Menininkas Stefano Bonazzi žavi savo gerbėjus anapusine fantazija, kurioje sapnai slegia, o košmarai intensyviai progresuoja. Savo nuotraukų serija – ,,Baltas dangus“, jis lengvabūdiškai išsilaisvina iš realybės, ir persikelia į laisvą vaizduotę. Šios akimirkos, primenančios klaikią tylumą, pritraukia pasigrne vieną smalsuolį.
Stefano Bonazzi gyvena ir dirba nedideliame Italijos mieste Ferraroje. Būdamas grafikos dizaineriu savo laisvu nuo darbo metu jis kuria manipuliacijos principu paremtas fotografijas, tokias kaip ši šiuolaikiško ir minimalistinio dizaino konceptu išsiskirianti nuotraukų serija ,,Baltas dangus“. Kiekviena fotografija stebėtojui pasakoja savitą idėją.
Savo kūryba Bonazzi tikisi ištirti idealizuotą gyvenimo pusę. Kaip jis pats sako: ,,Grožis turi nelygumų. Aš negaliu publikuotis blizgiuose mados žurnaluose ar komercinėje aplinkoje. Dažnai dirbu su vaizdais, kuriuos galima iškraipyti, pakeisti juos į kažką naujo, o kartais taip pat galima sutrikdyti ar sukelti paniką. Grožis yra subjektyvus veiksnys ir negali būti įvertintas visuomeninėmis taisyklėmis.“
Pats Bonazzi stengiasi semtis įkvėpimo iš visų kūrybos formų, kurios yra artimos asmeniniams menininko jausmams. Ypatingai didelis dėmesys yra skiriamas filmams, kuriuose galima išvysti košmarus, nerimą atsispindintį jaunų žmonių veiduose.
Siekiant sukurti išties pribloškiamą fotografiją, tenka tai daryti su dirbtiniu apšvietimu, puikiomis monitoriaus rezoliucijomis bei įmantriais vaizdo procesoriais. Kiekvieną fotografiją sutvarkyti Bonazzi užtrunka nuo 10 iki 12 valandų.
,,Fotografijų serijos ,,Piktasis paradas“ vietos buvo vidinės – dažniausiai ankštos ir klaustrofobinės. Jos panašios į kalėjimus, kurios simbolizuotų tamsą. O ,,Baltojo dangaus“ serijoje, lokacijos dažniausiai erdvios, pilnos debesų ir beribio dangaus. Tai padeda atsiskleisti kontekstui, kuris turi vykti kiekvieno sapnuose.“ – teigia fotografas.
,,Balto dangaus“ nuotraukų seriją sieja bendra gija, kuri ir sujungia viską. Subjektai turi savo statiką bei pozas ir yra panašūs į manekenus arba statulas. Visa tai jungiasi su gamta. Veido slapstymas suteikia emocijas kūnui ir pozoms, kurios vėliau pateikia galutinius pranešimus stebėtojui. Yra labai lengva naudoti graudžius veidus perteikiant liūdesį, ar su šypsena – laimę. Tačiau daug sunkiau yra išreikšti emocijas naudojant tik pozos elementus. Veidas gali būti klaidinantis, o kūnas su gamta – negali meluoti.
Bonazzi pasakoja, jog jis norėtų palikti daug erdvės stebėtojui. Nuotraukos yra tik pradžia pasakojimų, nuorodų, teikiančių pradinį indėlį kuriant istoriją. Nesvarbu, ar tai bus košmaras ar istorija su laiminga pabaiga – apie tai privalo spręsti stebėtojas.
Taip pat skaitykite: Įspūdingi moters žiūrinčios gyvūnų akimis autoportretai [FOTO]
