

The Devils Double (2011) – tai filmas apie Sadamo Huseino sūnų, Uday, puikiai nupiešiantis šio šlykštaus tirono asmenybę ir parodantis ją visu gražumu. Tiesą sakant, tai visai tikslus šio antžmogio atvaizdavimas, tačiau filme pateikiama tik maža dalis jo nusikaltimų. Kai kurie nusikaltimai, manau, yra netgi per žiaurūs ekranui arba tokie absurdiški, kad net sunku patikėti. Pavyzdžiui, kadangi Uday buvo Irako olimpinio komiteto vadovas, nieko nelaimėjusius Irako olimpiečius jis… tiesiog kankindavo.

Bet tuo pat metu filmas ir netikslus, tik teorijų interpretacija. Filme pasakojama apie Uday antrininką, jo pakaitalą, kurį jis naudodavo nesaugiu jo gyvybei metu. Iki šiol nėra aišku, ar tikrasis Uday naudojo antrininkus, o tariamo tikrojo antrininko (kuris dabar gyvena Airijoje) parodymus dažnai nuginčija įvairūs kitų žmonių liudininkai. Bet nepaisant to šį filmą galima žiūrėti kaip ne istorinį  – net ir tuo atveju bus visai įdomu. Iš tiesų filmas gan kokybiškas. Iki labai gero filmo vardo trūksta jam šiek tiek profesionalumo, bet drąsiai jį galima pavadinti naujovišku požiūriu į Iraką. Išties apie Huseino sūnų ir jo elgesį mažai ką ir žinojau – paprastai visi „nuopelnai“ ir žiaurumui būdavo priskiriami Sadamui, nes pasaulyje pagrindiniu blogio veidu visada buvo laikomas jis. Sunku sugalvoti, ką dar bjauresnio galėjo daryti Saddamas, jei jo sūnus yra dar ne pats blogiausias asmuo. Na bet vėl nukrypstu į istorinius elementus.

Filme per daug neįdomių dialogų, per daug nereikalingo jausmingumo. Juk šnekame apie tironą, kuris kankindavo žmones ir dėl to jausdavo malonumą. Tuo tarpu šiame filme jis atvaizduotas šiek tiek keistai – lyg jaustų beatodairišką meilę savo antrininkui ir paklustų jo užgaidoms. Ši siužeto dalis atrodė per silpna, neparodanti, kodėl Uday už visus išsišokimus ir nepaklusimą savo antrininko tiesiog nenužudė. Dėl šios klaidos sudaromas įspūdis, jog diktatorius – silpnas ir baimės nekeliantis žmogus. Jausmingumas filme – dažnai juokingas, netinkantis prie pagrindinės filmo ašies – blogiuko įvaizdžio. Ši silpnybė gali būti dėl to, jog filmą statė belgai ir olandai, o vaidmenis atliko toli gražu ne rytų šalių piliečiai. Todėl siužeto atpaskojimas ir filmo aplinka gali būti netiksli dėl europiečių interpretacijų apie tų kraštų kultūrą ir žmones.

Stiprioji šio filmo dalis – pagrindinio personažo vaidyba. Nors iš pradžių atrodė, jog bus blogai ir abu personažai nesiskirs vienas nuo kito, vėliau atskirtis tarp personažų vis didėjo. Aktorius sugebėjo personažus suvaidinti taip, jog galėdavai iš pirmo žvilgsnio atpažinti, kuris personažas rodomas scenoje. Prisipažinsiu, kad filmo metu užsimiršau ir negalvojau, jog abu personažus vaidina tas pats aktorius, kiekvieną sceną suvaidindamas „su savimi“. Tiesiog sunku galvoti, jog tai tas pats asmuo, kai viename kadre matai mergaites prievartaujantį žudiką, o kitame – gerą, sąžiningą ir jausmingą žmogų. Kiekvienas personažas turi savo elgseną, balsą ir netgi veido išraiškas. Puikus darbas. Gaila, kad puikus tik šio aktoriaus darbas, nes visų kitų aktorių vaidmenis galime nurašyti kaip labai nenusisekusius. Visus iki vieno. Perdėtas dramatizmas arba komiška vaidyba rimtose scenose. Tai trukdė žiūrėti filmą. Priprantama, bet nemalonu.

Pasikartosiu, bet man patinka filmai, kurie priverčia pasidomėti pasaulio istorija. Štai tokiu būdu sužinojau daugiau informacijos apie Irako diktatorių ir jo šeimą. Ir tai sužinojau labai „entertaining“ būdu – žiūrėdamas visai kokybišką ir neblogą trilerį.

••

C.R.A.Z.Y. (2005) – šio filmo pagrindinis personažas – penkių vaikų šeimoje augantis savotiškai problematiškas vaikas, tėvui sukeliantis galvos skausmą ir kartais pyktį. Šioje kanadiečių statytoje prancūziškoje komedijoje-dramoje pasakojama apie berniuką, kuris jau nuo kelerių metų amžiaus pradėjo karą su savo tėvu ir nebaigė jo ilgus metus. Tuo tarpu stipriai mylėdamas savo mamą ir pykdamasis su broliais, jis gyveno savo maištingą paauglišką gyvenimą ir ieškojo savęs. Nes rasti, su tėvo priešiškumu, buvo labai sunku.

Šiame filme tyrinėjamos dvi augančio vaiko kryptys: visų pirma, sudėtinga vaikystė, maištinga paauglystė. Daug kas žino šį dalyką, gal net gerai tą jausmą pažįsta. Aš pats buvau ypač maištingas paauglys, todėl filme rodomi pykčiai su tėvais dažnai keldavo juoką prisiminus, kaip pats taip elgdavausi. Scenarijaus autoriui galima duoti didelę pagarbą už tai, kad paauglius atvaizdavo tikrai neblogai. Antra kryptis, rimtesnė, suteikianti filmui esmę, rodo dar senais laikais opią, bet dabar jau normaliuose kraštuose po truputį nykstančią problemą. Kai tėvai nesupranta savo vaikų ir nesugeba priimti jų pasirinkimo, nuo pat vaikystės vaikas gali būti traumuojamas ir išaugti į tokį sudėtingą personažą, kaip filme. Tiesa, filme personažas dar pateikiamas visai normalus, draugiškas, nepavojingas. Realiame pasaulyje taip tėvo nepripažįstamas vaikas gali išaugti agresyviu, pavojingu visuomenės nariu. Reikia paminėti, kad pamatęs, jog filmo veiksmas sukasi nuo 1960 metų, dar sykį pasijuokiau, jog posakis „Lietuva atsilikusi nuo Vakarų 50-čia metų“ yra visiškai teisingas. Tuo jau ne kartą esu įsitikinęs :)

Tai nesudėtingas filmas apie opias problemas ir šeimos narių tarpusavio santykius. Su vaikų pasirininkimu nenorintis sutikti tėvas, draugiška ir rūpestinga mama, sudėtingi vaikai (o būna nesudėtingų?) ir šlakelis linksmo humoro. Visai kokybiškas filmas – priverčiantis pamąstyti ir leidžiantis šiek tiek pasijuokti.

