Aš mirštu dėl savo vyriškumo. Mano vyriškumas mane žudo. Tai atrodo kaip sunkiai įrodomas teiginys, bet taip yra. Mano vyriškumas verčia mane rytais vartoti steoroidus, vakarais degtinę, o pusiaudienį – kumščiu daužyti gipskartonio sieną. Nenugalimas troškimas kalbėti ir vaikščioti taip, kaip prieš trisdešimt metų kalbėjo ir judėjo Sylvesteris Stallone, – tarsi postūmis matuoti savo bicepsus ir ilgesingai žiūrėti pro langą į raumeningą dvidešimtmečio nugarą.
Mano žudantis vyriškumas. Jis įkvepia sapnams, kuriuose aš vis kovoju su priešais. Kitus vyrus šis žudantis vyriškumas kviečia kilnoti alaus bokalus kavinėje „Pilėnai“ šalia mano namų, be abejo, įkvėptoje kraštutinio nacionalizmo. Tamsi šių vyrų apranga, plikos galvos ir nešvarios rusvai juosvos barzdos primena man tamsiusskinhedų barus Hamburge. Nors gal tai buvo ne skinhedų, o paprasčiausiai odinių žmonių girdyklos. Tamsiuose kambariuose galėdavom įsikibti vienas kitam į barzdą ir pasakyti: „Love me tender, love me sweet…“ Bet saldūs bučiniai ir švelnumas – tik prieblandoje. Dienos šviesoje tik žudantis vyriškumas – negailestingas, virpantis iš pykčio, sekinantis. „Pasitrauk, kol gali, nes gausi…“ – tai vyro, svirduliuojančio Šv. Stepono gatve, žodžiai.
Aš miegojau su nemažai žmonių, moterų ir vyrų. Žinoma, nepralenksiu sekso galiūnų, tačiau mano žudantis vyriškumas kaip neišdildomas randas: kartais net trys sekso partneriai per dieną. Po sekso ilgai stovėdavau duše norėdamas nusiplauti svetimo kūno kvapą, nes kvapai mane erzina. Kūnus ir veidus užmiršdavau jau kitą dieną, nors kvapą prisimindavau dar ilgai. Jo kūnas kvepėjo tarsi eglišakiai, kurių buvo gausiai barstoma per laidotuves Žemaitijoje. Jos kūno kvapas – kaip pelkės karštą vasaros dieną, o tiksliau – kaip vyriškų Narciso Rodrigueso kvepalų „For Him“. Svaigsta galva.
Lošti yra pralošti, nors lošdamas mano vyriškumas niekada nežino, kad praloš. Bet pralošia. Atsibundi, atsimerki, palieti savo penį, pačiupinėji nukarusį kapšelį, uždedi ranką ant kairiojo spenelio su auksiniu driežo formos auskaru. Tai tavo oda, tavo rankos, tavo kvėpavimas. Tavo vis labiau nuvargstantis kūnas. Jo istorija, kurią turi papasakoti taip, kad ji pasikartotų ir kitų kūnuose, ir populiarios kultūros tekstuose, ir galų gale pralošiančio vyriškumo kasdienybėje. Užtraukęs rytinę cigaretę geri kavą su pienu. Už lango pavasaris.
Savo esė „Jocko Homo“ amerikiečių rašytojas Markas Dery’s rašo apie vyriškumo autoparodiją ir apie ribinio hiperbolizuoto vyriškumo idiotizmą (Dery 2012, 51). Visai nejuokinga, kad šis idiotizmas priimamas kaip norma; o norma suvokiama kaip nuolatinis priekaištas ir reikalavimas: privalai būti idiotas, kad būtum tikras vyras; jei to nesugebėsi – liksi amžinas pralaimėtojas. Arthuras Krokeris ir Marilouise Kroker šį vyriškumą vadina „isterišku“, be galo nesaugiu ir nerimastingu (Kroker, Kroker 1991). Klykiu lyg Gražulis, nekenčiu lyg Čekutis, karingai mojuoju rankomis lyg Adomėnas.
Nesaugus, žudantis ir kartu isteriškai idiotiškas vyriškumas – ir lietuviško vyriškumo etiketė. Ką tik minėti Lietuvos viešo gyvenimo dalyviai – puiki šio vyriškumo iliustracija. Populiarioji kultūra taip pat atkartoja šio vyriškumo dilemas.
