Karjeros laiptais šuoliuojanti dainininkė Alice Way: „Man Kaunas – tai lengvas džiazas“

Paskelbė: Data: 2015-07-16 09:32

Spausdinti | Komentarai

Alice Way / © Deimante photography nuotr.

Viską savaip daryti pamėgusi Alice Way atrado savo būdą atsilaikyti vartotojų visuomenės pagundoms.

Baigusi džiazo studijas VDU Muzikos akademijoje Kaune, pasirinkimą įgyti filosofijos magistro laipsnį Vilniaus universitete ši vadina organišku ir pripažįsta, jog muzika ir filosofija turi daug bendro. Debiutinį albumą su Leon Somov ruošianti atlikėja dalinasi mintimis apie gyvenimą ir meną, kartu kviesdama patyrinėti į kokią stebuklų šalį nuneša jos kuriama muzika.

Alice Way, Alice of Wonderland, magiški ir intriguojantys sceniniai pseudonimai. Tuo tarpu tavo dainos, kurioms sukūrei tiek žodžius, tiek muziką, sukelia tam tikrą nostalgiją, lyg nunešdamos klausytoją į svajonių, kurios realiame gyvenime neišsipildė, šalį. Kas tavo gyvenime yra „Stebuklų šalies Alisa“ ir kokią žinią ji perteikia klausytojui?

– Gyvenime neretai pasitaiko, kad ieškom kažko, ko nežinom egzistuojant. Jaučiam, kad yra kažkokie namai, žmonės, būdas būti laimingu, bet negalim to sudėti į kasdienybę. Ta nostalgija kažkam, kas neaišku ar apskritai egzistuoja, yra vienas svarbesnių mano kūrybos elementų. Alisa atspindi tą nežinomą pasaulį ir kalba apie jo santykį su šiuo. O žinia, kurią nešu, priklauso nuo klausytojo. Kiekvienas tuose pačiuose žodžiuose girdime visiškai skirtingus dalykus, man svarbiausia, kad tai, ką dainuojų, kalbėtų klausytojui ir taptų jo gyvenimo dalimi.

Prieš keletą metų akylesni gerbėjai tave galėjo išvysti lietuviškame seriale „Neskubėk gyventi“ bei „Moterų alėja“, kurio filmavimas vyko Kaune, tau taip pat nesvetimi literatūriniai ieškojimai. Kaip dera šie menai tarpusavyje? Vienas kitą papildo ar apsunkina tavo, kaip menininkės, kelią ateityje?

– Be abejo, vienas kitą papildo. Dievinu muziką, kūrybą, bet dievinu ir aktorystę, tikiuosi kadanors vėl vaidinti, o be rašymo apskritai uždusčiau. Tiesiog, kad ir kaip saldžiai tai skambėtų, jaučiu, kad savyje turiu be galo daug gyvenimo, noriu visą jį išdalinti, išleisti, nes tik tada galiu prisipildyti iš naujo. Ateityje norėčiau suderinti viską, bet kol kas kuriu ir stebiu gyvenimą. Dalykai kartais patys susiklosto taip, kaip net nedrįstum tikėtis.

Alice Way / © Deimante photography nuotr.

Šiuo metu dirbi prie naujo albumo kartu su Leon Somov, šlovinamu Lietuvoje už sėkmingą tandemą bendradarbiaujant su Jazzu. Ko tikiesi iš šio karjeros posūkio ir ar galima teigti, jog bendradarbiauti su šiuo atlikėju tave paskatino jo alternatyvus požiūris į šiuolaikinę muziką?

– Leonas yra labai talentingas prodiuseris, dirbti su juo – didelė dovana. Klausimas, ne kodėl aš dirbu su juo ( savaime aišku, jis – puikus muzikantas), o kodėl jis dirba su manimi? (Juokiasi) Jei rimtai, Leono dėka mano muzika suskambėjo visiškai kitaip ir man tas skambesys labai patinka, man jo trūko. Jis geba paimti tai, ką aš darau ir suteikti elementus, kurie papildo, tačiau nesugadina. Tikiuosi, kad galėsime dar daug kartu nuveikti.

Tavo tekstai, kuriuos vadini laiškais iš stebuklų šalies ( „Letters from Wonderland“), galbūt dar drąsesni už dainų žodžius, tačiau visuomet anglų kalba. Kodėl menui renkiesi šią kalbą ir ar galima naująjame tavo albume tikėtis nors vienos lietuviškos dainos?

– „Letters from Wonderland“ yra labai jautri mano kūrybos dalis. Kiekvienas tekstas man yra kelionė laiku ir visuomet į vietą, kuri be galo daug reiškia. Nežinau, kodėl taip pamilau anglų kalbą. Ji  tinkama kūrybai tiek dėl žodžių daugiareikšmiškumo, tiek dėl rimavimo patogumo, o ir šiaip dėl šios kalbos skambesio. Be to, kai rašai angliškai, gali daugiau pasakyti, turiu omeny, kad šis tas lieka uždengta, mažiau baisu kalbėti apie dalykus, kurie šiaip jau gąsdina. Gimtoji kalba mus apnuogina. Yra labai lengva ką nors padarius pasakyti „oi, sorry“, bet yra visai kas kita pasakyti „atsiprašau“. Vis dėlto reikia paminėti, kad yra dalykų, kurie man atrodo tikresni, kai išgirstu juos lietuviškai: „myliu“, „atsiprašau“, „pasiilgau“.

Lietuviškų dainų kol kas albume nenusimato, nebent jei atsitiks kas netikėto, o tai visuomet yra įmanoma. Tačiau negalima sakyti, kad visiškai „neprabylu“ gimtąja kalba. Prieš maždaug metus su Lilu ir Innomine išleidome dainą „Galbūt aš išprotėjau“, kur ne tik dainuoju lietuviškai, tačiau ir savo pačios rašytą tekstą, tad ateity gali būti visko.

Tavo muziką būtų galima priskirti populiariam pasaulyje indie pop žanrui, tuo pačiu karjeros pradžioje buvai praminta „lietuviškąja Lana del Rey“. Ką manai apie šiuolaikinę Lietuvos muziką? Ar atstovauti alternatyvius muzikos žanrus vis dar iššūkis mūsų šalyje?

– Šiuolaikinė lietuvių muzika yra tokia spalvinga, kad sunku apskritai apie ją kažką manyti. Čia tas pats, kas manyti kažką apie daržoves. Neišeina. Gali mėgti brokolius ir nekęsti morkų. Taip ir su muzika. Lietuvoje tikrai yra ką klausyti. Štai neseniai išėjo „Freaks on Floor“ albumas „Life“, kurio vieną kopiją jie man padovanojo ir buvau be galo maloniai nustebinta. Taip pat man labai patinka tai, ką daro „Garbanotas Bosistas“, „ba.“, nors tai ir nėra visiškai tai, ką esu pratusi klausyti. Alternatyvioji muzika išvis yra labai išblukusi koncepcija. Jei visi, kurie nekoncertuoja spalvingose komercinių TV kanalų pokalbių laidose, yra alternatyvieji, tuomet nežinau ar apskritai yra muzika, kuri nebūtų alternatyvi, kurią vis dar galime vadinti muzika. Skambu griežtokai, tačiau muzikanto kartelė turi būti aukštai, tai labai svarbu.

Šiandieninę geopolitinę situaciją būtų galima pavadinti sudėtinga. Ar grėsmės, apie kurias nuolat kalba medijos įkvepia, ar verčiau sakytum, jog menas su politika nėra susijęs?

– Menas yra susijęs su politika. Tai galima pastebėti ne tik grėsmių akivaizdoje, o nuolat. Menininkai kuria pasauliui ir apie pasaulį, kad ir kokį jį matytų. O čia politinė situacija žaidžia labai akivaizdžiai. Kažkas šiuo metu kuria, nežinodamas, ar ilgai dar jo gimtoji šalis bus laisva, kažkas kitas kuria, kai jam uždrausta kurti, kažkur be galo talentingas vaikas negali groti, nes jo šeima neišgali leisti jo į muzikos mokslus. Galima sakyti, kad meno niekas nesustabdys. Gal tai ir tiesa. Tačiau nestabdyti nėra gana. Reikia skatinti.

Alice Way / © Deimante photography nuotr.

Esi kaunietė, taip pat čia studijavai Muzikos akademijoje. Jei Kaunas būtų muzika, kokia muzika jis būtų ir kokio skambesio savo gimtąjam miestui galėtum palinkėti?

– Man Kaunas – tai lengvas džiazas. Galbūt todėl, kad būtent šią muziką čia studijavau. Bet ir šiaip, Kaunas juda svingo ritmu. Sunku būtų nusakyti Kauno garso takelį – jis toks margaspalvis. Šiam miestui ir linkėčiau išlaikyti tą nenusakomą skambesį, o svarbiausia, kad tas skambesys būtų girdimas. Kaip būtų puiku, jei atgytų Laisvės Alėja, Žaliakalnis. Kaunas turi ypatingą dvasią, bet, turbūt kaip ir kiekvienas kaunietis, negaliu jos sudėti į jokius apibūdinimus.

Kas turėtų atsitikti tavo gyvenime, jog pasakytum, kad pasiekei viską, ką galėjai?

– Nežinau, mirtis? (juokiasi) Turiu daug tikslų, svajonių ir manau, kad pasiekus vienus tikslus, iškyla kiti. Juk siekdamas pats, visuomet turi padėti ir kitiems, o kuo stipresnis daraisi, tuo daugiau gali nuveikti, tuo daugiau privalai atsižvelgti į silpnesniuosius. Tai – neišsemiami šaltiniai, nesibaigiantis procesas. Kol gali – turi daryti, net kai sunku, ypač kai sunku.

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt