Jaroslavas Melnikas „Maša, arba Postfašizmas“ Vilnius, Alma litera, 2013, 248 psl.

Jaroslavas Melnikas – rašytojas, literatūros kritikas, filosofas, skaitytojams puikiai pažįstamas iš bestseleriu Lietuvoje tapusio „Paryžiaus dienoraščio“ bei romano „Tolima erdvė“. Aštraus siužeto, kvapą gniaužiančiame futuristiniame romane „Maša, arba Postfašizmas“ autorius plėtoja antiutopinį žanrą ir analizuoja visuomenės ydas.

„Tai romanas apie meilę. Bet herojų meilės fonas – žiauri epocha, kurioje jiems teko gyventi“, – tokiu sakiniu savo naujausią romaną „Maša, arba Postfašizmas“ pradeda rašytojas Jaroslavas Melnikas. Tačiau nieko panašaus į tradicinį moters ir vyro santykių vaizdavimą knygoje nėra – tai kūrinys apie meilę žmogui. Žmogui, kurį įvertini tik suabejojus pasaulio, kuriame gyveni, kuriama tiesa. Tokiam, kurį visą gyvenimą laikei menkesniu už save. Žmogui, kurio anksčiau nelaikei… žmogumi.

XXXIX amžius, Reicho valstybė. Tobula ir vienintelė tokia pasaulio šalis, kurioje gyvena laimingi ir laisvi žmonės. Turėti darbą Reicho valstybės gyventojams neprivaloma – galima dirbti tik savo malonumui, norint palaikyti socialinius ryšius ar, kaip aiškina romano pagrindinis veikėjas, turėti „statusą“ visuomenėje. Tam, kad išgyventų ir patenkintų savo būtiniausius poreikius, žmonės verčiasi gyvulininkyste ir žemės ūkiu. Jiems padeda visai neseniai išvesta nauja gyvūnų rūšis – storai. Šie tvartuose gyvenantys gyvuliai ne tik auginami maistui, bet ir yra nepakeičiama darbo jėga ūkiuose ir net sugeba atlikti įvairiausius buities darbus – skaldyti malkas ar nešioti vandens sklidinus kibirus. Šeimininkams storai –nepamainoma pagalba, tačiau tai jų negelbėja nuo negailestingo gyvulio likimo: ypač žiauraus žmogaus nepaklusnus storas mušamas botagu, o kai gyvulys nebepajėgia atlikti jam paskirtų užduočių, yra tiesiog papjaunamas. Viskas taip, kaip ir būna įprastame ūkyje, sakytume, jei ne viena esminė bėda – gyvuliai, vadinami storais, turi žmogišką pavidalą.

Jei žmogus negebėtų kalbėti, nepuoselėtų jokių žmogiškų jausmų ir nesilaikytų jokių visuomenėje priimtų normų, tačiau turėtų vyro ar moters kūną – ar jį vis dar būtų galima laikyti žmogumi?

7

Ketvirtadienį paskambino Rozenbergas ir paprašė paskersti storą. Kaip tik rengiau dar vieną reportažą: šeštosios mokyklos pažangumas buvo prastas, reikėjo ką nors apie tai parašyti. Paprastai rengdavau du reportažus per savaitę. Pats sau susigalvodavau temą, o paskui keliaudavau rinkti medžiagos. Rašydavau apie pusvalandį. Iš manęs reikalaudavo ne ilgesnio kaip trijų puslapio teksto. Žinoma, galėjau iš viso nedirbti, tik miegoti ir valgyti. Bet tada nebūčiau turėjęs socialinio statuso, o tai kenksminga savijautai, psichikai. Daugelis išsikraustydavo iš proto, užsidarę savo dvaruose ir atsiriboję nuo pasaulio.

Storą buvo nuspręsta skersti šeštadienį iš ryto. Tai buvo dar pojaunė patelė, kuriai, kaip aptiko Rozenbergas, atsivėrė kraujuojanti skrandžio opa. Rozenbergas, mano senas pažįstamas ir netolimas kaimynas, turėjo didelį ūkį. Jis augino mėsinę storų veislę ir tiekdavo storus į mėsos kombinatą. Tvarte, suskirstytame sekcijomis abipus praėjimo, sėdėjo riebūs abiejų lyčių storai. Juos specialiai gausiai maitino, pagal ypatingą schemą, kad sukauptų daugiau riebalų. Į juos žiūrėti buvo nemalonu. Ypatingą pasišlykštėjimą kėlė nupenėti rubuiliai vaikai, vaikštinėdami po aptvarą jie tarsi antys krypavo ant storų kojų. Atrodė, kad jie neturi kaulų, nesimatė ir juosmens, kartais ir kaklo. Riebalų klostės vilnijo nuo pasmakrės, gaubdamos kūną lyg beformis bjaurus debesis. Kojos priminė išsipūtusias verdančias dešreles. Nukarę skruostai judant kartais vis paliesdavo pečius.

