Kino pavasario „Meistrų“ programoje pristatoma kontraversiškojo Britų režisieriaus Peter Greenaway biografinė, istorinė drama apie garsų Tarybų Sąjungos režisierių Sergėjų Eizenšteiną. Filmo režisierius – išskirtinis šių laikų kūrėjas, savo filmuose besilaikantis tam tikros struktūros, tačiau tuo pat metu laužantis standartines kino konvencijas bei ieškantis naujų požiūrio kampų. Tai avangardistas, kvapą gniaužiančiu vizualumu radęs kelią ir į masinių auditorijų širdis.
Filmas pasakoja apie Tarybų sąjungos menininko, režisieriaus Sergėjaus Eizenšteino, kelionę į Meksiką. Tiesa, filmo eigoje paaiškėja, jog tai buvo ne tik kelionė, skirta sukurti filmą „Tegyvuoja Meksika“, tai buvo asmenybės kelionė į save, stebinantis jau suaugusio žmogaus virsmas, paskatintas naujos kultūros bei aistros. Atvykęs į Meksiką Sergėjus susipažįsta su Palomino, vietiniu, tampančiu ne tik naujojo miesto Gvanachuato gidu, bet ir pristatančiu Eizenšteinui, jam pačiam nepažįstamus jo kūno bei sielos užkampius. Paties Eizenšteino sukurtas filmas apie Rusijos spalio revoliuciją „Spalis“, Amerikoje vadintas „10 dienų sukrėtusių pasaulį“, savo patirtį Meksikoje, filmo herojus pavadina 10 dienų sukrėtusių Eizenšteiną.
Judantis paveikslėlis
Filmo juosta, angliškai dar vadinama motion picture, puikiai apibūdina būtent Peter Greenaway pasirinktus vizualinius sprendimus. Kadangi filmo kūrėjas taip pat yra ir jo dailininkas, žiūrint ypatingai jaučiamas ne tik režisieriaus, bet ir tapytojo matymo kampas, visa juosta panašėja į tam tikrą prezentaciją, su lėtai judančiais, fiksuotais ir iš anksto preciziškai apgalvotais vaizdiniais, kur kiekvienas daiktas, asmuo, vaizdas ar garsas turi tam tikrą prasmę. Paraleliai tokiam struktūralizmui eina ir buitiškas natūralizmas, veikėjus vaizduojantis atvirai, šokiruojančiai ir dažnai estetiškai nepatraukliai. Filmo cenzas N-18 pasirinktas tikrai ne veltui, nes didžiąją juostos dalį pagrindinis veikėjas praleidžia visiškai nuogas. Kaip teigia „The Holywood reporter“ pagrindiniais filmo protagonistais galima įvardinti seksą, mirtį bei meksikiečius.
Kino filmo “Eisenstein in Guanajuato” kadras
Du priešingi žmogaus gyvenimo poliai
Baroko laikus simbolizuojantis „memento mori“ – filmo paraštėse besislepianti reikšmė. Nors minėtoji lotynų frazė labiau indikuoja religinį turinį, filme religija ir tikėjimas pateikiamas kiek sarkastiškai – ekstravagantiški, provokuojantys, atviri siužeto vingiai ne vieną giliai tikintį gali ir įžeisti. Pats filmo režisierius, kalbėdamas apie filmo potekstę, teigia: „Filme kyla daugybė konfliktų, nagrinėjančių dvi pagrindines žmogaus egzistencijos puses, kurias graikų mitologija įvardija kaip Erotą ir Tanatą (angl. Eros and Thanatos). Mūsų gyvenimo pradžią ir pabaigą, pačią mirties bei sekso idėją. Visas filmas, be abejonės, ir yra apie seksą bei mirtį.“ Nors filme pagrindinis herojus pabrėžia, jog pastarieji du yra nenuginčijami, pats režisierius kvestionuoja minėtų sąvokų tvarumą šių dienų kontekste: „Dabar turime daug įvairių būdų ne tik atidėti mirtį, bet ir laisvai rinktis bei organizuoti savo seksualinius pasirinkimus, ko mūsų tėvai ir seneliai tikrai negalėjo daryti. Norėjau užtikrinti, kad filme ypatingai atsispindėtų šios dvi idėjos. Žinoma, filme mes nieko nenužudėme, tačiau nebejotinai suvaidinome meilę ir mylėjimąsi.“
Kino filmo “Eisenstein in Guanajuato” kadras
Ekspresyvi pompastika
Filmo veikėjus vaizduodamas, trapius kasdieniškai žmogiškus ir visiškai nepagražintus, aplinką, kurioje pastarieji veikia, režisierius renkasi tobulą, prabangią, ypatingai skoningą. Juostoje Eizenšteinas, kaip vietoje nenustygstantis vaikas, besiblaškantis tarp naujų pojūčių ir patirčių, yra supamas estetiškai tobulų vaizdinių, kurie dažnai primena svaiginančią viziją.
Kadangi pats režisierius auditorijai puikiai žinomas dėl savo ekspresyvaus sarkazmo bei atvirumo, kalbėdamas apie kiną, kaip meno šaką, kūrėjas pripažįsta: „Kinas yra labai dirbtinis mediumas, turėtume pasinaudoti jo nenatūralumu. Aš kilęs iš šalies, kurioje jaučiama labai didelė pagarba realizmui. O kas, po velnių, yra realizmas? Grįžtant į filmo, kaip meno šakos pradžią, randame kūrėjus, teigiančius, jog jie vaizduoja realizmą. Manau, kad kine neįmanoma vaizduoti realizmo. Net nematau prasmės to daryti, Dievas jau atvaizdavo realizmą, kokia prasmė jį mėgdžioti? Ką mes galime padaryti, tai pasinaudoti pačia nuostabiausia dovana visoje visatoje – pasitelkti savo vaizduotę, taip rekonstruojant, organizuojant bei žaidžiant nenatūraliomis kino konvencijomis.“
Verdiktas 9/10
Šokiruojantis, žmogaus fiziškumo bei intelektualios vaizduotės mišinys. Dėl dominuojančios homoseksualumo tematikos daugumai gali būti ir nepriimtinas, bet tikrai nepaliksiantis abejingų. Filme gausu ne tik istorinių bei biografinių konotacijų, bet ir tiesmukiško, tačiau nepaviršutiniško humoro. Negausiai susirinkusiai Kauno publikai filmą pristatinėjęs aktorius Ramūnas Šimukauskas kaip vieną išskirtinių filmo bruožų paminėjo būtent taiklią kino juostos ironiją, prasitardamas apie filmo sceną, su simboliškai įsmeigta raudona vėliava Eizenšteino šiknon. Klasikinės muzikos bei ypatingai struktūruotos estetikos fone nušviesta labai neestetiška vieno didžiausių Rusijos kūrėjų vidinė revoliucija.
