Atsitiktinai į veido kremo reklamą papuolusi išraiškinga iliustracija. Kremo „Mouson“ reklama // Diena, 1937 m. gruodžio 26 d.

Kiekvienam žmogui yra būdingas domėjimasis praeitimi, o ypač tomis epochomis, kurios yra nutolusios labiau ir sunku ar neįmanoma rasti jų istorijos gyvų liudininkų. Taip tarp dviejų pasaulinių karų gyvavusioje Pirmojoje Lietuvos respublikoje buvo itin domimasi LDK laikais, o šiomis dienomis auga susidomėjimas tarpukario Lietuva.

Šiam „Dilgėlės“ numeriui, nagrinėjančiam seksualumą, nusprendžiau parengti gana trumpą ir lakonišką straipsnį apie seksualumą ir seksą tarpukario Lietuvoje. Pavienių veikėjų, pvz., Liūnės Janušytėsi ar Domicelės Tarabildienėsii naratyvas, susijęs su tuometine seksualumo samprata, jau yra plėtojamas; apie bohemišką miestiečių gyvenimą ir meilės nuotykius nemažai pasakoja ir Galina Dauguvietytė. Tačiau tuo plačiajai visuomenei prieinamos žinios apie seksualinį mūsų prosenelių gyvenimą ir baigiasi. Neretai esame paliekami su stereotipiniu doros geltonkasės lietuvaitės, geros žmonos ir pareigingos motinos, įvaizdžiu. Todėl šiame straipsnyje pasistengsiu pateikti ir pakomentuoti atsitiktinai parinktus tendencingus atvejus, liudijančius tarpukario Lietuvos gyventojų spalvingą seksualumą. Šis darbas nepretenduoja apibūdinti seksualumo sampratos Pirmojoje Lietuvos respublikoje; jo tikslas – ganėtinai laisvu stiliumi supažindinti su to meto žmonių intymaus gyvenimo ypatybėmis. Straipsnyje aptariami įvykiai neturėtų būti laikomi būdingomis tendencijomis – tam reikalingas daug gilesnis tyrimas.

Norėčiau pradėti nuo moterų ir vyrų įvaizdžių. Pirmojoje Lietuvos respublikoje buvo populiariausi keli moterų tipažai: vyriškasis (trumpi plaukai, liesa, berniukiška figūra), vamp (ryškus makiažas, ekstravagantiška apranga ir fatališkumas) ir glamour (išskirtinai puošnus moteriškumas).iiiTurbūt svarbiausias klausimas: koks kūnas buvo laikomas patraukliu „prie Smetonos“?.. Pažinčių skelbimuose savo išvaizdą besiskelbusieji aprašė be jokių užuolankų – aukšta(s), žema(s), plona(s), stora(s).iv Taigi, dažniausiai labiau gundė ne kūno formos, o elgesys. Tiesa, panašu, jog kauniečius žavėjo juodaodžiai ir juodaodės: mieste besisvečiuojant juodaodžių teatro trupei, aktoriai neatsigynė gerbėjų, lipusių net pro langus; aprašytas atvejis, kai vyriškis, „savo gyvenime neturėjęs pasisekimo pas moteris, matydamas, kad negrai tą pasisekimą turi“, išsitepė suodžiais ir apsimetęs juodaodžiu tikrai sulaukė žavių merginų dėmesio.v Taip pat aistrą juodaodžiui vyrui savo romane aprašė L. Janušytė.vi

Žurnalo „Aistros“ antrasis viršelis. Aistros, Kaunas, 1931 m. Nr. 4., p. 3.

Tarpukario Lietuva, o ypač Kaunas, yra siejamas su „ponių“ amžiumi, baliais ir puošniais Paryžiaus madomis sekančiais drabužiais. Šis laikotarpis taip pat sietinas su moteriškumo standartų griuvimu: dėl patogumo (o gal ir dėl madų) išpopuliarėjo trumpų plaukų šukuosenos („bubikopfas“, „bobas“, nuolat pašiepiamas spaudoje) bei rūkymas. Eduardas Mieželaitis nupiešė labai puikų „vyriškos moters“ – Michalinos Navikaitėsvii portretą (apie 1935 m.):

Ji nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. Šį kartą – piktoku vyrišku žvilgsniu. Ji buvo vyriško stiliaus moteris – valdinga, griežta. Plaukus kirpo trumpai, vyriškai, šukavo juos į viršų. Ir rūkė ji vyriškai. Vyriškai kalbėjo ir dėstė mintis. Vyriškai ėjo gatve – aukštai iškėlus galvą. Vyriškai vadovavo ir avangardiniam mūsų sambūriui. <…> kietai sučiauptos lūpos niekada neišduodavo nei skausmo, nei blogos nuotaikos.viii

