KNYGOS IŠTRAUKA: Gregory David Roberts „Šantaramas“

Gregory David Roberts. Šantaramas. Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė. – Vilnius: Tyto alba, 2011. – 759 p.

Gregory David Roberts (Gregoris Deividas Robertsas; g. 1952 m. Melburne, Australijoje) – unikalios biografijos rašytojas. Dar studijuodamas filosofiją ir politologiją, jis po skyrybų prarado teises į savo trimetę dukrą. Jaunasis tėvas paguodą rado heroine, o skolas padengė, plėšdamas bankus. Nuteistas dešimčiai metų, netrukus jis pabėgo iš geriausiai saugomo Australijos kalėjimo ir nelegaliai atsidūrė Bombėjuje. Čia ir prasidėjo jo „tikrasis“ gyvenimas: prekyba ginklais, žmonėmis ir narkotikais, pagalba vargšams, meilė Indijai ir vienai moteriai. „Šantaramas“ – tai dešimt Robertso gyvenimo metų Bombėjaus lūšnynuose, mafijos prieglobstyje, užburianti istorija, parašyta Frankfurto kalėjime, kur galiausiai atsidūrė autorius. Šiandien jis gyvena Bombėjuje ir Ženevoje, rašo romano tęsinį, o jo kūrinys „Šantaramas“ pelnytai tapo literatūriniu triumfu, nepakartojamu, su meile ir įkvėpimu nupieštu Indijos portretu.

„Buvau ginklų prekiautojas, kontrabandininkas, klastotojas. Trijuose žemynuose buvau pančiojamas grandinėmis, mušamas, badomas, marinamas badu. Kariavau. Pakliuvau į pačią ugnį. Ir likau gyvas, o kiti žmonės žuvo. Dauguma jų buvo geresni už mane, tiesiog jų gyvenimą sugniuždė klaidos, suniokojo viena pikta kažkieno neapykantos, meilės ar abejingumo akimirka. O aš juos laidojau, daug užkasiau tokių vyrų, o jų istorijas ir jų gyvenimus sielvartas sulydė su manuoju.

Bet mano istorija prasideda ne nuo jų ir ne nuo mafijos: reikia grįžti į pirmą dieną Bombėjuje. Teko susitepti rankas, nes taip buvo lemta. Man krito sėkminga korta, kai sutikau Karlą Saranen. O nuo tos akimirkos, kai pažvelgiau jai į žalias akis, krito kita korta. Taigi ši istorija prasideda kaip visos – nuo moters, miesto ir trupučio sėkmės.“

Norite sužinoti, kas yra Indija? Skaitykite – to neįmanoma pamatyti.

_________________________________________________________________________________

Aš miestietis. Gimiau ir augau gana dideliame mieste su trim milijonais gyventojų. Viena priežasčių, kodėl daug metų likau nesugautas – meilė didmiesčiams, kuriuose jaučiuosi jaukiai ir pasitikiu savimi. Mane apėmė įtaraus miestiečio baimė, kai paėmiau stiklinę šviežiai pamelžto pieno. Jis buvo šiltas. Kvepėjo karve. Man atrodė, kad stiklinėje kažkas plūduriuoja. Svyravau. Įsivaizdavau, kad man už nugaros stovi Lui Pasteras ir per petį žiūri į stiklinę. Girdėjau jo žodžius: Hm, jumis dėtas, mesjė, pirmiau pieną atvirinčiau…

Skubiai, vienu mauku prarijau nepalankią kaimui nuomonę, baimę ir pieną. Skonis nebuvo toks bjaurus, kaip tikėjausi, – riebus, tirštas, su išdžiūvusios žolės prieskoniu. Rukhmabai ištraukė stiklinę man iš rankos ir vėl atsitūpė melžti, bet aš puoliau skubiai, maldaujamai prieštarauti ir šiaip taip įtikinau, kad vienos stiklinės per akis.

Kai nuėjom į išvietę, nusiprausėm ir išsivalėm dantis, Rukhmabai patarnavo man ir Prabhakarui, pusryčiams patiekusi ročių ir arbatos. Rotis, arba neraugintos tešlos paplotis, kepamas katilėlyje su išgaubtu ir aliejumi išteptu dugnu ant atviros ugnies kiekvieniems pusryčiams. Ant karštos, į sklindį panašios duonos užtepama lydyto sviesto ir užberiamas šaukštas cukraus. Paskui paplotis, suvyniotas į storą, ranka vos apimamą ritinį, valgomas su puodeliu karštos, saldžios, pienu užbalintos arbatos.