Protiškai tie gyvūnai buvo atsilikę nuo ne mėsinių, naminių storų. Su žmonėmis jie susitikdavo tik tada, kai reikėdavo išdalyti maistą ar išvežti mėšlą.

Tačiau patelė, kurią reikėjo paskersti, priklausė namų tarnams. Ji buvo pripratinta skalbti, šį darbą jau daugelį metų ji atlikdavo vienoje sandėlio patalpoje. Bet pastaruosius mėnesius ji nebedirbo, tik gulėjo ant gulto ir dejavo. Iškviestas apžiūrėti veterinaras nustatė kraujuojančią skrandžio opą. Reikėjo arba neatidėliojant operuoti, arba paskersti.

– Supranti, – pasakė Rozenbergas, svetainėje vaišindamas kava, – po operacijos reikės ją slaugyti. Kaip žmogų. Duoti vaistų, ruošti specialų dietinį maistą. O kas tą darys? Be to, veterinarai negarantuoja, kad ji visiškai pasveiks. Labai daug terlionės.

– O kas skalbs vietoj jos?

– Jau du mėnesius skalbia jos sesuo, irgi protinga patelė. Ir dar yra vienas storas, pagalbininkas. Na, eime?

Išėjome į kiemą. Mėsinius storus, kai jie priaugdavo pakankamai svorio, išveždavo į mėsos kombinatą ir ten užmušdavo elektriniu zondu. O kai prireikdavo paskersti naminį storą, kviesdavosi mane. Tuo profesionaliai užsiėmė mano tėvas: jis paskersdavo ir išdarydavo storą per kelias minutes. Aš drauge su juo darbavausi nuo dešimties metų.

Priėjome prie aptvaro, kuriame buvo keletas storų.

– Štai ta, – parodė pirštu Rozenbergas į patelę, stovinčią kampe ir įdėmiai mus stebinčią. Storai visuomet kažkokiu būdu nujaučią besiartinant tą minutę. – Kaip tik mums baigėsi mėsa. Ryže! Eikš čia!

Ji buvo kiek vyresnė už Mašą, padribusiu (bet vis dar neturinčiu raukšlių) pilvu, jau kiek apvytusiomis, apgailėtinomis krūtimis.

– Lašinių, tiesa, bus nedaug. – Rozenbergas iš nugaros pačiupinėjo jos taliją. – Viena mėsa. Eikš čia.

Jis atidarė vartus ir išsivedė išsigandusią storę į kiemą.

– Na, ko tu, kvailele, bijai?

Kol jis ją vedėsi iš tvarto į dengtą aptvarą, toliau nuo kitų storų, iš užančio išsiėmiau ir patikrinau visus reikalingus instrumentus: aštrų ilgą peilį gyvūnui skersti, keletą įvairaus dydžio peilių mėsai darinėti. Žinoma, gaila juos skersti. Visada gaila. Niekada visiškai nepripranti. Bet ką gi daryti? Žmogus visuomet maistui vartojo gyvūnus, žmogui kažkaip reikia gyventi. Perbraukiau pirštu dviašmenio peilio geležtę.

Rozenbergas tuo tarpu rišo Ryžei (ji iš tiesų turėjo gražius krintančius ugninius plaukus) letenas ir jau buvo pasirengęs ją parversti ant žemės. Pamačiusi mane, Ryžė iš visų jėgų pasimuistė, stengdamasi ištrūkti iš jo rankų: jis vos neparkrito ant žemės.

– Stok, kale! Kur!?

Jis skaudžiai timptelėjo ją už virvės ir vėl prisitraukė artyn. Ryžė ėmė rėkti. Baisiausiai, tai buvo tikras storų riksmas. Bet atrodė, kad rėkia žmogus.

– Ko gi tu stovi?! – staiga suriko Rozenbergas. – Nagi, parblokšk ją!

Puoliau prie jos, trinktelėjau per pakinklius. Ryžė visu svoriu griuvo ant nugaros, o Rozenbergas iškart atsisėdo jai ant galvos. Aš laikiau už kanopų. Jos letenos buvo surištos už nugaros.

– Štai taip, – pasakė Rozenbergas. – Pribaik ją greičiau.

Štai taip visuomet: paskutinę akimirką kažkodėl kildavo sumaištis, niekad neapsieidavo be nervų.

Ryžė jau šaukė ne savo balsu – iš siaubo, apimta mirties baimės. Rėkė dusliai, iš po Rozenbergo. Jos veido nemačiau – tik taisyklingos formos kūną, gražias šlaunis, pereinančias į sėdmenų pusmėnulius, dar dailią taliją. Mudviejų prispausta Ryžė galėjo judinti tik vidurinę kūno dalį, tą ji ir darė. Jos krūtys tabalavosi tai į vieną, tai į kitą pusę.

– Na, pribaik gi tu ją! – vėl suriko Rozenbergas.

Ir aš, išsitraukęs peilį, iš visų jėgų jį suvariau po kairiąja krūtimi. Velnias, šįkart ne visai pataikiau. Regis, peilis praslydo palei širdį. Ryžė taip baisiai sukliko, kad nuo riksmo mano kūnas nuėjo pagaugais. Greitai ištraukiau kruvinus siaurus ašmenis ir pamėginau dar kartą. Šįkart ji sudrebėjo visu kūnu ir nuščiuvo. Dėl visa ko mes dar palaikėme ją kelias sekundes, ir aš paleidau peilio rankeną.

– Viskas, – pasakiau atsikeldamas ir šluostydamas peilį. Rozenbergo veidas irgi buvo šlapias nuo prakaito.

– Tai kalė! – Spyrė jai, gulinčiai su peiliu krūtinėje, į šlaunį. – Spėjo įkąsti.

– Kur?

Jo kairė ranka iš tiesų buvo perkąsta virš riešo.

– Einu apsirišiu. Nieko baisaus.

– Būtų gerai patepti jodu, – pasakiau.

Rozenbergas nuėjo.

Ryžė gulėjo už nugaros surištomis letenomis, skausmo iškreiptu veidu. Kraujas nepaliaujamai sunkėsi šalia rankenos, kuri kyšojo iš po krūties: šioji nenuslydo į šoną, kaip dešinioji, o stirksojo paremta peilio. Ji buvo graži, ta Ryžė. Su išsidraikiusiais ant žemės pasklidusiais plaukais.

Priėjau ir, įsmeigęs peilį į kaklą, nupjoviau jos galvą. Paskui atvėriau pilvo ertmę ir krūtinės ląstą.

– Nešk puodus! – riktelėjau grįžtančiam Rozenbergui. – Kodėl neparuošei?

– Aloiza jau neša.

Aloiza, jo žmona, atitempė puodus, dubenis ir stiklainius kraujui.

– Na, ką, kvailele? – pasakė Rozenbergas, taršydamas žmonos plaukus. – Kviečiu ją, o ji neatsiliepia.

Minutėlę atsitraukiau nuo darbo, pažvelgiau į apkūnią raudonskruostę moterį.

– Pasislėpė?

– Taip, – atsakė Rozenbergas. – Ir taip kaskart.

– Na, negaliu klausytis jų riksmų! – Iš jos akių net ištryško ašaros. – Ką man daryti?

– Įsivaizduok, ji pasislepia tolimiausiame kambaryje, įsirausia galva į pagalves ir taip guli, kol ateinu ir pasakau, kad viskas baigta.

Rozenbergas juokėsi.

– Betgi jų gaila! – pasakė sumišusi ir išraudusi Aloiza.

– O kai valgai, tai negaila? – nesiliovė iš jos šaipytis Rozenbergas.

– Tada jau nebegalvoji. – Ji nuleido akis.

– Tai va. Na, eik, kumelaite. – Jis plekštelėjo jai per stangrų užpakalį.

– Nagi, liaukis! – Vis dar sumišusi, Aloiza plekštelėjo jam per ranką ir nubėgo į namus.

– Moterys! – atsiduso Rozenbergas. – Na, kaip tau padėti?

– Praskėsk štai taip šonkaulius. Aš išsemsiu kraują.

Rozenbergas praskėtė perpjautą krūtinės ląstą, o aš dideliu puodeliu iš ten išsėmiau kraują. Sėmiau ir pyliau į trilitrinį stiklainį.

Nuo sienelių atskyriau vidinius organus ir suverčiau į dubenį. Ten sudėjau ir abi krūtis. Dabar liko sukapoti pagrindinę dalį. Rozenbergas atnešė kirvį, ir aš keliais tiksliais judesiais padalijau kūną į tris dalis. Rozenbergas užsivertė ant nugaros liemenį, aš paėmiau abi kojas. Aloiza jau skrudino šviežieną.

– Tik, žiūrėk, kepenų nepamiršk pakepti! – pasakė Rozenbergas, muilindamasis rankas.

– Tuojau užkaisiu keptuvę!

Plušėdama prie viryklės, jo žmona supluko, atrodė tokia žvali, laiminga.

– Na, iš pradžių truktelėkim.

Rozenbergas atsėdo prie stalo ir pripildė taureles.

– Kad niekada nieko ant stalo netrūktų!

– Ir kad šiais metais užaugtų geras derlius! – pridūriau.

Mes išgėrėm.

– Reikia Simui iš šlapimo pūslės balioną padaryti, – užkąsdamas tarstelėjo Rozenbergas. – Kad tik nepamirščiau. Dar nuo pavasario užsakė. Nepradūrei jos?

– Lyg ir ne, guli ten, ant pakloto.

– Anksčiau šunims atiduodavom, o kai Simas paaugo, visos šlapimo pūslės atitenka jam. Pats jas druska užpila. Ir išdžiovina. Aš tik pripučiu ir užrišu. O, štai ir jis!

Į kambarį įbėgo kokių aštuonerių metų murzinas berniukas.

– Mamyt! O ausytės?

– Yra, yra tavo ausytės, – atsakė Aloiza. – Jau šiek tiek aprūkiau, specialiai tau. Tik iš pradžių nusiprausk.

– Valio! – suriko Simas ir nubėgo į vonią.

– Aš irgi vaikystėje mėgau ausytes, – tarė Rozenbergas. – Nenusakomas skonis. Ir dar traškios!

– O mane tėvas vaikystėje pripratino gerti kraują, – pasakiau, norėdamas palaikyti pokalbį. – Tiesiai iš krūtinės ląstos.

– Aš niekuomet negalėčiau, – prisipažino Rozenbergas.

– Ką jūs sakot, karštą kraują?! – pasigirdo nustebęs balsas nuo viryklės.

– Va būtent. Tėvas kažkur perskaitė, kad tai labai naudinga organizmui.

– Ir dabar geriate? – paklausė Aloiza.

– Dabar ne, – atsakiau. – Dabar, manau, negalėčiau. Jau atpratau. O vaikystėje gerdavau, drauge su tėvu.

– Skaičiau, – tarė Rozenbergas, – kad Australijoje gyvena žmonės, kurie yra žaliavalgiai. Jie valgo žalią mėsą, žaliąžuvį, žalius grybus.

– Tam tikros prasmės čia yra. – Nuo keptuvės paėmiau dar gabalėlį mėsos. – Mes juk viską perkepam, perverdam, pernelyg jau toli atsiplėšėm nuo gamtos, išlepinom skrandžius.

Kol mes kalbėjomės, Simas nusiprausė ir įsitaisė prie stalo. Motina jam atnešė lėkštelėje dvi aprūkytas ausis.

– Gyventi be auselių negali. – Rozenbergas nusišypsojo. – Auselės visada jam.

Simas pasičiupo ausį ir godžiai nukando pusę.

– Skanu? – paklausė tėvas.

– Aha. – Jo žandikauliai dirbo nesustodami.

– O svarbiausia, kad traškios.

Antroji ausis gulėjo lėkštėje, ir staiga aš prisiminiau Ryžę, apie kurią jau buvau pamiršęs. Kaip prieš valandą ji stovėjo aptvaro kampe su kitais storais ir baikščiai į mus žiūrėjo. Tai buvo jos ausis. Kas per velniava? Nuo kada gi mano paskerstus ir išdarinėtus gyvulius ėmiau prisiminti gyvus?

Aloiza atnešė naują patiekalą.

– O, širdis! – šūksniu jį pasitiko Rozenbergas. – Tau patinka širdis? Širdis su padažu?

– Ne, – pasakiau aš, valydamasis lūpas. – Ačiū. Jau eisiu, gerai?

– Kur? – nustebo Rozenbergas.

– Ko taip anksti? Dar laukia kraujas. Jau pavirinau, – įkalbinėjo Aloiza.

– Ne, ačiū. Man dar reikia su Albertu padirbėti.

– Tu jam padedi? – nustebo Rozenbergas.

– Padedu ruošti matematikos namų darbus.

– Na, taip, jis gi netrukus baigs mokyklą. Kur stos?

– Kol kas dar neaišku.

– Tai nepasiliksi?

– Ne, ačiū.

– Na, tai sakyk, kaip atsiskaitysim. Mėsa ar pinigais? Gali pasiimti sau koją.

– Ne, ačiū. – Kažkodėl nenorėjau imti mėsos, nors ligi tol svarsčiau būtent apie tokį užmokestį. – Geriau pinigais, jei gali.

– Dešimt nebus mažai? – Jis išsitraukė piniginę.

– Pats tas, – pasakiau, imdamas iš jo pinigus.

– Na, kaip čia dabar? Išeisit visai be skerstuvių?! – Staiga pašoko Aloiza.

– Mes dar turime mėsos.

– Bet čia juk skerstuvės. Štai bent vakarienei įdėsiu.

Ji priėjo prie dubenų su vidaus organais, kažką atpjovė, įdėjo į maišelį. Šalia stovėjo dubuo su galva. Ryžės galva – vokai su ilgomis blakstienomis dengė akis – buvo pasruvusi krauju ir be ausų.

– Na, jau eisiu. Ačiū.

Išėjau taip greitai, beveik neatsisveikinęs, kad nugara pajutau, kaip abu šeimininkai nustebę lydi mane žvilgsniu.

[…]

16

Ėjome jau keturias valandas vingiuodami stačiu it siena šlaitu, vis nuslysdami žemyn smulkiais akmenėliais. Buvome priversti jais kopti nesuprantamo tikslo link. Tikėjausi pasiekti perėją per pietus, kai saulė persiris per zenitą ir ims leistis į slėnį, kuris mūsų laukė ir kurio iš čia mes kol kas nematėme.

Tačiau kai atėjo pietų metas, perėja vis dar stūksojo virš galvos. Užkandome iš mūsų menkų atsargų – nebuvo nei laiko, nei prasmės ieškotis maisto ant pliko ir negyvo šlaito.

– Greičiau, Maša! – Rodžiau į grėsmingai už perėjos dingstančią saulę. – Nespėsime nusileisti.

Atrodo, ji suprato. Įtempusi stiprių kojų raumenis, imdavo dar vikriau ropštis į viršų. Pavojingose vietose (kartais mums tekdavo eiti virš prarajos) aš saugojau ją iš apačios. Dabar ji vėl – nors ne dėl savo kaltės – priminė storą: per sukepusiu krauju išterliotas kojas vis dar tekėjo šviežios srovelės. Bet ir aš pats buvau dvi dienas nesiprausęs, purvinas ir dvokiantis.

Mes taip pavargome kopdami ir mėgindami suspėti, kad tai, kas „žmogiška“, ir jai, ir man atsidūrė antrame plane. Kai kalbama apie gyvenimą, apie išgyvenimą, tokie dalykai nerūpi. Mes tuštinomės ir šlapinomės kaip gyvuliai, kur papuolė, negaišdami laiko, nekreipdami dėmesio vienas į kitą. Suspėti. Suspėti iki saulėlydžio.

Po valandos (saulė jau pasislėpė už uolos ir mus iškart sukaustė šaltis) supratau, kad nespėsime. Aš apsiskaičiavau. Neįvertinau perėjos aukščio. Arba mūsų jėgų, kurias išsekino alkis ir daugiadienis žygis.

Ką daryti? Leistis atgal nebuvo prasmės. Dar galėjome iki nakties atsidurti (jei nenukrisim į prarają) ten, kur pradėjome. O rytoj? Rytoj vėl turėsime kopti ir vėl maždaug tokiu laiku būsime šioje vietoje. Pradėti kopti anksčiau, naktį, neįmanoma: naktį mes veikiausiai būtume nusiritę į artimiausią prarają.

Beliko tik viena – tai, kas neįmanoma, kas buvo nenumatyta: nakvoti perėjoje. Šaltyje ir be ugnies.

Pakėliau galvą į viršų bandydamas nustatyti, kiek dar reikės iki jos kopti. Kokias tris keturias valandas. Kaip tik iki nakties, jei pasiseks. Nusileisti jau nebespėsim. Ar ne geriau nakvoti tiesiog čia, keliais šimtais metrų žemiau, kur oras keliais laipsniais šiltesnis ir nepučia tokie stiprūs vėjai? O rytoj iš ryto užlipti iki perėjos?

Ėmiau ieškoti kokios nors aikštelės ant šlaito. Jis buvo beveik status, jokiu būdu negalėjome ant jo miegoti, nes būtume nusiritę žemyn. Neįsivaizdavau, ką darysime, jei čia nesurasime plokštumos.

Maša nesuprato, kodėl mes, šitaip skubėję, staiga liovėmės kopę. Žiūrėjo į mane klausiamai, visa povyza reikalaudama paaiškinimo. Anksčiau ji nebandydavo suprasti, visame kame ieškoti logikos.

– Taip reikia, – atsakiau į jos žvilgsnį. – Reikia.

Buvo pernelyg sunku jai paaiškinti situaciją.

Ji nusiramino tik tada, kai vis dėlto suradau kažką panašaus į horizontalų paviršių – per porą žingsnių nuo tarpeklio. Kokių trijų metrų pločio ir dviejų ilgio plokštumą. Tai buvo pavojinga, bet išeities neturėjome. Tiesiai ant bedugnės krašto augo krūmas, kuris mus šiek tiek saugojo.

– Miegoti, – pasakiau, rodydamas į aikštelę. – Čia miegosime.

– Goti, – rydama garsus pakartojo Maša.

Atsisėdome. Spengė nerimastinga tyla. Iš tarpelio dvelkė vėsa. Žemai, visai ties mūsų galvomis, plaukė debesys. Arba mes sušalsime, arba paryčiais dar būsime gyvi ir tada pakilsime į tą prakeiktą perėją. Kas mūsų laukia ten, už perėjos, – ir ar apskritai kas nors laukia, – stengiausi negalvoti.

Prisitraukiau Mašą prie savęs. Šildydami vienas kitą sėdėjome ir žiūrėjome į sutemose skęstantį dangų.

Naktis kalnuose ateina greitai. Po pusvalandžio iš visų pusių mus jau supo ryškios mirgančios žvaigždės, kas dešimt sekundžių kuri nors atsiplėšdavo nuo skliauto ir ūmai krisdavo žemyn. Mašos širdis garsiai stukseno tiesiai man į šoną. Ką ji jaučia? Ji niekada nėra buvusi kalnuose ir niekada nemačiusi tokio reginio.

Mums už nugarų stūksojo šlaitas, o per du žingsnius priešais – neaišku kokio gylio praraja. Staiga pagalvojau: Dieve mano, kurgi aš esu? Su kuo? Ką čia veikiu? Bet jau kitą akimirką pajutau, kad nuo tokių minčių man žemė slysta iš po kojų, ir aš uždraudžiau sau galvoti. Negalvodamas aš tiesiog buvau: toks, koks esu, koks turiu būti šią akimirką. Buvau apskritai.

Mes prigulėme, ištiesdami kojas link krūmo ir prarajos. Mums į nugaras susmigo akmenys.

– Miegok, – sušnibždėjau apkabindamas Mašą, gulinčią man ant krūtinės. – Miegok…

Nežinau, kiek pamiegojome. Bet prabudau nuo siaubingo šalčio. Iš pradžių nė nesupratau, kur esu: viskas aplinkui buvo balta. Maša miegojo, parietusi kojas ir susigūžusi, visa balta… nuo sniego. Taip, tai buvo sniegas, iškritęs iš kažkurio virš kalno praplaukusio debesies.

Paliečiau Mašos pečius, nugarą: oda buvo šalta it ledas. Pirmą akimirksnį išsigandau, kad ji galbūt jau sušalo – kaip ji gali miegoti tokiame šaltyje? Bet iš Mašos judesių ir nevalingo murmėjimo (išlindau iš po jos kūno ir atsisėdęs pasidėjau jos galvą ant kelių) supratau, kad ji gyva. Galbūt storai atsparesni šalčiui? Juk juos rengia labai retai, tik per didelius speigus?

Atsisėdau greta ir pažvelgiau į mėnulio šviesos užlietus kalnus (paties mėnulio nesimatė). Kam visas tas grožis? Kas, išskyrus mane, jį mato? Bandžiau galvoti apie kitką, stengdamasis pajusti užmaršties malonumą ir nusiraminti.

Pasigirdo kažkoks šlamesys, ir aš atsisukau. Maša sėdėjo susirietusi, rankomis apsikabinusi pečius. Štai ir ją šaltis įveikė. Ko gero, iki aušros dar kokios penkios valandos. Blogiausia, kad čia nepabėgiosi. Šokinėti, – pažvelgiau į prarają, – ir tai pavojinga.

Sėdėjome neišleisdami nė garso. Ilgai, labai ilgai. Atrodė, prabėgo ištisa amžinybė. Bet iš tiesų praėjo gal dešimt minučių (žinojau, kas yra nemigo naktys). Tverti šaltį tapo nepakeliama. Jaučiau, kad mano galūnės vis labiau stingsta: negalėjau pajudinti nei rankos, nei kojos. Šaltis persmelkė iki kaulų ir sukaustė valią. O baisiausia – staiga pajutau, kaip stingdamas grimztu į saldžią nebūtį. Vieną akimirką šaltis, apsigyvenęs manyje, liovėsi šaldęs – aš tarsi sušilau, apėmė miegas.

„Aš juk stingstu!“ – pagalvojau, bet nebeturėjau jėgų įtempti bent vieno raumens. Miegok, apie nieką negalvok, tavęs laukia saldus užsimiršimas, atsipalaiduok, kam gyventi, ar ne vis tiek, anksčiau ar vėliau teks užsnūsti amžiams…

Bet kažkokia kita, nežinia iš kur manyje kilusi jėga priešindamasi neleido iki galo užsnūsti, bandė pakelti vokus. Ir štai, kai jau rodės, kad užmigau, ta jėga ėmė ir atmerkė man akis: pamačiau ant šono nuvirtusią sniego užpustytą Mašą ir savo apsnigtas kojas, pamačiau – tarsi iš paukščio skrydžio – du susirietusius, sušalusius kūnus ant į dangų kylančios uolos kyšulio, greta bedugnės, ankstyvą šaltą rytą…

– Ne, – tyčia sušnabždėjau balsu, kovodamas su vėl užplūstančiu snauduliu. – Ne…

Bet negalėjau pajudinti nei rankos, nei kojos! Reikėjo nors patrinti save, pradėti judėti – tada išsigelbėsiu, išgelbėsiu Mašą. Bet trinti nebuvo kuo, rankos karojo negyvos. Ir tada aš – ne aš, kažkas kitas manyje atpalaidavo man pilvo apačią. Pajutau, kaip atgyja šlaunys, keliai, nuo jų ėmė kilti karšti garai. Tai buvo išsigelbėjimas. Sukaupęs valią pastūmiau suledėjusias rankas tenai, prie gyvybę grąžinančios, iš paties manęs plūstančios srovės. Ir jos greitai atitirpo, drauge su skausmu atsirado pirštų jautrumas. Kai srovė baigėsi, pašokau ir, pats nesuvokdamas, ką darau, ėmiau tūptis ir stotis. Tūptis ir stotis.

Prireikė nemažai laiko, kol įkaitinau kone sustingusį kraują. Net kai sušilau ir nuo manęs ėmė kilti garai, vis dar tūpiausi ir stojausi, tūpiausi ir stojausi, tarsi bijodamas, kad vos liausiuosi, vėl sustingsiu ir pargriūsiu. Ir jau tąkart užmigsiu amžiams.

Kovodamas su šalčiu pamiršau Mašą. Ji gulėjo nejudėdama, beveik užklota sniego. Puoliau prie jos, nuvaliau sniegą nuo veido ir pečių. Ji buvo kaip ledas.

Ėmiau įnirtingai ją trinti ir gnaibyti, plekšnoti per veidą. Maša nerodė jokių gyvybės žymių. Apimtas siaubo, pridėjau ausį jai prie krūtinės ir absoliučioje kalnų tyloje aiškiai išgirdau silpną širdies plakimą. Puoliau ją trinti dar labiau.

Tik po dešimties minučių ji ėmė judėti, kažką murmėti ir pagaliau neatmerkdama akių, svyruodama atsisėdo.

– Nubusk! – pasakiau. – Maša! Nubusk!

Ji vis dar svyravo. Vokai užmerkti.

Vėl pliaukštelėjau jai per skruostą, paskui per kitą. Tada dar kartą.

Jos galva nusviro į vieną pusę, į kitą… Staiga ji suriko! Iš skausmo ar pasipiktinimo – nežinau. Svarbiausia, kad ji rėkė. Nesvarbu, kad ji suriko kaip gyvulys: joje nubudo gyvybė!

Kitą akimirką ji pašoko ant kojų ir atatupsta žengė nuo manęs. Vos spėjau sugriebti ją už rankos ant bedugnės krašto.

– Maša! – šaukiau aš. – Maša!

Nežinau, kas man pasidarė – ašaros pačios pasipylė iš akių. Neviltis, džiaugsmas, kad mudu gyvi, patirta baimė, kad ji nukris į bedugnę – visa tai susikaupė gerklėje ir prasiveržė tarsi malda ir pagalbos šauksmas.

Maša apmirė, tarsi bandydama mane atpažinti, o paskui puolė artyn, apsikabino, ėmė glostyti man galvą ir lūpomis gaudyti skruostais riedančias gėdingas ašaras.

– Maša, mes vos nesušalome, – kūkčiojau, negalėdamas liautis. – Kiek mes dar taip kankinsimės?

Ji nesuprato, ką sakau, bet jautė mano būseną, ir tai buvo stebuklas, nepalyginti didesnis nei supratimas. Staiga pasijutau mažas, tarsi atsidūręs patikimose ir stipriose rankose, kurios mane išgelbės. Atsakydama į mano raudą, ji bučiavo mane. Veidą ir kaklą, pečius ir rankas. Nebuvo nieko labiau raminamo ir džiuginamo, suteikiančio kažkokių nesuprantamų jėgų, negu tie jos bučiniai.

Nusiraminęs jos glėbyje, ėmiau galvoti, kaip mums išsigelbėti. Sprendžiant iš mėnulio, iki ryto dar toli. O mes nepajėgsime tupinėti keletą valandų. Arba trinti vienas kitą. Mes greitai pavargsime.

Šaltis vėl ėmė skverbtis į mus, puldamas vis platesnius niekuo nepridengtos odos plotus. Vėl ledėjo raumenys, stingo sąnariai.

Prisiminiau akmenis, kuriuos tampiau pintinėje su maistu. Būtų galima pamėginti sudeginti vyteles, iš kurių supintas krepšys. Paskui, jei atsirastų anglių, būtų galima kurį laiką pakurstyti ugnį krūmo šakelėmis. Jos drėgnos, bet galbūt spėtų apdžiūti ir užsidegti?

Turėjau kažką daryti. Išėmiau akmenis ir ėmiau juos daužyti vieną į kitą, kreipdamas kibirkštis į žolę, kuria buvo išklotas pintinės dugnas (mūsų varganas atsargas padėjau šalia). Žolė nė nebandė užsidegti. Sniegas ją permerkė kiaurai.

Apimtas nevilties, sulaužiau vieną vytelę į smulkius šipulius ir nukreipiau į juos kibirkštis. Bet tai buvo kvaila. Šipuliai niekada neužsidegs nuo kibirkšties.

Pavargęs nuleidau rankas, vis dar laikydamas akmenis. Dieve, dabar teturėjau vienintelį tikslą – išgauti tą velnio ugnį. Žmogus gyvena ir nežino, kad visi jo rūpesčiai ir išgyvenimai kada nors gali pasirodyti juokingi ir nereikalingi, virsti vieninteliu troškimu – išgauti niekingą dūmelį.

Maša vėl įtartinai liovėsi judėjusi – sustingo man matyta poza: keliai prispausti prie krūtinės, rankos apglėbusios pečius.

– Maša, nemiegok! – ištariau kaip galėdamas garsiau. – Miegoti negalima!

Ji tik keistai linktelėjo galva: smakras nusviro ant krūtinės, plaukai užkrito ant pilvo, pakelti galvos ji, matyt, nebeturėjo jėgų.

Staiga mane aplankė nušvitimas: plaukai! Jos plaukai!

– Maša! – Prišokau prie jos, ėmiau purtyti už pečių. – Mums reikia tavo plaukų, supranti? Plaukų.

Parodžiau pirštu ant pečių krentančią bangą.

– Gulkis štai čia. Štai taip.

Paguldžiau ją ant nugaros, plaukus paskleidžiau ant akmens ir paėmiau akmenį, kuriuo bandžiau įskelti ugnį. Suradęs aštrią briauną, pradėjau braukyti skersai jos plaukų sruogos.

– Pakentėk, jei skauda, – pasakiau.

Ne iš karto, bet man pavyko atskirti pakankamai didelę sruogą ir įskelti kibirkštį. Ploni, riebaluoti plaukai (Maša jų neplovė jau daugelį dienų) iškart sutraškėjo. Paskui pažįstamą dūmelį pasirodė liepsna, į kurią ėmiau mėtyti sulaužytus virbų šipulius.

Deja, šipuliukai neįsiliepsnojo. Plaukai greitai sudegė. Bet aš jau žinojau, ką daryti. Kita sruoga buvo triskart storesnė už pirmąją, zulinau ją akmeniu labai ilgai. Kai nevalingai timptelėdavau už plaukų, Maša sudejuodavo iš skausmo.

Nurėžtais plaukais ji atrodė keistai: kažko nebeliko iš tos Mašos, kurią pažinojau visą gyvenimą. Man buvo gaila jos garbanų.

Šįkart šipuliai užsidegė be jokio vargo, aš triskart į silpną, tuoj tuoj užgesiančią liepsną mečiau šilkines sruogas.

Nebuvo vėjo, ir man teko pačiam įpūsti ugnį. Bet tai buvo tik į gera. Vėjas galėjo užpūsti liepsną bet kurią akimirką. Kai pagaliukai įsidegė, ėmiau greitai ardyti pintinę ir laužyti vyteles.

Netrukus suliepsnojo pati tikriausia ugnis: pasodinau šalia Mašą, ji šildėsi ištiesusi rankas. Ant jos veido ribuliavo liepsnos atšvaitai, ir aš staiga suvokiau, kad esu laimingas: čia, toli kalnuose, virš bedugnės, drauge su ja…

Virbai greitai sudegė, ėmiau laužyti šakeles nuo krūmo, kuris, mūsų laimei, vienišas augo tarp negyvų ir šaltų akmenų.

Krūmas buvo spygliuotas, susibadžiau delnus. Aš rizikavau: drėgnos šakelės galėjo ne užsidegti, o užgesinti ugnį. Vis dėlto anglių, kuriose ruseno karštis, buvo jau pakankamai, nes netrukus užsiliepsnojo ir smulkiai sulaužytos šakelės. Aplaužęs didžiąją dalį krūmo, sudėjau šias atsargas į vieną krūvą ir į liepsną kišdavau po vieną šakelę. Ugnis, tegul ir nedidelė, turėjo mus šildyti iki ryto.

Maša, sušilusi prie ugnies, netrukus užsnūdo, nugara nusisukusi į liepsną. „Tegul miega, – pagalvojau. – Jei neišsimiegos, jai bus sunku kopti į perėją.“ O aš negalėjau – dabar ir nebenorėjau – miegoti. Turėjau kurstyti ugnį, mūsų gyvybės ugnį…

Nepastebėjau, kaip ėmė švisti. Nakties ūmai nebeliko. Nusisukau nuo laužo (nuo kurio iki tol nenuleidau akių) ir aplinkui pamačiau nebylius pilkus kalnus snieguotomis viršūnėmis. Jie stūksojo tarsi pasakų milžinai, keldami į dangų savo keistas galvas, sveikindami mane, vienintelį žmogų, savo nebylioje karalystėje.

Pakerėtas jų grožio akimirksnį pamiršau mus pačius, mūsų padėtį.

Maša miegojo, per sapnus saldžiai čepsėdama lūpomis. Keletą kartų perverčiau ją ant kito šono, kad kūnas tolygiai sušiltų (aš pats irgi kartkartėmis pasisukdavau, norėdamas sušilti).

Jau galėjome eiti, bet man buvo gaila nutraukti jos miegą. Juk sapne ji sėmėsi jėgų.

Sudeginau beveik visas šakeles ir ėmiau svarstyti, ar verta iki galo nulaužti tai, kas liko ant krūmo. Buvo kvaila iš jo neišgauti maksimalios šilumos.

Šaka ėmiau stumti rūkstančių anglių krūvą prie krūmo. Kai anglis atsidūrė tarp jo šakų, dviem pagaliukais pernešiau keletą didelių nuodėgulių. Iš kažkur pūstelėjo lengvas ryto vėjelis ir iš nuodėgulių plykstelėjo liepsna. Krūmo šakos sutraškėjo.

Tai buvo nepakartojamas vaizdas. Krūmas virš bedugnės netrukus suliepsnojo, nuo jo sklindanti kaitra pažadino Mašą ir privertė mus prisišlieti prie pat šlaito.

Maša, dar apsnūdusi, šiltutėlė kaip peliukas, nugara atsirėmė man į krūtinę, ir, skęsdama mano glėbyje, nenuleido akių nuo didingos žaižaruojančios ugnies.

– Azu, – staiga pasakė ji.

– Ką, Maša? – Aš nesupratau.

– Azu.

Netikėjau savo ausimis. Ji pasakė: „Gražu.“

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: