Šį sekmadienį teko nueiti į “Vatikano užrašus” (The Vatican tapes). Net nežinau ar verta perspėti, kad ko gero spoilinsiu, bet šiaip ar taip, jeigu bežiūrint šį filmą atsitiks kažkas Jums netikėto, tai ko gero turite rimtų problemų su fantazija arba bent jau kinematografinio egzorcizmo pagrindais. Čia gal dar tuo pačiu reikėtų išreikšti nuoširdų pavydą tiems, kurie kažkaip patologiškai bijo sužinoti pabaigą, nes paskui bus neįdomu žiūrėt. Kada paskutinį kartą jums pasitaikė netikėta ir įdomi pabaiga?
Nežinau ką padarė šio filmo marketingistai, bet mane kažkaip įtikino, kad filmas bus kažkoks ypatingas. Nors greičiausiai jie nieko nepadarė, o tik man netikėtai pasisekė porą kartų per trumpą laiką išgirsti šio filmo reklaminį pristatymą per radiją ar televiziją. Kas buvo tame pristatyme ypatingo? Nieko nebuvo ir tai man sukėlė papildomų minčių apie save patį – ko gero per mažai ir nepakankamai intensyviai dirbu, kad iš dyko buvimo imu į galvą bet ką.
Nors gal ir užkliuvo – tai Vatikano įrašai, arba Vatikano failai, arba protokolai arba dar kažkas, bet kas susijęfs su informacija, kuri yra saugoma, kuri yra svarbi ir paskaitoma ne kiekvienam. Taip, taip, kad mane apmulkinti virtuoziškumas meluojant nebūtinas.
Nesakau, kad esu knygų žiurkė – skaitau lėtai ir sunkiai. Tai, kas man įdomu suprantu lėtai ir vargina, o tai, ką patinka skaityti, tai gėda skaityt, nes dažniausiai būna šlamštas. Dėl to skaitau nedaug. Bet kažko visgi tikėjausi, galbūt, daugiau senovinės architektūros bibliotekų vaizdų ar knygų… kažko. To nebuvo ir į tą Vatikano įrašų salę žiūrovas buvo įvestas jau pačioje filmo pabaigoje, kai visiems, išskyrus filmo scenaristus, jau lyg ir pasidarė aišku, kad iš visos tos sukauptos informacijos šiaip ar taip ne tiek jau daug naudos. Jei filmo gale tos bibliotekos saugotojų būtų paklausta – „nu ir padėjo jums ta biblioteka?“, tai būdami sąžiningi, jie būtų turėję susigėsti.
„Vatikano įrašai“, tai filmas apie du dalykus, apie kuriuos ten iš esmės nieko nebus parodyta, panašiai kaip Vido Mačiulio laidos apie krepšinį, kur apie krepšinį kaipo tokį beveik nieko nėra. Pirmas, tai tie patys Vatikano įrašai, kurie yra 2000 metų Vatikano rinkti duomenys apie nelabųjų siautėjimus žmonių pasaulyje. Ir … ir viskas. Daugiau apie tai nieko nebus papasakota. O ir ką čia daugiau bepasakysi, nugi renka žmonės info jau 2000 metų, suprask – daug pririnko, net kažkokios patalpos užsipildė, prireikė visokių lentynų, kopėčių, apšvietimo. Itin reikliems pertransliuojant neva kameromis filmuotą vaizdą yra uždėta nuoroda „Vatican tape“, idant būtų aišku, kad šis video įrašas su va šita va, nė iš šio judančia lova yra ne iš bet kur, o iš ten pat, iš paties Vatikano saugyklos.
Antras, dalykas apie ką yra filmas ir apie ką ten iš esmės nekalbama – Antikristo atėjimas. Nesu kietas teologas (netgi minkštas nesu), tačiau lyg ir peršasi mintis, kad atėjus Antikristui, tai gal net ir pats Popiežius galėtų pasijudint. Bet ko gero visi prieš Dievą lygūs todėl Antikristas jokio iš esmės skirtingo ar ypatingo treatmento iš Vatikano Dievo armijos karių nesulaukia. Nu atėjo Antikristas, tai atėjo – archyvuojam Vatikano tape‘us toliau.
Kaip jums patiktų, jeigų jūsų bendradarbis patykotų jūs už kampo ir netikėtai iššokęs suklyktų jums į veidą, tuo pačiu aptaškydamas smulkiais seilių purslais? Skamba kiek iškrypėliškai, tačiau tai, kad tokie filmai susilaukia žiūrovų, leidžia spėti, kad žmonėse yra kažkur užslėptas tokio elgesio ar jo potyrio poreikis. Visas filmas pilnas epizodų, kad kai apsėstoji auka nurimsta, visi puola ją gaivinti, o žiūrovai laukia to paties – kada ji netikėtai šoks iš lovos pajuodusiais paakiais ir apvems visus mėlynu, raudonu ar kokiu tai dar skysčiu. Šaunu, kad tokių išgyvenimų poreikį turintys asmenys tvarkingai susirenka tam tikrose vietose, susimoka ir viešai savo įpročių nedemonstruoja, ko negalima pasakyti pvz. apie tautininkus, gėjus ar W. Tomaševskio chebrą.
Taip, yra Vatikano įrašai, yra Antikristas, tačiau šis filmas vėl bus apie vis apie tą pačią ir tuo pačiu vis kitą merginą, kuri tai šokinėja nuo lovos, tai laipioja sienomis, tai kriokia kažką nesuprantama kalba, kurią šventikas-meksikonas be vargo atpažįsta kaip aramėjų. Vienintelė kiek nustebinusi naujovė (o gal nenaujovė?) buvo tai, kad nelabojo iš apsėstojo išvarymui Vatikano deleguotas kardinolas su savimi turėjo specialų ritualinį peilį tam atvejui, jeigu nelabasis apsėstų taip stipriai, kad jau nebeišeitų jo išvaryti. Tada, kaip supratau, šventinama vandeniu ir skerdžiama. Aką daugiau bepadarysi?
Kodėl Antikristui, prieš ateinant yra būtina herojes kūne apsilankyti bendro pobūdžio reanimacijoje, po to psichuškėje ir, svarbiausia, kodėl jis savo atėjimui pasirenka tokią šalį kaip JAV, o ne tą, kur pvz. prieš kelis dešimtmečius visus nuo visų ligų išgydė Kašpirovskis? Jei būčiau Antikristas, tai ateičiau per Putiną, bet ko gero tai būtų nepolitkorektiška, todėl yra kaip yra.
Originalus įrašas – jurodivai.lt