Rukhmabai stebėdavo kiekvieną mūsų kąsnį, baksnodama pirštu ir pliaukšėdama per galvą ar petį, jei katras mūsų parodydavo bent menkiausią ketinimą įkvėpti pusryčiaudamas. Patekę į spąstus, mes darbuodavomės žandikauliais, kramtydami iš tikrųjų skanų valgį, ir slapčia dirsčiojome į jaunas merginas, kepančias ročius, po trečio ar ketvirto tikėdamiesi, kad dabar tai jau paskutinis.

Daug savaičių kiekviena diena kaime prasidėdavo nuo stiklinės buivolės pieno. O nusiprausę ilgai pusryčiaudavome, valgydami ročius su arbata. Paprastai aš rytą eidavau į laukus su vyrais prižiūrėti kukurūzų, kviečių, lęšių ir medvilnės derliaus. Darbo dieną pietų pertrauka ir pogulis dalijo į dvi dalis po tris valandas. Valgius daugybėje nerūdijančio plieno indų atnešdavo vaikai ir jaunos moterys. Pietus paprastai sudarydavo nepamainomasis rotis, lęšių dalas su prieskoniais, mangų čatnis^[1] ir žali svogūnai su žaliųjų citrinų sultimis. Būriu pavalgę, vyrai išsiskirstydavo ieškoti ramios pavėsingos vietos ir kokią valandą nusnausdavo. Paskui sotūs ir pailsėję kaimiečiai vėl energingai ir džiugiai imdavosi darbo, kol grupės vyriausiasis liepdavo sustoti. Valstiečiai susirinkdavo viename pagrindinių takų ir grįždavo pro laukus, kuriuos patys apsėjo ir prižiūri, dažnai visą kelią iki kaimo juokdamiesi ir pokštaudami.

Pačiame kaime vyrams beveik nebuvo ko veikti. Virė, švarinosi, skalbė ir net trobas taisė moterys, dažniausiai jaunesnės, prižiūrimos vyresnių. Vidutiniškai kaimo moterys dirbdavo po keturias valandas per dieną. Didžiumą laisvalaikio jos žaisdavo su mažais vaikais. Kaimo vyrai dirbdavo šešias valandas per dieną vidutiniškai keturias dienas per savaitę. Sėjai ir derliaus nuėmimui reikėdavo didelių pastangų, bet apskritai Maharaštros valstiečiai dirbdavo mažiau valandų negu miesto vyrai ir moterys.

Gyvenimas nebuvo rojus. Kai kurie vyrai, stengdamiesi gauti pelno, pervargdavo – po darbo bendruomeninėje žemėje augindami parduoti skirtą medvilnę nuosavame akmenuotame lauke. Kartais liūčių sezonas prasidėdavo per anksti arba per vėlai. Laukus užtvindydavo vanduo arba nusiaubdavo vabzdžiai ar javų ligos. Moterims nebuvo kur atskleisti kūrybingumo, ir jų talentai merdėdavo ilgai ir tyliai. Jos matydavo, kaip pamažu griaunamas gyvenimas gabių vaikų, kurie būtų galėję daug pasiekti kitoje, didesnėje gyvenvietėje, bet niekada nepažins pasaulio už šio kaimo, šių laukų ir šios upės. Kartais, retai, vyras ar moteris būdavo tokie nelaimingi, kad mes visi kaimo tamsoje girdėdavome, kaip naktį drasko rauda.

Bet, kaip sakė Prabhakaras, žmonės beveik kasdien dainuodavo. Jei gero maisto gausa, juokas, dainos ir linksmas būdas yra gerovės ir laimės požymiai, tada šiais atžvilgiais kaimo gyventojai pranoko vakariečius. Per šešis mėnesius kaime negirdėjau žiaurių žodžių ir nemačiau iš pykčio pakeltos rankos. Be to, Prabhakaro kaimo vyrai ir moterys buvo tvirti ir sveiki. Seneliai buvo apkūnūs, bet nenutukę, tėvai guvūs ir stiprūs, o vaikai tiesūs, protingi ir linksmi.

Be to, kaime vyravo tikrumas, nebūdingas nė vienam iš man žinomų miestų: tikrumas, atsirandantis, kai žemė įaugusi į kraują ne vienai ją dirbančiai kartai; kai žmonės ir gamta pasidaro tapatūs. Miestai yra nuolatinių, negrįžtamų pokyčių centrai. Būdingiausias miesto garsas yra barškuoliškas gręžimo kūjo tratėjimas – perspėjimas, kad verslo roplys tuoj kirs. O kaimo pokyčiai amžini. Tai, kas pasikeičia gamtoje, apsisukus vienam metų laikų ratui, vėl atkuriama. Tai, kas gimsta iš žemės, visada grįžta į ją. Tai, kas klesti, žūva ir pražysta iš naujo.