Taip pat teko aptikti visiškai kitokią istoriją apie „vyrišką moterį“ – labiau primenančią filmą „Vaikinai neverkia“ („Boys don’t cry“, 1999). Bulvarinis savaitraštis „Diena“ išspausdino istoriją apie Teklę-Tadą – merginą, besirengusią vyriškais drabužiais, save vadinančią vyrišku vardu – Tadu. Žinutės herojė „elgdavosi kiek galima „vyriškiau“, rūkydavo papirosus, dirbdavo sunkius darbus.“ Biologinė Tado lytis paaiškėjo tik jam besiruošiant vestuvėms su mylima mergina, kai ėmė sklisti gandai, jog Tadas iš tiesų yra persirengusi moteris, vardu Teklė. Policija ir žurnalistai tokio elgesio priežastis suvedė į Teklės-Tado siekį pasisavinti mylimosios pinigus.ix

Nepanašu, jog to meto Lietuvoje buvo gausiai kalbama apie neheteroseksualius asmenis ir santykius, nors veikiausiai būtą galimybių tokioms poroms gyventi kartu. Yra žinoma, kad su skirtingomis moterimis gyveno Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Aišku, Bitės lytinės orientacijos tai neįrodo; moterys galėjo kartu gyventi, pavyzdžiui, pagal britišką mokytojų tradiciją.xČekijoje XX a. trečiajame dešimtmetyje buvo leidžiamas laikraštis „Seksualinės mažumos balsas“,xi reikalaujantis lygių teisių. Lietuvoje apie šį leidinį neigiamai atsiliepė netgi pažangaus mąstymo advokatė, socialdemokratė Liuda Purėnienė.xiiTuo tarpu buvęs aktyvus socialistų revoliucionierių Aušrininkų organizacijos narys, tardytojas Matas Krygeris, savo prisiminimuose apie įkalinimą nacių laikais, homoseksualus minėjo teigiamai.xiii

Kiek intensyviau homoseksualumo tema buvo plėtojama filmuose. Apskritai, vieni populiariausių filmų tarpukario Kaune buvo erotinio ar pornografinio pobūdžio. „Lietuvos aidas“ teigė, jog Kaune tokie filmai sudaro maždaug pusę visų rodomų filmų.xiv Iškalbingi buvo ir tokių filmų pavadinimai: Homoseksualistai, Tūkstantis ir viena moteris, Ydų ir ištvirkimo pasaulis, Šių dienų Sodoma ir Gomora, Alacho sodas, Gatvės mergina, Nuoga moteris, XX a. Adomas ir Ieva ir t. t.xv Iš pradžių tokių filmų žiūrovų amžius nebuvo ribojamas, todėl jie buvo prieinami ir vaikams, vėliau žiūrovų amžius imtas riboti. Erotinių filmų žiūrėjimas nebuvo kažkuo ypatingas ar sensacingas įvykis; pavyzdžiui, 1928 m. „Metropolitan“ kino teatro atidarymo ceremonijoje dalyvavo pirmoji ponia Sofija Smetonienė, ministro pirmininko Augustino Voldemaro žmona Matilda Voldemarienė, diplomatinio korpuso nariai, spaudos atstovai bei kiti garbingi svečiai,xvi o jiems buvo parodytas erotinis filmas „Šecherezada“.xvii1939 m. Žaliakalnyje atsidarė „Aušros“ kino teatras, kurio repertuare vyravo tik suaugusiems skirti filmai.xviii

 

Tarpukario Lietuvos „duona ir žaidimai“ – šildoma salė ir erotika. Kino filmo „Meilė ir aistra“ reklama // Lietuvos aidas, Kaunas, 1940 m. sausio 29 d.

Lietuvoje buvo galima įsigyti ir „pornografinės literatūros“; nors tokia spauda buvo kontroliuojama, ketvirtajame dešimtmetyje vyrams buvo spausdinamas žurnalas „Aistros“, talpinęs tiek trumpas kriminalines istorijas, tiek apsinuoginusių moterų fotografijas.xix Tiesa, „pornografine“ vadinta visa su seksualumu ir lytinio gyvenimo klausimais susijusi spauda ir literatūra; knygynuose buvo prieinamos tokios knygos kaip „Naujoji medicina lytiniu klausimu“, kurioje aprašyti būdai apsisaugoti nuo nėštumo bei patalpintos lentelės vaisingoms ir nevaisingoms moters dienoms apskaičiuoti,xx „Moters lytinis klausimas“, davusi „intymių ir praktiškų patarimų lytiniais klausimais mergaitėms bei moterims prieš ir po sutuoktuvių“, „Lyties ligos“, suteikusi informacijos kaip apsisaugoti nuo venerinių ligų ir kaip jas gydyti.xxi