••

The Reader (2008) – filmas apie netradicinį romaną, jauno vaikino ir suaugusios moters savotiškus santykius ir įvykius, supančius juos daugelį metų. Filme nagrinėjamos kelios temos. Viena iš pagrindinių – kur yra ribos tarp amžiaus skirtumo kokybiškiems ir geriems santykiams. Vienu atveju filmas aiškiai pasako, kad kai žmonėms labai reikia vienas kito, amžiaus skirtumas yra visiškai nesvarbu. Bet iš kitos pusės, filmas pasakoja, jog tokius santykius pergyvenęs žmogus nebūtinai užaugs pilnai stabiliu žmogumi. Visgi, jaunam žmogui padarytos nuoskaudos gali visam gyvenimui palikti įspaudą jo psichologinėje būsenoje, trukdyti jam gyventi nepriklausomai.

Siužetas iš esmės yra įdomus ir originalus iki pat galo. Tik, deja, neapsieita be kelių smulkmenų, kurios buvo būtinos tolimesniam siužeto vystymui, tačiau realybėje iš tiesų atrodo ne visai logiškos. Vieną filmo dalį – gudri, protinga ir normali moteris, kitą filmo dalį – nepaaiškinamai keista ir neadekvačiai besielgianti moteris. Bendram filmo kontekste tai atrodė gerai ir suteikė filmui dramatiškumo, tačiau sukėlė ne ką mažiau klausimų po filmo – kodėl, už ką ir kam to reikėjo?

Įdomiausias šio filmo aspektas, man asmeniškai, yra netiesioginis visuomenės stereotipų nagrinėjimas. Jeigu prieš visuomenę pastatomi santykiai, kur suaugęs vyras turi santykių su jauna paaugle, visuomenės akyse toks vyras automatiškai tampa iškrypėliu ir dauguma žmonių jį pasmerkia be teismo. Tuo tarpu jeigu visuomenei parodomi santykiai, kur suaugusi moteris turi santykių su jaunu paaugliu vaikinu, dažnas žmogus net nesusimąstys, jog tai yra visiškai lygiavertis atvejis, kaip kad vyro ir mergaitės atveju. Bet tokia jau ta mūsų visuomenė – anksčiau gajos patriarchalinės visuomenės įtaka stipri iki šiol. Juk vyras, netgi būdamas jaunas, jau gali „spręsti už save“ ir pasirinkti tai, kas jam patinka. Nėra ko stebėtis, kai net organizacija, turinti būti vienas iš moralės šauklių pasaulyje, tokius santykius vertina dviprasmiškai. Niekada nepamiršiu, kaip garsiausio kunigo pedofilo Oliver O’Grady veiksmus pati Bažnyčia vertino dvejopai: jei prievartaujama mergaitė – tai jau pedofilija, bet jei prievartaujamas berniukas – tai tik homoseksualus smalsumas, noras tyrinėti. Šiuos dvigubus standartus galima įžvelgti ir filme, kuriame paauglio ir moters santykiai pateikiami kaip visiškai normalus ir įprastas elgesys.

Tai filmas, kuris nuo pradžios iki pabaigos savo pavadinimui suteikia prasmę. Kokybiškas, profesionalus ir įdomus filmas apie pokarinę Vokietiją, apie santykius tarp žmonių ir apie natūralius jausmus: meilę, gėdą ir, svarbiausia, kaltę. Neblogas filmas.

••

PiraMMMida (2011) – prisipažinsiu, apie MMM piramidę, Ponzi schemos tipo rusiškąją apgaulę, praktiškai nieko nežinojau. Turėjau tik bendrą supratimą kas tai yra, bet nieko išsamesnio. Kai pernai Lietuvoje pamačiau MMM-2011 reklamą, pasidarė šiek tiek įdomiau, bet laiko pasidomėti vis tiek nerasdavau. Ne itin aktualus dalykas. Šis filmas man buvo išganymas, jis skirtas būtent tokiems, kaip aš – kuriems toks dalykas įdomus, bet domėtis laiko trūksta (arba tiesiog tingisi). Filme atpasakojama apie MMM schemą nuo pat pirmųjų jos dienų. Kiek atpasakojimas yra tikslus pasakys nebent koks Rokiškis, kuris MMM schemą išmano kaip koks Lietuvos Bankas. Be to rusai, statydami filmus, daug geriau nei bet kokia kita šalis mėgsta istoriją pagražinti, pakeisti, kartais dirbtinu dramatiškumu lenkia netgi Holivudą. Aš tuo tarpu mačiau tik visai kokybišką rusišką filmą apie tai, kas įvyko jų šalyje. Aktoriai parinkti puikiai – iki tokio lygio, jog atrodo, kad Mamontovą vaidino ne aktorius, o tikrasis Mamontovas (bent kiek teko matyti jį interviu ir kituose vaizdo įrašuose).

Nevertinčiau šio filmo kaip kino kūrinio ir nesvarstyčiau apie meninę jo vertę. Kalbant apie šiuos dalykus, filmas būtų labai vidutinis. Kaip Rusijai – visai neblogai – yra ir veiksmo, ir detektyvo, ir visai įtemptų elementų. Tačiau bendras vaizdas vis tiek nepakyla aukščiau vidutinio filmo lygio. Vertinant šį filmą kaip žinių šaltinį, malonesniu akiai būdu supažindinantį su istoriniu įvykiu – tai puikus kūrinys. Tikromis istorijomis paremti trileriai visada man patiko, todėl šio neišskiriu – buvo tikrai įdomu žiūrėti. Rekomenduoju pažiūrėti visiems, kurie nori sužinoti, kas ta MMM schema, kuri pernai, praėjus 20-čiai metų nuo įkūrimo, sugebėjo apgauti net 1500 lietuvių. Skaičius nėra didelis, bet vis tiek neįtikėtina, kokie žmonės visgi patiklūs.

P.S.: esu įsitikinęs, kad su geru finansavimu ir geru scenaristu (kurių, deja, neturime) bei režisieriumi galėtume neblogų filmų ir apie savo šalies istoriją pastatyti. Pvz., įsivaizduokite veiksmo trilerį apie Vitą Lingį. Būtų super! Ar galų gale apie Daktarą ar kitus po Nepriklausomybės siautusius mafijozus. Būtų įdomu. Tai apie tai ir pasvajosiu.

••

Let Me In (2010) , kartu su originaliu Let the Right One In (2008) – giliai neįstrigęs, bet maloniai susižiūrėjęs filmas. Praėjus savaitei nuo jo pažiūrėjimo, filme matyti vaizdai jau blėsta. Tai reiškia, jog filmas nebuvo toks stiprus, koks gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Bet reikia pripažinti, buvo tikrai įdomu. Keista draugystė, užsimezgusi tarp mokykloje skriaudžiomo berniuko ir po sniegą basomis vaikščiojančios mergaitės. Dar keistesnis mergaitės tėvas. Ir keisčiausi įvykiai, kurie filmo eigoje vienas po kito susipina ir papildo vienas kitą. Tam tikri faktai filme buvo juokingi – kalbu ne apie personažų „ypatybes“, kurios ir taip priskiriamos prie fantastikos žanro, bet apie elgesį, kuris iš esmės turėtų būti normalus. Labiausiai stebino ne keistas vaikų elgesys, bet, pavyzdžiui, jų tėvų arba mokytojų nepastabumas. Žiūrint filmą kyla mintis, jog taip nebūna – tiek mokykla, tiek tėvai atrodo per daug rūpestingi, šiuolaikiški ir ne kokie asocialūs, kad praleistų tokius dalykus, kaip kad vaiko negrįžimas namo iki išnaktų.

Mane kartais stebina amerikiečių noras perstatinėti filmus. Kartais jiems pavyksta, kartais ne. Pavydžiui, daug diskusijų sukėlęs perdirbinys The Girl with the Dragon Tattoo, kuris daug kam atrodė kaip labai geras filmas, man yra vienas prasčiausių perdirbinių kino istorijoje. Su šiuo filmu apie vaikų pažintį – dar juokingiau. Rodos, jog perstatytojai taip tingėjo galvoti, ką čia padarius geriau, jog kopijavo originalų filmą kadras po kadro. Yra nemažai kadrų, kurie nukopijuoti ne tik vizualiai, bet ir techniškai – judesys po judesio. Paprastai filmus perstato dėl dviejų priežasčių: a) kai nori ištaisyti klaidas ir pastatyti geriau, pagal savo viziją; b) kai nori lengvai ir daug nedirbant užkalti pinigo. Esu tikras, kad šio filmo atveju tai yra antrasis būdas.

Tik tai nereiškia, jog amerikietiškasis variantas yra prastas. Ne, filmas tikrai neblogas. Vaikai atlieka puikius vaidmenis, jie visiškai įtikina. Istorija papasakojama puikiai, tikrai įdomu iki pat pabaigos. Viso filmo metu apima kažkoks nerimastingumo jausmas, o tai reiškia, jog filmas paveikia. Todėl jį tikrai galima žiūrėti, ir netgi visai rekomenduotina. Problema tik viena: gaila, kad dėl užsižioplinimo pirma pažiūrėjau ne originalą, o perdirbinį. Todėl originalą tik lengvai permečiau akimis ir nesigilinau (dėl minėto scenų kopijavimo, nes iš esmės matai tuos pačius vaizdus). Manau, kad originalas turėtų būti daug stipresnis. Todėl nemačiusiems rekomenduoju žiūrėti jį, o tada, pagal norus, ir perdirbinį.

••

Dviems režisieriams praeiti metai buvo visiškų varžybų metas. Taip pat – didelis pergyvenimas dėl savo būsimo kūrinio sėkmės. Visiškai šviežias režiserius Rupert Sanders ir į Holivudą neseniai atsikraustęs, bet anksčiau kūręs nuostabius filmus Tarsem Singh, kažikodėl, dėl nesuprantamų priežasčių, vienu metu pradėjo statyti filmą pagal tą pačią pasaką apie Snieguolę, septynis nykštukus ir piktąją karalienę. Nors abu filmai turi savo stiprybių ir savo silpnybių, mano nuomone, jie abu +- lygiaverčiai. Taigi, toliau apie šiuos du filmus:

 

Jeigu Snieguolė būtų Snieguolis, o ragana – raganius, pasaka būtų juokingesnė…

Snow White and the Huntsman (2012) – kadangi visi šią pasaką žinote, siužeto aiškinti jums neprireiks. Galima tik paminėti tai, jog šio filmo siužetas buvo švelniai paredaguotas ir į jį įtrauktos dar bent trys visiškai kitokios pasakos, kurios tikrai puikiai tiko šiam filmui ir netgi jį labai pagyvino. Tai tikriausiai ir buvo šio filmo stiprybė, jog scenarijaus autoriai neapsiribojo viena pasaka ir iš kelių pasakų mišrainės išspaudė viską, ką galėjo išspausti geriausio. Buvo tikrai puikių scenų, kurios nebūtų padarytos jei ne toks pasirinkimas sujungti kelias istorijas.

Trumpam pereikime prie to, kas sugadino visą filmą. Tikrai nesuprantu, kodėl pagrindinio personažo vaidmeniui buvo pasirinkta absoliučiai prasta, nemokanti vaidinti ir emocijų neturinti blizgančio vampyro meilė aktorė Kristen Stewart. Nesiplėsiu dėstydamas apie jos vaidybą, tiesiog pasakysiu, jog paauglės mergaitės mėgėjiškuose filmuose vaidina tokiu pat lygiu. Su savo dirbtinomis, o tiksliau jokiomis emocijomis ji gadino visą šį filmą. Jei reiktų lyginti šią Snieguolę su kito filmo Snieguole, kokiais trim tūkstančiais kartų laimėtų antroji. Aš tiesiog nesuprantu, kaip galima padaryti tokią klaidą, ir tokiam vaidmeniui nusamdyti ypatingo prastumo aktorę. Nežibėjo ir Thor’as – gražuoliukas Chris Hemsworth, kuriam, rodos, nereikėjo net vaidinti, kaip jis Snieguolės nekenčia. Tai galiu pasakyti tik tiek, kad aktorių parinkimas sugadino visą filmą nepataisomai. Tai atėmė didelę dalį kokybės.

Septyni nykštukai – fantastiški. Reikia paminėti, jog juos suvadino netgi ne liliputai (nežinau, ar visi). Trolis tai buvo toks, jog aš pats norėčiau tokiu troliu tapti. Kol siužetas vystėsi toliau, kartais galėjai pagalvoti, jog filmas iš dalies vos vos panašus į garsius epus, pavyzdžiui, Žiedų valdovą. Tačiau tada pasirodydavo neįmanomai blogai vadinanti mūsų didvyrė, koks nors kvailas siužeto posūkis ir taip nebegalvodavai. Vėliau viskas tik važiavo žemyn. Galingu traukiniu. Didinga atgimusios kovingosios vėdlės kalba buvo paskutinis lašas, kuris filmą pavertė visiškai vidutiniu, pagyrų nevertu kūriniu. Liko tik prisiminimai, jog iki pusės šis filmas buvo tikrai neblogas. Taigi, greitai apibendrinant, filmą galima žiūrėti vien dėl to, jog geroji dalis eina pirma, todėl filmas nespėja suerzinti. Tačiau nusiteikite, jog vėliau bus tik blogiau. Jeigu nusiteiksite tinkamai, tuomet gal visai pavyks filmu ir pasimėgauti – kas gi nemėgsta vaikystės pasakų ekranizacijų? Aš kadangi joms jaučiu silpnybę, tai mielai pažiūrėčiau tokių filmų ir daugiau. Iš inercijos. Tik norėčiau, kad jų finalas nebūtų toks prastas.

Mirror Mirror (2012) – pakartosiu dar sykį tai, ką kartoju kiekvienai progai pasitaikius. Buvo toks režisierius Tarsem Singh. Kažkada buvo mano mėgstamiausias režisierius, į kurį dėjau daug vilčių. Pastatė du nuostabius, neišpasakytai gražius filmus – The Cell ir The Fall – kuriuose nepanaudota anei vieno kompiuterinio efekto. Tai žavėjo dar labiau, nes tie filmai fantastiškai, įspūdingai, nerealiai gražūs. Tada šis nuostabus režisierius nusprendė uždirbti daug pinigų ir išėjo į platesnius vandenis – Holivudą. Be to pradėjo naudoti kompiuterinius efektus. Pastatė filmą Immortals ir tai buvo… žiaurus žingsnis žemyn. Istorija tęsiasi toliau ir buvęs mano mėgstamiausias režisierius pigiai ir paprastai stato išvaizdžius, holivudinius filmus. Šįkart pasakos apie Snieguolę ekranizaciją.

Jeigu reiktų lyginti šį filmą su konkurentu, šis filmas daug kartų vizualiai gražesnis ir malonesnis akiai. Visgi indų kilmės žmogus žino spalvų reikšmę ir grožį, ko niekada pilnai nesupras Holivudo kilmės režisierius. Aname filme efektai buvo tradiciniai, neišskirtiniai, nuobodūs. Šiame filme efektai buvo prastesni, tačiau kostiumai, aplinka, dekoracijos – viskas lyg iš tikros pasakos. Snieguolė, nepaisant baisių jos antakių, parinkta puikiai – drovi, graži, miela mergaitė, be jokių piktų kėslų susidraugaujanti su įvairiais padarais ir besirūpinanti savo nykštukais. Tačiau čia ir prasidėjo bėda – tas mielumas ir draugiškumas tapo toks nenuoširdus, jog dalį filmo žiūrėjau susiraukęs – kiek galima seiliotis tokiose nereikšmingose scenarijaus vietose?!

Tačiau viskas gerai. Snieguolė atlieka vaidmenį kuo puikiausiai, princas – geriau, nei gerai, o lengvai pakrikusi karalienė – pats tas, ko reikia tokiai pasakai, kur karalienė (pamotė) turi būti pikta, negailestinga ir nušokusi nuo proto. Šiuo atveju Julia Roberts buvo nenatūraliai gera ir nepriekaištinga karalienė. Apskritai, visi aktoriai šiame filme verti pagyrimo. Apdovanojimų ne, tačiau pagyrimo – tikrai taip, nes labai mėgavausi kiekvieno personažo išpildymu ir savitumu.

Tačiau buvo ir krūvelė minusų. Vėlgi, kaip ir sakiau vos tik efektų scena ar kokia nors mitinių būtybių kova, viskas krenta tiesiai žemyn. Kvailesnės scenos už lėlių kovą neįmanoma sugalvoti. Kitas irzulį kėlęs dalykas – siužeto nykumas, lėtas veiksmo vystymas – kai kuriose filmo vietose tiesiog buvo galima nusnausti, praleidžiant krūvą nereikšmingų smulkmenų. Ir, tuomet, paskutinis, bet labai prastas dalykas – visuotinis vaizduotės suprastėjimas. Turiu omenyje, pavyzdžiui, karalystės kaimą, kuriame padėjėjas kabindavo skelbimus. Tokio lygio „masines“ scenas filmuodavo Lietuvoje, Robino Hudo serialui. Kokybiškas holivudinis filmas neturėtų sau leisti tokių kliurkų.

Jeigu reiktų rinktis tarp šio filmo, ir Snow White and the Hunstman, šiek tiek pasvarstęs rinkčiausi šį. Tikriausiai dėl personažų. Negaliu žiūrėti filmo, kai aktoriai jame vaidina kaip pridaužti kuolu. Personažai šiame filme buvo visa filmo stiprybė. Nepaisant to, kad visa kita buvo sąlyginai silpna (na, išskyrus nuostabius kostiumus), filmu galima mėgautis tik dėl personažų. Tačiau prieš žiūrėdami nuspręskite, ar jums to užteks. Nes pati istorija – nuobodoka, siužetas labai ištemptas (aname filme tai buvo išspręsta įpinant dar kelias pasakas), personažų istorija (vystantis siužetui) labai bukai nukertama ir nepaaiškinamos tam tikros priežastys. O jautrios ir meilios scenos yra ypač blogas dalykas. Taigi, vėl – tai vidutinis filmas. Kurį visai verta pažiūrėti dėl kelių smagių epizodų.

Aaa, tiesa – grožio procedūrų scena. Vien dėl jos filmą galite pažiūrėti, nekreipiant dėmesio į viską kitą. Nes ši scena praktiškai tobula :)

••

Our Idiot Brother (2011) – lengvo turinio filmas, pusiau komedija, pusiau lengvai pagraudenanti drama, bet visais atvejais – solidi ir gera pramoga. Keista tai rašyti, nes paprastai tokio tipo sentimentalių holivudinių komedijų taip lengvai negiriu. Bet šiuo atveju kitaip neišeina. Šio filmo aktorių atrinkėjų darbas – 10 balų. Filme nebuvo nei vieno, pabrėžiu, nei vieno aktoriaus, kuris būtų netikęs ar šiaip gadintų bendrą vaizdą. Lengvų filmų aktorių kompanija pateikė paprastą, bet smagų filmą bet kokiam vakarui, kai norisi tiesiog ramiai pažiūrėti kažką labai smagaus. Siužetas apie kvailelį-brolelį, kuris gyvena tiek atsipalaidavęs, kad netgi sugeba uniformuotam policininkui parduoti marihuanos. Atviras, naivus, kvailokas, draugiškas, su vaikais sutariantis ir visą pasaulį mylintis hipis – man atrodo iki šiol tai geriausias Paul Rudd vaidmuo. Tiesiog realybėje gyvenantis Kristus! Šis filmas tinkamas bet kurio metu, kai norisi atsipalaiduoti. Tai nėra kažkuo ypatinga komedija – tai paprastas, holivudinis filmas su kurioziškomis, bet nuspėjamomis situacijomis, su stereotipiniais moterų poelgiais, kartais dirbtinomis ir kvailomis scenomis (pvz., šuo kalėjime) ir nuo pat pradžių aiškiu siužetu. Bet galutinis produktas – malonus akiai. Išvalantis smegenis linksma ir gražia istorija. Filmą netgi sunku pavadinti komedija, nes tai labiau nuoširdi drama. Apie brolį, kuris tikrai nėra kvailas – tik naivus, per daug rūpestingas ir atviras. Ir dar turintis ištverti tris sudėtingo charakterio seseris :)

The Campaign (2012)Zach Galifianakis sukūrė savo geriausią vaidmenį? Po šio filmo galima mėginti taip sakyti ir yra tikimybė, kad neapsigausi. Filmas, kurio prodiuseriai žino, kad tobuliausia tokį filmą parodyti… artėjant JAV rinkimams. Kadangi tai filmas apie rinkimus (į JAV kongresą), visi juokeliai filme automatiškai bus bent kelis kartus juokingesni, nei žiūrint vidury kadencijos.

Ne visada Will Ferrell pavardė reiškia, kad matysime gerą komediją. Tiesą sakant, paskutiniu metu tai beveik garantuota, kad matysime neypatingą komediją. Šiuo atveju niekaip neapsisprendžiu, ar tai lėkšto humoro prasta komedija, ar juokingų situacijų ir gero pasišaipymo iš rinkimų kratinys. Tikriausiai telieka likti neapsisprendus. Nes negaliu girti komedijos, kuri yra tikrai vidutinio lygio, prasto siužeto, kvailų banalių poelgių mišinys. Tačiau tuo pat metu filme apstu situacijų, kurios sukelia gerą pakrizenimą. Dažniausiu atveju tokios situacijos juokingos būdavo dėl smagios vaidybos, tačiau tai iškart nustelbdavo kokia nors kvaila situacija.

Didžiausia šio filmo vertybė – žmonių kvailumo atskleidimas. Aišku, tas atskleidimas gali būti bereikšmis, nes pasijuokę iš idiotiškos korupcijos, bepročių politikų, ir scenų, kur debatų žiūrovai paperkami pigiais populistiniais pezalais apie grynai nieką, statistiniai rinkėjai eis ir balsuos už Romney ar Uspaskichą net nepasukdami galvos. Jeigu šis filmas ir priverčia pasijuokti iš šių svarbių visuomenės problemų, visgi tikros misijos jis neatlieka – neišdėsto pamokos, kaip ir kodėl reiktų elgtis kitaip. Pasijuokiame, pakikename ir viskas lieka po senovei. Bet gal jokio tikslo filme ir nėra?

Jei norite paprastos holivudinės komedijos su kvailais kvailais kvailais personažais ir absurdišku jų elgesiu – pataikėte čia. Komedija nėra prasta, nėra iki gyvo kaulo banali, bet ir ne saldainiukas. Žiūrėti galima vien dėl rinkimų temų aktualizavimo. Visi realūs rinkimų metu vykstantys veiksmai – tik juoko formoje, su papildomais atributais. Neįtariant, kad viskas iš tiesų taip ir vyksta.

••

Bjaurus sapnas (2008) – trumpametražis, smagiai nuteikiantis lietuvių filmas, komedija. Apie sapnų prasmę ir dėl to atsirandančias problemas žmonių santykiuose. Dovilė Šarutytė su komanda pastatė puikų savo studentišką darbą – taip ir toliau. Dar vienas iš LMTA atėjęs ženklas, jog ateityje galime turėti krūvą gerai save realizuojančių režisierių. Dabar tetrūksta scenaristų – ir taip po truputį lietuviškas kinas atsigaus.

Skyfall (2012) – naujoji Bondiados dalis, su atnaujintu Daniel Craig personažu ir bandymu atgauti garbę po kelių paskutinių Bondo filmų. Filmas, turintis puikią dainą ir nuostabią titrų pradžią, kai ši daina grojama. Tačiau išėjęs iš kino teatro nesupratau, ką čia tokio ką tik pažiūrėjau. Iš vienos pusės buvo smagu žiūrėti seniai pažįstamą personažą, kuris pagaliau vėl tapo labiau atpažįstamas, nei paskutiniuose keliuose filmuose. Iš kitos pusės, buvo pikta, kad ką tik sugaišau laiką visiškai nuobodžiam, nuspėjamam, neorginaliam ir vietomis juokingam veiksmo filmui. Šito susidvejinimo problema, matyt, yra tai, jog anksčiau neprisirišau prie Bondo personažo ir vertindamas visiškai atsiribojau nuo nostalgijos seniesiems filmams.

Daugybė kritikų ir šiaip paprastų žmonių sako, jog ši Bondo dalis yra visiška pergalė ir grįžimas į senas geras vėžes. Taip sakoma visų pirma dėl filmo vizualinės pusės, kur ne tik vietovės ir vaizdai parenkami pagal senas tradicijas, bet ir visokie Bondo žaisliukai yra santūrūs, paprasti ir netgi matyti senosiose dalyse. Tiesą sakant, tas žaisliukų nebuvimas šiek tiek pagadino reikalą, nes delno atspaudais atpažįstamas ginklas – visiškai praeitas amžius. Nuobodoka. Kiti žiūrovai džiaugėsi tuo, jog Bondo filmai vėl tapo saviironiški, humoristiški, juose vėl nebijoma mestelėti juokingų intarpų aktyvaus veiksmo metu. Ir paskutinis dalykas, dėl ko labai džiūgauja šio filmo gerbėjai – Bondo natūralumas, supanašėjimas su žmogumi, grįžęs jausmingumas.

Pripažinsiu, dalis šių dalykų filme ir man patiko. Juokeliai buvo vietoje, pirmojo istorijoje Bondo automobilio panaudojimas – puiku. Tačiau minusų įžvelgiau stipriai daugiau, negu pliusų. Bondo atsiradęs jausmingumas manęs nė kiek nepradžiugino, nes ašaras ridenantis specialusis agentas man yra juokingas, lyg būtų iš filmo Austin Powers. Ne šių laikų didvyriui Bondui verkti. Antra – siužeto vystymas, ramios filmo vietos, lėtas veiksmas. Jeigu statote filmą 1975 metais, toks stilius gal ir tiks. Žmonėms tada patiko lėti ir siužetą ramiai vystantys filmai, nes tais laikais patiko VISKAS, kadangi nebuvo pasirinkimo. Šių laikų standartais norisi tikro veiksmo filmo. Tuo tarpu gauname epizodinio veiksmo dramą apie silpnavalį spec. agentą ir su savimi nesusitvarkančią super slaptą organizaciją. Ir netgi Justino įtikinėjimai, jog Bondiada – tai atskiras kino žanras, nepadėjo. Net ir Bondiados „žanras“ visais laikais taikėsi prie laikotarpio ir to meto kino ypatybių (todėl visi filmai ir yra tokie skirtingi). Tuo tarpu paskutiniai Bondiados filmai mėgino taikytis, bet jiems pavyko tik labai vidutiniškai, neišsiskiriant visiškai niekuo. Šis filmas pamėgino nesitaikyti, iš dalies planas pavyko, iš dalies ne, bet tai nebuvo stipru.

Tiesą sakant, filme nebuvo absoliučiai nieko, kas būtų privertę pasakyti „hell yeah, va čia tai gerai pavarė“. Tas mane ir labiausiai nuliūdino, nes kai išgirsti, jog šis Bondo filmas – tai didelis žingsnis Bondiados istorijoje, tai tikiesi, jog tai bus įspūdingas veiksmo filmas, pralenkiantis bet kurį iki šiol pastatytą. Toli gražu. Filme neįvyko nieko išskirtino ar užimančio kvapą, istorija buvo pasakojama nuobodokai. Nors nuoseklumas buvo šio filmo privalumas, bet ir tai neišgelbėjo. Filmo metu net kelis kartus žiovavau arba galvojau, ką aš čia vis dar veikiu.

Kaip sakė Andrius Tapinas, tikrasis Bondas niekada gyvenime negertų alaus. Vertindamas šį filmą iš Bondiados pusės, galiu pasakyti, jog jis daug geresnis už visus kitus Bondiados filmus su Daniel Craig, bet jis visiškai vidutinis tarp kitų. Vertindamas šį filmą kaip grynai veiksmo filmą tarpe daugybės šių laikų filmų, galiu pasakyti, jog tai visiškai vidutinis, labai ištemptas ir nuobodokas filmas su lėkšta pabaiga. Jame nėra įspūdingo veiksmo, nėra tvirtumo, o visokie dialogai ir pasišnekučiavimai tam nesuteikia papildomos vertės. Toks žiūrėtinas, bet įspūdžio nepaliekantis kūrinys. Tinka nuobodžiam vakarui, kai nėra ką veikti ar šiaip norisi pakiurksoti prie televizoriaus. Arba tinka tuo atveju, jeigu esate atsidavęs Bondiados gerbėjas arba gerbėja (kokia sėdėjo seanso metu šalia manęs ir filmu liko visiškai patenkinta). Aš norėčiau, jog Bondas nebesugrįžtų, nes tai – dvesiančio arklio jodinimas. Jau seniai baigėsi Bondo era ir nemanau, kad kada nors bus vėl atgaivinta.