Buvau pragyvenęs kaime apie tris mėnesius, kai Rukhmabai ir Sundaro gyventojai padovanojo man tikrumo: dalį savęs ir savo gyvenimo, ir tai visam laikui pakeitė mano gyvenimą. Tą dieną, kai prasidėjo musoninės liūtys, plaukiojau upėje su keliolika kitų jaunų vyrų ir maždaug dvidešimčia vaikų. Tamsūs debesys, kelias savaites niaukę dangų, aptraukė jį nuo vieno horizonto iki kito, regis, prislėgė aukščiausių medžių viršūnes. Oras po aštuonių sausringų mėnesių taip stipriai kvepėjo lietumi, kad mes apsvaigome iš susijaudinimo.

– Paus alai! Salai ghari! – garsiai kartojo vaikai, suėmę mane už rankų. Jie rodė į debesis ir vilko mane kaimo pusėn. Ateina lietus! Eime namo!

Pirmi lietaus lašai kaptelėjo mums bėgant. Akimirksniu jie virto liūtimi. Po valandėlės kliokė kriokliai. Po valandos lietus pliaupė nesiliaujančiu srautu, tokiu gausiu, jog lauke buvo įmanoma kvėpuoti tik užsidengus burną delnais, kad atsirastų vietos orui.

Iš pradžių kaimiečiai šoko lietuje ir krėtė juokus. Vieni čiupo muilą ir prausėsi po dangaus atsiųstu dušu. Kiti nuėjo į vietos šventyklą ir klūpodami lietuje meldėsi. Treti pradėjo taisyti trobų stogus ir griovius vandeniui nutekėti, iškastus palei kiekvieną molinių plytų sieną.

Galų gale visi tiesiog stovėjo ir stebeilijo į slenkančius, besiplaikstančius, besiraitančius lietaus lakštus. Kiekvieno namo tarpduris buvo prisigrūdęs galvų, kiek­vienas žaibas apšviesdavo sustingusį stebuklo vaizdą.

Po kelias valandas kliokusios liūties tiek pat laiko buvo ramu. Kartais išlįsdavo saulė, nuo šylančios žemės garavo vanduo. Taip prabėgo pirmos dešimt liūčių sezono dienų: šėlstanti audra, valandėlė ramybės, lyg lietus ieškotų kaime silpnų vietų, ruošdamasis jį užgriūti paskutinį kartą.

Kai prasidėjo didžioji liūtis, iš oro pliūptelėjo ežeras, ir beveik be perstojo lijo septynias dienas ir naktis. Septintą dieną, kiaurai permerktas, upės pakrantėje skalbiau savo negausius drabužius. Ištiesiau ranką paimti muilo ir supratau, kad akmuo, ant kurio jį padėjau, apsemtas. Vanduo, glamonėjęs mano basas pėdas, nuo kulkšnių per kelias sekundes pakilo iki kelių. Kol žiūrėjau šniokščiančios upės aukštupio link, vanduo pasiekė mano šlaunis ir vis dar kilo.

Apimtas pagarbios baimės ir nerimo, išbridau iš upės su savo šlapiais drabužiais ir nupliuškėjau į kaimą. Pakeliui du kartus stabtelėjau pažiūrėti, kaip upėje kyla vanduo. Statūs krantai netrukus buvo užtvindyti, paskui visuotiniame tvane pradėjo grimzti plati nuolaidi lyguma. Vanduo kilo taip sparčiai, kad ištvinusi, žemę užplūdusi upė neišvengiamai slinko kaimo pusėn einančio žmogaus greičiu. Persigandęs nubėgau perspėti valstiečių.

– Upė! Upė artinasi! – surikau darkyta marathi.

Nujausdami, kad esu susikrimtęs, bet nelabai suprasdami, kas atsitiko, kaimiečiai susirinko aplinkui, o paskui pašaukė Prabhakarą ir apibėrė jį klausimais.

– Kas atsitiko, Linai? Žmonės labai dėl tavęs nerimauja.

– Upė! Ji sparčiai artėja. Ji nuplaus kaimą!

– Oi, ne, Linai, – nusišypsojo Prabhakaras. – To nebus.

– Aš tau sakau! Pats mačiau. Aš nejuokauju, Prabhu. Ta velnio upė patvino!

Prabhakaras išvertė mano žodžius. Visi nusijuokė.

– Gal jūs pamišę? – surikau įpykęs. – Tai nejuokinga!

Kaimiečiai, dūsaudami ir kvatodami, apsupo mane ir pradėjo raminti, guosti, tapšnoti ir glostyti. Paskui visa minia su Prabhakaru priekyje nuvedė, nutempė, nustūmė mane prie upės.

Upė vos už kelių šimtų metrų buvo patvinusi: didžiulė slėniu kliokianti marmalynė su aukštomis bangomis ir besisukančiais verpetais. Lietus pratrūko dvigubai smarkiau, mes stovėjome permirkusiais kaip tiži žemė drabužiais, o išbrinkusi upė vis didėjo, su kiekvienu širdies tvinksniu rydama naują plotą.

– Matai lazdas, Linai, – pasakė Prabhakaras baisiausiai erzinančiu raminamu tonu. – Tai potvynio žaidimo lazdos. Prisimeni, kada žmonės jas įbedė? Satišai, Pande, Narajanai, Bharatai… ar prisimenate?

Aš prisiminiau. Prieš kelias dienas buvo surengta savotiška loterija: mažose popieriaus skiautelėse surašyta šimtas dvylika skaičių – po vieną kiekvienam kaimo vyrui, ir popierėliai sumaišyti tuščiame moliniame puode vandeniui, vadinamame matka. Vyrai išsirikiavo traukti savo numerio, paskui puode buvo sumaišytas dar vienas skaičių komplektas. Garbė ištraukti šešis laimėtojų numerius iš puodo teko mažai mergytei. Visas kaimas stebėjo ceremoniją ir linksmai plojo laimėtojams.

Šeši vyrai, kurių numeriai buvo ištraukti, laimėjo teisę įkalti į žemę po medinį maždaug metro ilgumo kuolą. Be to, trims seniausiems kaimo vyrams buvo duota po kuolą be skaičių loterijos. Jie, kaip ir dera, parinko vietas savo kuolams, o jaunesni vyrai paslaugiai įkalė juos į žemę. Kai visi devyni kuolai buvo įkalti, vyrai prie kiekvieno pririšo po vėliavėlę su vardu, ir žmonės išsiskirstė po namus.

Aš stebėjau šį vaizdą iš paunksnės po šakotu medžio kupolu. Tuo metu sudarinėjau sau mažą marathų kalbos žodynėlį fonetinės kasdien kaime girdimų žodžių rašybos pagrindu ir ceremonija nesidomėjau, o kokia jos paskirtis, nepaklausiau.

Kol mes stovėjome stingdančiame, barbenančiame lietuje ir stebėjome artyn sėlinančią upę, Prabhakaras aiškino, kad mediniai kuolai – kasmet žaidžiamo potvynio žaidimo dalis. Seniausi kaimo vyrai ir šeši loterijos laimėtojai gauna progą atspėti, iki kurios vietos pakils vanduo. Kiekviena medinė lazda su geltono šilko vėliavėle yra spėjimas.

– Matai šią mažą vėliavėlę? – paklausė Prabhakaras, rodydamas į lazdą toliausiai nuo vietos, kurioje stovėjome. – Beveik apsemta. Upė ją pasieks ir užlies rytoj arba šiąnakt.

Jis išvertė miniai tai, ką pasakė man, ir žmonės išstūmė į priekį Satišą, stambaus sudėjimo piemenį. Beveik paskendusi lazda buvo jo, ir jis, droviai nusijuokęs ir nuleidęs akis, taikstėsi su geraširdiškomis draugų pašaipomis ir senių patyčiomis.

– O ši, – toliau kalbėjo Prabhakaras, rodydamas į lazdą arčiausiai mūsų, – šios upė nepalies. Upė niekada nepatvinsta toliau kaip iki čia. Šią vietą savo lazdai parinko senasis Dypakbhajus. Jis mano, kad šiais metais liūtys bus didelės.

Valstiečiams pasidarė nuobodu ir jie nupėdino arba nurisnojo į kaimą. Mudu su Prabhakaru likome stovėti vieni.

– Bet… iš kur tu žinai, kad upė aukščiau nepakils?