Šiame skyriuje ir analizuojami šio vyriškumo tipai lietuviškoje muilo operoje „Moterys meluoja geriau“, kuri garsiai tituliuojama„kultiniu serialu“ ir yra sumušusi visus žiūrimumo rekordus. Tai vienas iš ilgiausiai transliuojamų serialų – jo premjera įvyko 2008 m. vasario 4 d. TV3 kanale. Apibūdinant pagrindines vyriškumo praktikas, mėginama atsakyti į klausimą, kokius socialinio gyvenimo simptomus šis vyriškumas perteikia. Kokios emocijos persmelkusios šį vyriškumą?
Skyriuje naudojamasi dviejų – 2012 ir 2013 metų – „Moterys meluoja geriau“ sezonų serijomis. Pirma me poskyryje trumpai pibūdinamas muilo operos žanras ir su juo sietinos socialinės problemos, kartu aptariami serialo „Moterys meluoja geriau“ žanriniai ypatumai; antrame pateikiama trumpa šiuolaikinio vyriškumo kaip protezo problematika, o trečiame analizuojamos vyriškumo praktikos minėtame seriale. Analizėje daug dėmesio kreipiama į pagrindinių pastarųjų dviejų „Moterys meluoja geriau“ sezonų vyrų herojų kūno, fizinės elgsenos, kalbėsenos ypatumus.
Muilo operos simptomas
Kiekvienas iš mūsų dalyvaujame daugybėje populiariosios kultūros įvykių, naudojamės, nors kartais ir nesąmoningai, nemažu kiekiu popkultūros nuorodų, mus atakuoja sunkiai išmatuojami kiekiai kultūrinių tekstų. Susidūrus su šiuo populiariosios kultūros sudėtingumu ir daugialypumu sumenko ir vartotojų bei kritikų pasitikėjimas: vis sunkiau skirstyti popkultūros srautą į tekstus, žanrus ir medijų formas bei kalbėti apie įvairius kultūros gaminius vartojančių auditorijų ir bendruomenių skirtumus (Grossberg 1992, 40–41). Tai tinka ir muilo operos žanrui bei jo gerbėjų auditorijoms.
<…>
Vakare žiūrėdamas „Moterys meluoja geriau“ apsiverkiu; tada suvokiu, kad tuo metu pasaulį matau per šios muilo operos filtrą; visa, kas banaliai kasdieniška, man nesvetima. Šioje muilo operoje susitinku savo draugus, meilužius, kaimynus – jų dramos ir tragedijos ne tik spaudžia ašarą, bet ir kelia juoką. Kartu jie įtikina, kad mano elgesys vertas naujos muilo operos – pavadinimu „Žudantis vyriškumas“. Ši muilo opera gali atrodyti taip pat nerealistiškai ir nesaikingai emocinga, kaip ir „Moterys meluoja geriau“, tačiau joje aš – jautrus herojus, dalyvaujantis daugybėje siužetinių linijų, meluojantis sau ir kitiems, nuolat kalbantis ir išklausantis kitų veikėjų dramų, sprendžiantis savo gyvenimo problemas intymioje namų ir Vilniaus kavinių aplinkoje. Mane supa galingos karjerą darančios moterys, o jų intrigos stumia į priekį šio serialo be aiškesnės pabaigos veiksmą. Ar šio serialo pabaiga bus mano mirtis? Net ir po jos serialas dar turėtų tęstis bent vieną sezoną: aš pasirodyčiau kitų veikėjų sapnuose, kaip vaiduoklis kalbėčiausi su jais iš aidžių miesto palėpių.
Kaip teigia jau minėtas J. Fiske’as, vienas iš svarbių muilo operos bruožų yra atidėliojimas: atidedami įvykiai, vengiama pabaigos tarsi mirties, įvykių atomazgos laukimas atrodo kaip pati atomazga (Fiske 1987, 179–197). Serialo forma įnirtingai priešinasi bet kokiai užbaigai. Nuolatinis, nors dažnai ir trūkinėjantis procesas šios popkultūros formos vardiklis.
Niekad nesibaigiančioje muilo operos įvykių grandinėje svarbu išskirti du aistros objektus – šeimą ir romantinę meilę. Šie abu objektai varo įvykius į priekį.
Pasak Tanios Modleski, „šeima daugeliui moterų yra vienintelė jų atrama, o muilo operos patvirtina šeimos nemarumą“ (Modleski 1997, 371). Tačiau šeimos, grįstos santuoka, garbinimas (jis gana ryškus ir seriale „Moterys meluoja geriau“) gana paradoksalus, nes pačioje šeimoje slypi jos destrukcijos užtaisas.
Neištikimybė ir nusikaltimai griauna šią tradicinę šeimos formą, tad prieštaraujant Modleski galima sakyti, kad šeimos nemarumas muilo operose tik iliuzinis. „Ilgai ir laimingai gyveno“ – retai šiuolaikinėse muilo operose pasitaikanti įvykių atomazga. Gerokai teisesnis yra Lawrence’as Grossbergas, teigiantis, kad „šiuolaikinis kapitalizmas artikuliuoja šeimą ir namus siekdamas mobilizuoti paties kapitalo produktyvumą ir kontroliuoti žmones bei jų kultūrą“ (Grossberg 1992, 360). Taigi šeima muilo operose tėra kapitalo dauginimo ir žmonių kontrolės įrankis. Todėl žiūrovai su nemažu malonumu stebi, kaip šis įrankis laužomas, vėtomas ir mėtomas.Šeimos aistringai ilgimasi, tačiau jos ilgesį užmuša baimė užstrigti stingdančiame kasdieniame status quo.
Kitas aistros objektas yra pati romantinė meilė. Gal muilo operos ir skirtos moterims bei vyrams, kurie myli per daug ir kuriems meilė – kaip narkotinė priklausomybė? Jei taip, tokiems žiūrovams muilo operos – kaip terapija. Mylėti tik dėl to, kad mylėtum, kankintis dėl meilės, išgyventi išsiskyrimo ir išdavystės kančias – taimeilės kankinių malonumai.
Nenugalimas noras mylėti stumia mus link meilės objekto net ir tada, kai mūsų meilė lieka be atsako. Kad ir kaip būtų keista, meilė be atsako ir paverčia meilę dar galingesne. Viena vertus, mylėdami visada siekiame savitarpiškumo: noriu, kad ir mane mylėtų, kad atsakytų į mano meilės troškimą (Singer 1984, 6). Kita vertus, meilė išgyvena net ir nesulaukusi savitarpiškumo – jausmai, nukreipti į meilės objektą, tik dar labiau sustiprėja dėl šios nesėkmės: jei tu man neatsakai meile, aš galiu mylėti tave labiau, nes tavo nemeilė yra ženklas to, ką reiškia neturėti šios meilės (Ahmed 2004, 130). Dar daugiau. Myliu tave, nes tu esi tas, kurį mylėčiau būdamas tavimi. Šia meilės logika, mano nuomone, ir grįstas muilo operų veiksmas.
Šiuolaikinė muilo opera, o ypač jos lietuviškas variantas „Moterys meluoja geriau“, priešinasi muilo operos kaip vidurinės klasės moteriško televizinio žanro suvokčiai pirmiausia dėl to, kad nebelieka tvirto tikėjimo vadinamųjų vidurinės klasės vertybių ir aistros objektų – šeimos, romantinės meilės, namų gyvenimo, harmoningų santykių – aiškumu ir normalumu. Ar šeima, grįsta santuoka, yra vertybė, jei ją nuolat paneigia muilo operų veikėjų nusižengimai ir išdavystės? Ar galima romantinė meilė, jei jos nesėkmės kaip ant delno? Ar įmanoma išvengti marginalumo, gresiančio mano tapatybei, jei melodramatiškoje tikrovėje nebe lieka skirtumo tarp normalumo ir iškrypimo, meilės ir smurto, transvestito ir religinio fanatiko, Seimo nario ir nusikaltėlio? Visi šie klausimai leidžia manyti, kad vyrai ir pats vyriškumas tampa gana svarbiu tiek mano kaip muilo operų vartotojo, tiek kaip jų tyrėjo – aistros objektu.
Artūras Tereškinas „Popkultūra:jausmų istorijos, kūniški tekstai“
3 skyrius Vyriškumo protezai lietuviškuose serialuose: kas meluoja geriau?
© Artūras Tereškinas, 2013
© kitos knygos, 2013