Deja, lytiniu keliu plintančios ligos buvo nemenka problema. Statistikos, skirtos visiems gyventojams, nebuvo, tačiau 1930 m. duomenys apie venerinėmis ligomis sergančias prostitutes buvo tokie: iš 267 įregistruotų prostitučių sifiliu ir gonorėja sirgo 184.

xxii Venerinių ligų kabinetai nuolat turėjo gausų pacientų skaičių. Mąstyta ir apie lytiniu keliu plintančių ligų prevenciją: buvo planuojama Kaune įrengti prezervatyvų automatus, kad būtų dar paprasčiau jų įsigyti (iki tol prezervatyvais prekiavo tik vaistinės).xxiii Dažniausiai dėl venerinių ligų plitimo buvo kaltinamos prostitutės. Jomis neretai tapdavo iš kaimų į miestus įsidarbinti atvykusios jaunos merginos. Prostitucija Lietuvoje buvo legali ir reglamentuota; prostitutės turėjo įsiregistruoti ir reguliariai tikrintis dėl venerinių ligų. Tačiau prostitucijos reglamentacija turėjo trūkumų: ne visos prostitucija užsiimančios moterys registravosi, tam nemažai įtakos darė sutenerių ir „lovų nuomotojų“ siekis pasipelnyti. Prostitučių gyvenimą „iš po lovos“ plačiai aprašė žurnalistas Juozas Kazys Beleckas,xxiv todėl plačiau ši tema nebus aptarta.

Katalikų kunigai ir uolūs tikintieji nuolatos piktinosi „ištvirkavimais“, ypač paplitusiais sostinėje Kaune. Spaudoje būta nemažai moralizuojančių straipsnių, skatinančių „dorą gyvenimą“, bet lytinis potraukis buvo stipresnis nei „dorovingųjų“ spaudimas. Bulvarinė spauda nuolatos mirgėjo žinutėmis apie jaunuolių meilės nuotykius: apie klėtyje užrakintą mylimąją, pas kurią „kavalierius“ užlipdavo atsinešęs kopėčias (kol jų įmigusių neužtiko merginos tėvai),xxv apie ūkininko sūnų, kurį naktimis lankydavo dar 16 metų neturinti kaimynų tarnaitė (juos miegančius užtiko tėvas ir apkūlė lazda),xxvi apie klėtyje nakvojusias merginas, kurias lankė daugybė apskrities vaikinų, kol tarp konkuruojančių jaunuolių įsiplieskė konfliktas, atstumtieji sudraskė merginų patalynę, o viena jų, pasijutusi nėščia, ėmė bylinėtis su lankytojais dėl būsimųjų alimentų,xxvii ir t. t.

Konservatyviai auginti ir auklėti tėvai į intymų vaikų gyvenimą žiūrėjo neigiamai, tačiau patys tarpukario jaunuoliai pabrėžė intymaus gyvenimo svarbą, jo nelaikė gėdingu ir slaptu reikalu.xxviii Galbūt todėl pirmąsias žinias apie lytiškumą ir intymų gyvenimą gavau iš savo prosenelės, kuri augusi „smetoniniame“ kaime nesigėdijo be užuolankų kalbėtis tokiomis temomis. Tarpukario Lietuva, o ypač Kaunas, pergyveno tam tikrą seksualinę revoliuciją, nuslopinta sovietinės okupacijos. Jos metu diegtas požiūris, jog „sekso Sovietų Sąjungoje nėra“, tam tikra prasme traumavo Lietuvos visuomenę; to pasekmės jaučiamos ir šiandien.

Todėl viliuosi, kad šis trumpas straipsnis leis pažvelgti į mūsų seksualumo istoriją kiek kitaip.