••

Le Havre (2011) – niekada nenustok daryti gera, nes nežinai, kada tau kas nors tai padarys. Tokia būtų šio filmo pagrindinė mintis. Bent aš taip manau. Filme pasakojama istorija, manau, realybėje įvyko šimtus ir tūkstančius kartų. Su nelegalių imigrantų grupe atvykęs berniukas pabėga nuo policijos, o jį priglaudžia senas ir geras dėdė – pagrindinis filmo personažas. Filme pasakojama ne apie imigrantų vargus ar ką nors panašaus – čia pasakojama tik apie žmonių gerumą ir paslaugumą vienas kitam. Ir šis pasakojimas tikrai gražus. Kaip ir sakiau pradžioje, pavyzdinis, jog niekada negalima nustoti vienas kitam padėti, nes bet kada tos pagalbos tau gali prisireikti.

Bet čia ir sustoju. Istorija – graži, mintis – teisinga, tačiau išpildymas – ganėtinai prastas. Žiūrėdamas šį filmą sunkiai galėjau patikėti, kad jis pastatytas pernai. Toks įspūdis, jog tai senas, praeito amžiaus vidurio filmas. Tais laikais filme vaidyba būdavo nenatūrali ir keista, kadangi tuomet toks buvo geros vaidybos supratimas. Šiame filme taip ir yra – tiek vaidyba, tiek bendras vaizdas primena lėtus, senus ir šiais laikais keistai atrodančius keliasdešimties metų senumo filmus. Galima teisinti, jog toks šio režisieriaus kūrybos bruožas. Visi jo filmai tokio stiliaus ir tai yra kažkas savito. Tai tiesa, tačiau ne visada savitumas reiškia kokybę ar išskirtinumą. Todėl šįkart sunkiai pasiduodu šiam savitumui ir sakau atvirai: filmas man buvo per daug keistas ir nuobodus. Kai aktoriai vienas su kitu bendrauja manieromis kaip gyvenime niekas nebendrautų – tai man nepatinka. Kai situacijose žmonių poelgiai yra nenatūralūs, dirbtini, lyg specialiai suvaidinti prieš kameras – man tai nepatinka. Ir kai visa tai mėginama pateikti kaip realų pasaulį – tai man nepatinka labiausiai. Mėgstu kiną už tai, kad metams bėgant ištobulėjo ir pradėjo diktuoti kuo natūralesnės vaidybos taisykles. Tuo tarpu kai šiame filme vaikas bėga, stabteli prie trijų pareigūnų, ir vėl nubėga, o pareigūnai net nesureaguoja… tokiais dirbtinais būdais kuriamas siužetas manęs nė kiek nesužavi. Jeigu realybėje policija dirbtų tokiais būdais, iškart būtų apkaltinta laiko švaistymu – pirma paleidi, o po to ilgai ir nuobodžiai ieškai.

Kodėl šis filmas nominuojamas festivaliuose tarp tokių filmų kaip The Tree of Life ar The Skin I Live In – aš nesuprantu. Visada esu dėkingas, jeigu man tokius dalykus kas nors paaiškina – juk nesu kino profesionalas ir kartais galiu nesuprasti, už ką vertinamas vienas ar kitas kūrinys. Šiuo atveju tikrai nesuprantu. Ir sakau, jog filmą žiūrėdami tikrai nesispjaudysite (nėra jis kažkoks tragiškas ar kvailas), bet rekomenduoti tikrai negaliu – per sausas ir pilkas filmas.

••

Miegančių Drugelių Tvirtovė (2012) (imdb) – kaip sakiau neseniai duotame interviu, Lietuvoje yra didelė problema: neturime gerų scenaristų. Jeigu Puipą galėtume vadinti geru režisieriumi, tai scenaristu – tikrai ne. Kita ne ką mažesnė problema: neturime kūrinių, skirtų ekranui. Arba turime, bet režisieriai per daug pasimetę istorijos laikotarpyje, kad tą suprastų. Kai statyti filmą pasirenkama pagal J. Ivanauskaitės knygą – aš tai suprantu kaip didžiulę problemą, jog nėra iš ko rinktis. Nes J. Ivanauskaitės kūriniai – absoliučiai netinkami ekranui (skaitymui taip pat, bet apie tai kita tema). Kai Puipa pastatė kitą Ivanauskaitės kūrinį – Nuodėmės užkalbėjimą – stipriai keikėmės (apie tai jau rašiau čia). Kai sužinojau, kad Puipa vėl lipa ant to paties grėblio, nusikeikiau dar sykį. Bet prisiverčiau pažiūrėti.

Šis filmas – vilties spindulys šlamšto duobėje. Jis yra nedidelis žingsnis, pavyzdys, kai užsiciklinęs ir sovietinėms meno formoms atsidavęs režisierius šiek tiek perlipa per save ir padaro milimetru drąsesnį kūrinį už visus savo anksčiau sukurtus filmus. Šiame filme daugiau natūralumo, realistiško elgesio ir situacijų, kurios išties atvaizduoją tikrą pasaulį, o ne sukelia pakelto antakio sindromą (suprask, „WTF akimirka“). Tačiau šis žingsnis į priekį yra toks menkas, jog neatperka to, kas blogai. O blogai yra tai, kad filmas nykus ir nuobodus. Netgi ekranui pritaikytas siužetas yra per daug nuobodus, kad galėčiau apie šį filmą pasakyti ką gero. Situacijos jame – nuobodžios, lyg žiūrėtum kokį lėkštą lietuvišką serialą per BTV. Galų gale vaidyba, ypač vyro, yra visapusiškas košmaras ir man atrodo, kad Lietuva iš šio košmaro duobės dar neišlips ilgai. Vieninteliai gerai šiame filme vaidinę aktoriai buvo tos trys merginos. Bet tai dar nereiškia, kad jos geros aktorės, nes tokius vaidmenis suvaidinti yra daug lengviau, negu rimtus, nesikeikiančius personažus (verta prisiminti Anarchiją Žirmūnuose, kur viena iš merginų, Giedrė Giedraitytė, suvaidino vieną idiotiškiausių vaidmenų Lietuvos kino istorijoje). Bet suteikime sau ir joms vilties, visgi jos ir tik jos išgelbėjo šį filmą nuo visiško fiasko. Vyro vaidmuo apskritai yra tragedija už kurią Puipai reiktų duotų -100 karmos taškų, kad tokį vaidmenį leido montuoti į filmą ir tiesiog visko neperfilmavo. Kai pozicionuoji savo filmą kaip vieną geriausių lietuviškų filmų, būk geras, atidirbk viską nors minimaliai. Vytauto Balsio vaidmuo buvo lietuviškos vaidybos tragedija, kuri parodo visą blogąją mūsų vaidybos ir kino pusę, kai net pusėtini kūriniai gali būti sugadinami nepataisomai dėl aktorių neprofesionalumo. Taip pat nutiko ir su „Nuodėmės užkalbėjimu“ ar visais Martins’ono filmais, kur vaidyba ir visokie „kritimai gervės pozomis klykiant“ yra blogiau nei pigiausias Bolivudas.

Scena su vokiško teksto rėkimu – štai tai yra šio filmo stiprioji dalis. Netgi privertė susijuokti, kas (kaip lietuviškam filmui) yra tikrai neblogai. Apskritai visa siužeto linija apie merginas buvo gera. Jei filmas būtų apie jas ir apie jų gyvenimą, galbūt tai būtų vienas geresnių lietuviškų filmų (ar netgi komedijų). Tuo tarpu dabar trys merginos buvo antraeilė siužeto linija, o jas užgožė nyki, dirbtina ir nuobodi istorija. Ir, deja, tai kol kas tokia mūsų „Kino Didžiųjų“ skaudi realybė – pilkumas, pritempinėjimas, nuobodumas. Dar vienas įrašas kino pasiekimų sąraše, pavadinimu „Jau dvesiam, bet dar šiaip ne taip patempiam, tikimės pakilimo“. Ir gaila, bet tuo pat metu ir juokinga.

Taigi, kaip geras žmogus nerekomenduoju žiūrėti šio filmo, nes tokiu būdu tik skatinsite tokių filmų tolesnį kūrimą ir valstybinę paramą jiems. O to mums reikia mažiausiai. Kai bus nustota kurti tokias nesąmones, gal pagaliau Lietuvos kino industrijoje sulauksim pasikeitimų.

••

The Boy In The Striped Pajamas (2008) – istorija apie Antrojo pasaulinio karo metu užsimezgusią keistą draugystę tarp vokiečių karininko sūnaus ir koncentracijos stovykloje gyvenančio žydo berniuko. Kai pirmą kartą išgirdau apie šį filmą, galvojau, kad tai bus kažkas puikaus, panašaus į Šindlerio sąrašą – kur kokia nors ypatingo grožio istorija bus papasakota berniukų, kurių draugystė atskirta elektrifikuota tvora, akimis. Deja, atsitiko šiek tiek kitaip. Pirmas į akis kritęs dalykas buvo tai, kaip nevykusiai britų ir amerikiečių aktoriai mėgina suvaidinti vokiečius. Absoliučiai nederėjo tas perdėtas britiškas mandagumas ir išraiškingas minties išsakymas įvairiais, tik jų žodynui būdingais išsireiškimais. Kai lygini tai su vokiška, kapota, griežta kalba, ir dar pridedi tai, jog taip kalba griežtas, aukšto rango vokiečių karininko personažas, smegenys nesuveda šių dalykų ir pradedi filmą vertinti labai kreivai. Tikrai sunku nepastebėti klaidos, kurią padarė visa filmo kūrybinė komanda – vokiečių karininkų ir jų šeimos atvaizdavimas yra visiškai netikslus ir netgi juokingas.

Kai pamatai konclageryje gyvenantį žydų berniuko personažą, galutinai suima juokas. Nusipenėjęs, pūstais žandukais aktorius absoliučiai netinka tokiam vaidmeniui. O vėliau, filmui įsibėgėjant, viskas tik blogėja – nenatūrali pykčio vaidyba, kvailas vaiko elgesys (na koks vaikas realybėje elgiasi taip nenatūraliai, mieli kūrėjai?). Nei vienas aktorius filme neatliko pagyrų verto vaidmens. Netgi suvargęs žydas senukas buvo niekuo neypatingas – gal tik jo išvaizda ir veidas atitiko minimalius standartus.

Siužeto idėja išties nebloga, bet kai tai išpildoma kvailiausiais sentimentaliais būdais, mėginant užkabinti žiūrovų jautrumą banaliais vaizdiniais ir dirbtinu įtampos kėlimu – tuomet gera idėja pavirsta niekalu. Filmas bando pakartoti įvairiausių filmų sėkmę, ir netgi nesėkmę, bet dirbtinai kuriama siužeto intriga visiškai nepadeda iškelti kokybinę liniją aukščiau nulio. Tai neblogos idėjos, gražios minties filmas, kurio išpildymas yra stipriai per prastas, kad būtų vertinamas kaip geras kino kūrinys. Šis filmas tiesiog niekuo neypatingas ir neperlipantis nė pusės geram filmui keliamų reikalavimų. Jeigu norite graudžios istorijos apie žydus ir genocidą ir jums nesvarbu, kaip ji pastatyta – tuomet galite žiūrėti. Bet aš rekomenduočiau praleisti šį filmą ir žiūrėti ką nors kokybiškesnio. Pavyzdžiui, minėtajį Šindlerio sąrašą, Life is Beautiful arba Pianistą.

••

Harsh Times (2005) – kai žiūri filmą, kuriame pagrindinio personažo vaidmenį turėtų atlikti piktas ir išsišokantis juodaodis, bet jį čia atlieka… Betmenas Christian Bale, tuomet filmą sunku vertinti teigiamai. O dar kai vaidmenį atlieka juokingai lyg koks paauglys aktorius, bandantis vaidinti labai suaugusi, situacija visai pablogėja. Suprantu, kad tokia ir turėjo būti filmo esmė – nuo proto nušokliuojantis ispaniškos kilmės išsišokėlis, bet… Na bet… Silpnai. Besaikis dirbtinas alaus gėrimas ir bandymas atkartoti gatvės slengą ir kalbėjimo manieras – tai jiems visiškai nepavyko. Scena, kurioje abu vyrukai nusprendžia apsipūsti – tai duoda nuotaiką visam filmui. Supranti, jog šis filmas gali būti įdomus tik apsipūtus. Kažkas lygino šį filmą su Training Day – dar vienu gatviniu policininkų filmu – hell no! Nė per plauką neprilygsta.

Siužetas labai pritemptas, neišpildomas, pasikeitimai personažo gyvenime neatrodo labai reikšmingi ar apskritai verti atkreipti dėmesį. Visas veiksmas prabėga kaip vientisas neįvykęs bajavykas. Nekyla nei grėsmės, nei įtampos, nei kažkokių netikėtumų. Viskas per daug paprasta ir aišku. Santykiai filme – juokingi. Nei realistiški gatviniai santykiai, nei suholivudinti dramatiški poelgiai. Kažkas per vidurį, bet labai silpno. Tai štai tiek. Neverta, neįdomu, pamirškite.

••

Total Recall (1990) – išties juokinga, kai 1990 metų filmas yra įdomesnis ir daug labiau įtraukiantis už savo perdirbinį, 22 metais naujesnį Holivudo bajavyką. Apie perdirbinį jau rašiau – kad visiškai neverta jo žiūrėti, nes tai visiškai nevykęs filmas apie ateitį. Tuo tarpu šis senasis Švarco bajavykas – tobulas pavyzdys, kokias smagias nesąmones darydavo šis raumenų kalnas ir ateities gubernatorius. Aišku, filmas šiais laikais atrodo labai kvailas ir juokingas. Bet tada tokie efektai buvo kažkas įspūdingo – dar gerai pamenu, kaip visa šeima per TV žiūrėdavom ir stebėdavomės. Šis filmas buvo visų fantastinių knygų atvaizdavimas ir tik dar labiau paskatindavo fantazuoti, kokie gi gali būti kiti pasauliai. Tokie štai malonūs prisiminimai aplankė žiūrint šį juokingą Švarco spektaklį. Nostalgija – galingas ginklas :) Nostalgijai apėmus ir kvailiausias kūrinys gali atrodyti visai nieko.

Tuo tarpu jo perdirbinys, šių metų filmas – nevykęs žingsnis atgal. Jame ne tik neparodoma kažko naujo šiems laikams, jis savo turiniu visiškai nusileidžia daugumai Holivudo fantastinių filmų, o įdomių vaizdų neduoda. Vien tik lėkštas pasišaudymas. Todėl senasis filmas laimi šimtais kartų. Bet žiūrėkite nebent dėl nostalgijos ar noro pamatyti, kas anais laikais atrodė kaip puikūs spec. efektai.

••

The Way (2010) – rodės įvairių žmonių rekomendacijos bei rimti atsiliepimai apie šį filmą neturėtų klysti. Girdėjau šį filmą apibūdinant kaip dramą apie gyvenimo prasmę arba požiūrį keičiantį filmą. What the f..? Šis filmas yra tragiškas. Vaidyba jame yra blogiau už bet ką – dirbtina, nerealistiška, personažų poelgiai kvaili. Garso takelį jam parinko niekam nežinomo studentų radijo DJus. Scenarijų rašė, rodos, dešimtokas. Istorija pritempinėjama taip dirbtinai, jog prireikia netgi visur besivaidenančio sūnaus – nes kitaip kaip gi žiūrovas supras, jog filmas apie tėvo skausmą. Tėvo kančios – keliančios juoką. Rodos, jam svarbiau ne susitvarkyti su savimi, bet parėkti ant kitų. Beje, tie kiti – tai super įkyrūs ir niekada ramybėje nepaliekantys personažai. Personažai, kurie yra labai savarankiški, uždari ir nieko aplink lyg ir nemėgsta (išskyrus storulį, jis visų draugas), bet viename ar kitame filmo etape jie praskysta ir tampa dievo avinėliais. Kaip netikėta! Šis filmas – šių savaičių dirbtinumo, pritempinėjimo ir kvailų poelgių ekrane nugalėtojas. Pristatytas kaip drama apie savęs atradimą ir meditaciją El Camino de Santiago kelyje, šis filmas tėra tik pigiai pastatytas, labai prastai suvaidintas, ypač nuobodaus siužeto melodramatinis šlamštas, skirtas rodyti 1h nakties per TV. Tada, kai niekas nežiūri, o reikia kažko pigaus užkimšti eterį. Beje, reikia priminti, kad tai filmas apie garsųjį 800 km ilgio tikinčiųjų kelią, kuriuo eina visi pamaldūs arba šiaip norintys save įveikti žmonės. Daug šnekama, jog šis kelias labai religingas ir kad padeda atrasti dievą, ir kad padeda melstis ir pan. Šio kelio aptarimas vertas atskiros temos, bet kol kas pasakysiu paprastai: kas buvęs bent viename žygyje, kuris tęsiasi ilgiau nei 2 dienas ar nueinama daugiau nei 70km, gerai žino, kad net nuošaliame Lietuvos vieškelyje gali taip užsimedituoti, prisimelsti ir išeiti iš savęs, jog pradėsi kalbėtis su bet kokiu dievu. Taigi, filmo žiūrėti šiukštu neverta, ir ne dėl to, kad jis apie tą kelią, o dėl to, kad jo meninė, vaidybinė, siužeto vertė yra absoliučiai nulinė. Beje, režisierius ir scenarijaus autorius dargi ir sūnų suvaidino. Matyt, kad geriau gautųsi. Nesigavo.

Absurdo žmonės (2011) – LMTA mokomoji kino ir TV studija. Bet nors ir mokomoji, tai dar nereiškia, kad verta gaišti daugybės žmonių darbo laiką tokiems… filmams. Čia trumpametražis Kažkas. Betkas. Žiūrovo įžeidinėjimas čia. Pavyzdžiui, 2 iš 14 minučių rodoma siena. Tiesiog siena. Jurgis Matulevičius, režisavęs šį trumpametražį filmą, nesibijo jo priskirti žanrui Film Noir. Radau filmo aprašymą, kuriame teigiama: „Šis filmas yra apie žmonių susvetimėjimą, vartotojišką visuomenę, kuri tiesiog plaukia pasroviui, viena šios visuomenės dalis neįdomi, tiesmuka ir vienoda, kita -iškrypėliška, vulgari gal net brutali, tačiau jos abi yra vienišos. […] Tačiau anksčiau ar vėliau, kiekviename žmoguje, net primate ar gyvulyje, atbunda jausmas.“ Neįtikėtina :)) Pagrindinis man filmo metu kilęs klausimas buvo paprastas: kodėl visos scenos rodomos ištemptai, tokį ilgą laiką, o papų scena – išskirtinai trumpai? Reikėjo visas 14 minučių palikti papus ir būtų ne ką prasčiau, negu yra dabar. Nes dabar tai neįtikėtinai keista. Platinti šį filmą tai tas pats, lyg aš dabar imčiau reklamuoti savo 8 metų senumo emo-įrašus kaip didelę literatūrinę vertę turinčius kūrinius. Nepyk, Jurgi, bet tiesa yra tokia. Šis kūrinys yra visiškas Absurdas, kurį pastatė Žmonės. Turintys kantrybės, filmą galite pasižiūrėti čia.

Resident Evil: Retribution (2012) – wow. Tiesiog wow. Kadangi gavau progą nemokamai pamatyti šį filmą, tai ja ir pasinaudojau. Kitu atveju nebūčiau žiūrėjęs netgi nupiratautos versijos. N-ioliktas Resident Evil filmas tikrai netraukė, mačiau priešpaskutinį, visiškai nesužavėjo. Bet kadangi dovanotam arkliui į dantis nežiūrima, tai ėjau. Ir, tiesa sakant, buvau apšalęs. Man sunku patikėti, kaip įmanoma pastatyti tokį absurdą. Dar sunkiau patikėti, jog atsiranda žmonių, kurie moka pinigus, kad pamatytų šitą absurdą. Aš manau komentarų nereikia. Kuo toks filmas, n-iolikta tos pačios pasakos dalis, gali būti kvailas, suprasti turėtų netgi tas, kas nematė nei vienos dalies. Jeigu nematėte šio filmo – net nebandykite žiūrėti. Jeigu planavote žiūrėti – keiskite planus. Yra tiek nuostabių veiksmo filmų, kuriems galima skirti šį laiką. Pagalvokite.

Originalus įrašas tinklaraštyje Buržujaus rašinėliai

Buržujaus rašinėliai

Šis tekstas publikuotas bendradarbiaujant su „Buržujaus rašinėliai“.

 
traffix.lt