– Mes seniai čia gyvename, Linai. Sundaro kaimas stovi šioje vietoje du tūkstančius metų. Gretimas kaimas, Natinkera, čia stovi daug ilgiau, apie tris tūkstančius metų. Kai kuriose kitose vietose – nearti – žmonės per liūčių sezoną turi bėdų dėl potvynių. Bet ne čia. Ne Sundare. Mūsų upė niekada taip smarkiai nepatvinsta. Šiais metais irgi nemanau, kad ji patvins iki čia, nors senasis Dypakbhajus sako, kad patvins. Visi žino, kur upė sustos, Linai.

Jis pakėlė akis ir prisimerkė, žiūrėdamas į savo naštą išlyjančius debesis.

– Bet paprastai laukiame, kol lietus baigsis, tik tada išeiname iš namo pažiūrėti potvynio žaidimo lazdų. Jei neprieštarauji, Linai… aš jau plaukiu savo drabužiuose, o kol pareisiu namo, vandenį reikės gręžti iš kaulų.

Spoksojau į tolį. Prabhakaras dar kartą dirstelėjo į juodą debesų sumaištį ir paklausė:

– Negi savo šalyje, Linai, nežinai, kur sustos upė?

Neatsakiau. Galų gale jis kelis kartus patapšnojo man per nugarą ir nuėjo. Valandėlę vienišas stebeilijau į lietaus permerktą pasaulį ir pagaliau užverčiau galvą, žiūrėdamas į skęstantį dangų.

Mąsčiau apie kitokią upę, tekančią per kiekvieną mūsų, visame pasaulyje, nesvarbu, iš kur esame kilę. Tai širdies ir jos troškimų upė. Tai gryna esminė tiesa apie kiekvieną mūsų: kas esame, ką galime nuveikti. Visą gyvenimą buvau kovotojas. Visada būdavau pasiruošęs, pernelyg pasiruošęs grumtis dėl to, ką mylėjau, su tuo, ką smerkiau. Galų gale tapau tos kovos raiška, o mano tikrąją prigimtį paslėpė grėsminga, priešiška kaukė. Mano veidas ir mano kūnas, kaip ir daugelio kitų atšiaurių vyrų, perspėjo: man nepašiksi. Galų gale šį požiūrį ėmiau reikšti tobulai – jame sutilpo visas mano gyvenimas.

Kaime toks nusistatymas nedarė įspūdžio. Niekas nesuprato mano kūno kalbos. Valstiečiai nepažinojo kitų užsieniečių ir neturėjo su kuo lyginti. Jei būdavau niūrus ar net rūstus, jie juokdavosi ir drąsinamai tapšnodavo man per nugarą. Mane kaimiečiai laikė taikiu žmogumi, nesvarbu, kokią miną nutaisydavau. Aš buvau darbštus juokdarys, kvailiojantis, dainuojantis ir šokantis su vaikais atviraširdis.

Ir man atrodo, kad tada aš iš tikrųjų juokdavausi nuoširdžiai. Man buvo duota proga sukurti save iš naujo, plaukti pasroviui ta sielos upe, tapti žmogumi, koks visada norėjau būti. Tą pačią dieną, kai sužinojau apie medines potvynio žaidimo lazdas, o paskui vienišas stovėjau lietuje, Prabhakaro motina pasakė sušaukusi kaimo moterų susirinkimą: ji nusprendusi duoti man naują vardą, marathišką, kaip jos. Kadangi gyvenau Prabhakaro namuose, buvo nuspręsta, kad mano pavardė bus Kharė. Kadangi Kišanas buvo Prabhakaro tėvas ir mano įtėvis, pagal tradiciją jo vardas tapo mano antruoju vardu. O kadangi kaime manoma, kad esu ramaus ir laimingo būdo, baigė kalbą Rukhmabai, moterys pritarė jos išrinktam vardui – Šantaramas. Tai reiškia „ramus žmogus“ arba „Dievo ramybės žmogus“.

Jie, tie valstiečiai, įkalė kuolus į mano gyvenimo žemę. Jie žinojo, kur manyje sustoja upė, ir paženklino tą vietą nauju vardu. Šantaramas Kišanas Kharė. Nežinau, ar jie įžvelgė tą vardą žmogaus, kuriuo mane laikė, širdyje, ar jį ten pasodino kaip norų medį, kad augtų ir žydėtų. Nesvarbu, kaip ten buvo, ar jie pažino tą mano ramybę, ar ją sukūrė, žmogus, koks esu, iš tikrųjų gimė tuo metu, kai stovėjau netoli potvynio kuolų, atkišęs veidą šventinančiam lietui. Šantaramas. Geresnis žmogus, kuriuo pamažu ir gerokai per vėlai pradėjau būti.