Ugnė Marija Andrijauskaitė

 

i Rašytoja satyrikė Liūnė Janušytė (1909 – 1965) <http://knyga.kvb.lt/index.php?option=com_easygallery&act=categories&cid=80&Itemid=92>;MAŽUKĖLIENĖ, Regina.Paroda, skirta Liūnės Janušytės jubiliejui. <http://www.maironiomuziejus.lt/page.php?id=611&PHPSESSID=d08a79dee3ef851da476ca17e00c6051>; KOLEVINSKIENĖ, Žydronė. Lyčių stereotipų paneigimas Liūnės Janušytės romane „Korektūros klaida“ // Žmogus ir žodis,Vilnius, 2006 m. II tomas, p. 62-68.

iiNARUŠYTĖ, Agnė. “Nosis” laikui. Domicelės Tarabildienės fotografijų ir fotografikos paroda LDS parodų salėje. <http://www.culture.lt/7md/?leid_id=541&st_id=517&txt=meno>

iiiLOTUŽYTĖ, Kristina. Kodėl moterys privalo būti gražios? Moteriškumo sampratos kaitos atspindžiai Lietuvos tarpukario spaudoje // Menotyra Nr. 2, Vilnius, 2003, p. 61-66.

ivDaug svarbesni kriterijai ieškant antrosios pusės buvo turtas, pajamos, amatas ar profesija. Piršlys, Kaunas, 1934 m. vasario 26 d., p. 3-4.

v„Negras“ Laisvės alėjoj // Diena, Kaunas, 1930 m. liepos 27 d.

viKOLEVINSKIENĖ, Žydronė. Lyčių stereotipų paneigimas Liūnės Janušytės romane „Korektūros klaida“ // Žmogus ir žodis,Vilnius, 2006 m. II tomas, p. 66-67.

viiMichalina Navikaitė-Meškauskienė – buvusi socialistų revoliucionierių Aušrininkų organizacijos narė, 1935 m. prisijungusi prie bolševikų ir kaip ištikima partietė, ji LTSR 1948-1953 m. paskirta Kinematografijos ministre. Michalina Navikaitė-Meškauskienė // Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VII tomas. Vilnius, 1981, p. 424.

viiiEduardas Mieželaitis // Susitikimai su Kaziu Boruta. Vilnius, p. 281.

ixKaip Teklė norėjo vesti Stasę // Diena, 1930 m. lapkričio 9 d.

xXIX a. pab. – XX a. pr. Britanijoje mokytojos, stengdamosi įveikti pinigų trūkumą, gyvendavo kartu savotiškose „mokytojų komunose“ // KEAN, Hilda. Deeds not words: the lives of suffragette teachers. London, 1990.

xiHlas sexuální menšiny. Daugiau informacijos apie situaciją Čekijoje (čekų kalba): <http://unique-soul.webgarden.cz/historie-homosexuality-1-cast&gt;

xiiPURĖNIENĖ, Liuda. Jungtuvės ir išsiskyrimai senovėje ir dabar. // Socialdemokratas, Kaunas, 1932 m. sausio 23 d.

xiiiKRYGERIS, Matas. Rūstūs prisiminimai. Kaunas, 1994.

xivFilmų įtaka Lietuvoje // Lietuvos aidas. 1931 m. lapkričio 26 d.

xvMIKALAUSKAS, Vytautas. Kinas Lietuvoje: nuo atrakciono iki nacionalinio kino meno. Vilnius, 1999, p. 114-115.

xviLietuvos aidas. Kaunas, 1928 m. gruodžio 5 d.

xviiRytas. Kaunas, 1928 m. gruodžio 5 d.

xviiiSURBLYS, Alvydas. Kauno kino teatrai 1918-1940 m.: lokalizacija ir raida // Kauno istorijos metraštis. Kaunas, 2011, p. 183.

xixAistros. Kaunas, 1931, 1933.

xxKnygų naujienos lytiniais klausimais // Diena, Kaunas, 1937 m. rugsėjo 5 d.

xxiLytinio gyvenimo reguliavimas // Diena, Kaunas, 1937 m. spalio 31 d.

xxiiBaisi statistika // Diena, Kaunas, 1930 m. spalio 26 d.

xxiiiGraboriai Kauną užplūdo // XX amžius, Kaunas, 1937 m. rugsėjo 16 d.

xxivBELECKAS, Juozas Kazys. Nuodėmių gatvė. Kaunas, 1931 m.

xxvĮsimylėjęs seniūnas su kopėčiomis // Diena, Kaunas, 1930 m. rugpjūčio 10 d.

xxviĮsimylėjusios porelės palaiminimas su basliu // Diena, Kaunas, 1930 m. rugsėjo 14 d.

xxviiKai patalus sudrasko, bernų griekai iškyla // Diena, Kaunas, 1930 m. birželio 1 d.

xxviiiŠių dienų merginos pačios apie save // Naujas žodis, Kaunas, 1930 m. Nr. 12, p. 250-251.

Feministinis žurnalas “Dilgėlė

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 

Sponsored video

Taip pat skaitykite: