Anksti ryte, dar saulei neišaušus, aš namo patraukiau. Kišenėje radau kelis plastikinius Utenos kamštelius – Valdemaras paliko.. Pasišukavau galvą, nes plaukų jau nekažką beliko, spjoviau ant grindinio ir supratau, kad nieko gero čia jau nebebus – reikia darbo ieškotis. Grįžau namo, apsiprausiau, nusivilkau striukę, pasidėjau maišelį ant grindų ir papusryčiavau. Baigęs pusryčiauti, išmečiau skardinę į balkoną ir išsiruošiau į darbo biržą.
Stotelėse visada jaučiuosi stebimas, blemba, visada sakiau, kad esu panašus į kažkokią įžymybę, nes kur benueinu visi spokso, o prieit arčiau bijo, šalinasi. Tokia jau tų žvaigždžių dalia..
Važiuojant, šalia moterys stovi ir burba – tas kiaulė alum smirdi. Ponia, o kas pasakė, kad alus smirdi? Man kvepia, pavyzdžiui. Ir todėl nematau reikalo piktintis. Bet jeigu jau taip tai pasikvėpinsiu – odekolono išsitraukiau iš kišenės. O kad suspigs – bjaurybė dar prisilakt autobuse sumąstė, vairuotojAS, stabdykit, išmeskit tą šlykštynę! O aš tik susigūžiau, va tai tau koks visuomenės požiūris ligotas..
Išvarė iš autobuso, gerai, kad bent jau netoli eit beliko, ir traukiu pėstute. Praeiviai bado pirštais, žiū, koks benamis, net autobuso bilietui nesukrapšto! Aš priėjau arčiau ir sakau, visus kviečiu į svečius – bet nė vienas nesusidomėjo.
Na va, štai ir atėjau – darbo birža legendomis apipinta. Atsistojau į eilę, stoviu, dairausi ir staiga prisiminiau, kad net nežinau, kokio darbo aš ieškau. Prakaitas pradėjo mušt kaktą, nešvarūs lašai krist ant grindų, bet laikas bėga, eilė nekruta, tai ir po truputį sugalvojau.
PonAS, kokio jūs gi darbo ieškote? Klausia manęs graži mergina. O aš ir sakau jai – noriu būti komisijos pirmininkas! Na, o jei jau nebėra vietų, tada bent jau komisijos narys. Nusišypsojo ji man, ir taip gera širdyje pasidarė, kai pamačiau, kad nepažįstamas žmogus džiaugias kito sėkme.. Klausiu dabar visų, kas sakė kad Lietuvoj darbo nėra?