Turiu ir aš kai ką pridurti, apie neseniai išreikštą Glosswitch, sakyčiau gana išraiškingą kritiką, kuri buvo skirta „The Sun” inicijuojamai kampanijai „Stop plonumo kultui“. Kampanijos vadovo Dan Wooten teigimu, ši kampanija skirta mados industrijai, kuri kaltinama, jau ilgai trunkančiu, liesų, išdžiuvusių tarsi skeletai ir net sergančių modelių samdymu. „Naudojantis garsenybių palaikymu, siekiame, kad įvairūs mados namai nustotų samdyti ligotus modelius“ – pasakoja jis.
Wooten pasimetė, kai sulaukė priešingos reakcijos, nei tikėjosi, nors dėtos pastangos atrodė tokios nuoširdžios. Tik pagalvokit kaip jaučiasi tos moterys, šiuo atveju modeliai, kuriems tenka susidurti su skaudžiu pareiškimu, jog jų kūnai simpatiški tik objektyvui. Vyrai teigdami, kad jiems patinka „tikros moterys“, „moterys su apvalumais“, o ne lieknos, podiumais vaikštančios manekenės, jaučiasi tokie šaunuoliai ir drąsuoliai tai pareikšdami, tačiau nesuvokia kaip tūkstančiai moterų pergyvena dėl to.
Glosswitch pabrėžia, kad nesvarbu ar tie kūnai „ligoti“, ar „sveiki“, juk nepaisant faktų, tai tik kūnai.
Skirtumas priklauso nuo bendro konteksto. Viskas gana paprasta, nes tiesiog visko per daug. Per daug podiumu vaikštančių, alkanų ir išblyškusių modelių. Per daug apie vyrus besisukiojančių moterų, vien su bikiniais. Per daug istorijų apie vyrų prievartą prieš apsinuoginusias moteris.
Tol kol moterys tvirtai bus įsitikinusios, jog jų kūnai skirti tik vyrams akis paganyti, tikriausiai, jos niekada nebus patenkintos savo kūnais. Iš tiesų, tai nuo pat mažumės mergaitėms kalama į galvas ir mokoma, nekęsti savo kūnų, išvaizdos, o tai priveda iki apsėdimo, kuris dažniausiai trunka iki gyvenimo galo. Taigi, kaip jaustis patogiai savo kūne, jei jis mums nepriklauso?
Taip, aš daug mieliau valgysiu, nei badausiu ir taip dietos tik gadiną mūsų energiją ir gyvenimus. Tačiau niekaip neišspręsim šios problemos, jei toliau su moterimis elgsimės kaip su daiktais.
„Visiškas absurdas sakyti moterims, kad jos turi mylėti save, kai gyvename visuomenėje, kuri pati ir skiria moterį nuo jos kūno“ – rašo Glosswitch.
Visiška tiesa ir negana to, visiškas absurdas manyti, kad moterys mylės save, jei tam, kad jaustusi gerai, joms reikia saulaukti vyrų dėmesio ir pripažinimo.
Dažniausiai, kai vyrai sako „myliu tave“, už šių žodžių slypi daug daugiau: „man patinka ne moteris, o jos idėja“, „man patinka įsivaizduoti kaip myliuosi su moterimi“, „man patinka, kai moterys paklūsta man“ ir dar daug nepadorių interpretacijų.
„Myliu tave“ turėtų reikšti: „Mylių šią moterį, o ne jos kūną, ji juk toks pat gyvas žmogus kaip aš.“
Jei atvirai, net neįsivaizduoju koks būtų jausmas mylėti savo kūną, toks koks jis yra. Pamenu, jau 11 metų būdama, nekenčiau savo šlaunų, jos man atrodė per daug „apvalios“. Su kiekvienais metais atsirasdavo vis daugiau fizinių trūkumų, kurių nekenčiau. Kai man buvo 12, negalėjau žiūrėti į savo kelius, jie buvo per daug kaulėti, o dar po metų pradėjau nekęsti ir savo per lieknų rankų. Vidurinėje mokykloje pergyvenau, jog neturių moteriškų formų. Na, o dabar kaip ir dauguma subrendusių moterų, kankinuosi dėl priaugtų kilogramų. Dabar bijau pagalvoti, jog visą šį laiką atrodžiau normaliai, o mano įsitikinimai buvo tik iliuzija. Nejaugi neatkreipėte dėmesio, jog nesvarbu kokie sveiki mes esame, kaip mūsų kūnas atrodo, nes bent jau aš tiek anksčiau, tiek dabar buvau sveika. Būdama liekna nekenčiau savo kūno, bet pastorėjus irgi nekenčiu jo. Tiesiog visada rasime ką nors savyje, ko nemėgsim, lyginsim save su kitais. Bent jau man, tai visada rūpės, nes kitaip bijau, kad išnyksiu, jei nebūsiu pripažinta ir pastebėta. „Mylėkime save, tokios kokios esame“, tai skambėtų daugiau nei nejuokingas pokštas, tuo atveju, jei mes būtume tik kūnai, o vyrai vertintų mus kaip daiktus.
Mes mokome moteris, merginas, jog jų kūnai skirti patenkinti kitus, po to priverčiame jas pergyventi, skaityti psichologines knygas, lankytis pas terapeutą, visus šiuos dalykus sukelia – nepasitikėjimas savimi. Bet kokiu atveju, mes nieko nelaimėsim, nes nesugebame atsispirti visam tam „tu per graži/liekna/stora/jauna“ šlamštui, kurį mums grūda į galvas kiekvieną dieną, valandą ir minutę.
Meghan Murphy
feministcurrent.com
