Jonas Liutkus centre archyvinė nuotr.

Susiklosčius krizinei situacijai geopolitikoje, Lietuvos viešoji erdvė tarytum buivolų banda Afrikos savanoje pasileido „propagandos“, „istorinės atminties“ temų takeliais, dažniausiai neklausdama klausimų, kas yra ta „propaganda“, arba kas yra „istorinė atmintis“.

Ciniškas stebėtojas iš savo dramblio kaulo bokšto galėtų teigti, kad čia, Lietuvoje, istorinė atmintis yra ne tie pasakojimai ar naratyvai, kurie yra atsimenami, bet visas pluoštas taisyklių, kurios nustato, kurie pasakojimai turi būti užmiršti ir kaip jie turi būti užmiršti. Taip iš istorinės atminties buvo „išpjautas“ pasakojimas apie žydus, kuriuos šviesiaplaukiai mėlynakiai lietuvaičiai dar neatvykus vokiečiams vedė į vietas, kurios vėliau tapo jų kapais, taip pat paprastai užmirštama „kas ką veikė“ paskutiniame Sovietijos gyvavimo dešimtmetyje, nes ir tada „jie dirbo Lietuvai“. Ši istorinė užmarštis yra skirta mums patiems papasakoti paprastą pasakojimą apie praeitį, apie šlovingus praeities žygius ir kažkokią istorinę misiją, kurią esą tauta ar valstybė turi vykdyti. Tai yra supaprastinti ir juodai-balti ideologiniai pasakojimai apie gėrį ir blogį.

Vienas iš istorinės užmaršties subjektų dažnai sutinkamas mūsų pasakojimuose apie praeitį yra emigrantai bei pabėgėliai iš Lietuvos. Jie užmirštami vadovaujantis tuo kraujo ir žemės nacionalizmo porūšiu, kuris laiko žmones grybais, kurie gali augti tik toje vietoje, kurioje pradžios spora palietė derlingą žemę, kurioje tolimos kelionės ir dideli tikslai nėra tinkamos žmogui-grybui: jam pakanka vien savų Vydūnų ir Šliogerių. Būtent dėl šio istorinės užmiršties tipo, kai asmuo atsijungęs nuo gimtosios žemės grybienos prarado savąsias Čikagos „Džiungles“, savuosius Johny Ramenskius (Jonus Ramanauskus), Emas Goldman bei Aleksandrus Berkmanus.

Išeiviai iš DP kartos JAV XX a. 7  dešimtmetyje veikiausiai jautėsi pasimetę, kai kolosalūs socialiniai pokyčiai pradėjo krėsti valstijas. Būtent jaunojoje JAV lietuvių kartoje atsirado žmonių, kurie stojo į lygybės ir išsilaisvinimo judėjimų pusę. Čia į sceną išeina šio pasažo herojus Jonas Liutkus. Jis studijavo Darmouth koledže ir bent nuo 1965 metų pradėjo dalyvauti organizacijoje pavadinimu Student Non-Violent Coordinating Committee (SNCC). Tai buvo platesnis kovos už lygias teises bei prieš segregaciją nukreiptas judėjimas, veikęs 7-8 dešimtmetyje ir faktiškai tapęs modeliu, pagal kurį veikė didžioji dalis šiuolaikinių judėjimų už teises bei nevyriausybinių organizacijų.  Jonas Liutkus su savo kolegomis aktyviai dalyvavo bandyme desegreguoti Selmos miestą vadinamąjame Black Belt regione Alabamos valstijoje. 1965 m. sausį už šią veiklą buvo suimtas. 1965 metais dirbo rinkimų stebėtoju Lowndes srityje Alabamoje ir rengė skundus dėl trukdymo juodaodžiams registruotis rinkimuose dalyviais bei rinkėjais. Jonas Liutkus mirė  1984 m. birželio 11 dieną.

Jonas Liutkus nebuvo tipiškas JAV išeivijos atstovas; panaši veikla kovoje prieš rasizmą dalies išeivijos atstovų buvo laikoma prokomunistine. Šiame interviu J. Liutkus atskleidžia, kad XX a. 7 dešimtmečio kovų už pilietines teises pirmose eilėse ėjo ir lietuviai.

***

APIE PILIETINIŲ TEISIŲ SĄJŪDĮ PIETUOSE: PASIKALBĖJIMAS SU JONU LIUTKUM

„Laisvo žmogaus tėvynė yra ten, kur skriaudžiamas žmogus — lietuvis, lenkas, žydas ar negras“, 1965 m. Santaros—šviesos suvažiavimą uždarydamas kalbėjo Raimundas Mieželis. Vienu iš suvažiavimo dalyvių, padėjusių šiai moralinei laikysenai išryškėti, buvo Jonas Liutkus, metus išdirbęs Student Non-Violent Coordinating Committee, vienos aktyviausių pilietinių teisių organizacijų, štabo nariu pavojingiausioje jos veiklos vietoje, Alabamoje. čia spausdiname Jono Liutkaus pasikalbėjimą su Bostono Santaros—Šviesos nariais ir svečiais apie savo patyrimus kovoje už lygias teises visiems.

Nuo aptariamojo laikotarpio SNCC yra pasikeitęs ta prasme, kad baltųjų talkininkų savo eilėse nebepageidauja. Naujasis SNCC pirmininkas Stokely Carmichael pasižymi savotišku, iš nesenos europinės patirties nesmagiai tebeprisimenamu, jėgos garbinimu. Bet SNCC posūkį agresyvesne kryptimi tegalima suprasti jų patirties kontekste. į šią patirtį ir atveria duris Jonas Liutkus, jaunas lietuvis egzilas, Rimvydo šilbajorio žodžiais, „suradęs namus“ ten, kur skriaudžiamas žmogus.

K. P. Žygas: Be abejo, visi SNCC darbuotojai nemažai paaukoja, užsiangažuodami vykdyti SNCC projektus. Tačiau ne visi tiek pat išsižada. Kokie asmenys daugiau praranda, įstodami į SNCC?

SNCC nariai labiausiai vertina baltuosius darbuotojus, kilusius Pietuose. Jie yra visiškai atsiskyrę nuo savo visuomenės, visko išsižadėję. Jie net daugiau išsižada už pietinį negrą. Baltasis pietietis negali sugrįžti namo — jo giminės jį vietoje nušautų. Todėl jų nusistatymas nėra abejotinas. Dėl to jiems netenka pergyventi tos trinties, kuri iškyla tarp baltųjų ir negrų ir kurią net ir patikimi baltieji jaučia. Aš visuomet galiu pabėgti namo. Net ir šiaurietis negras gali sugrįžti į savo vidurinio luomo gyvenimą šiaurėje, bet baltasis pietietis negali grįžti. Tarp kitko, balti pietiečiai buvo SNCC steigėjų tarpe.

Žygas: Šalia konkrečių uždavinių užmirštuose Alabamos užkampiuose, SNCC taip pat veda akciją pakeisti nusistovėjusias nuotaikas plačiojoje Amerikos visuomenėje. Kokius nusistatymus jie ypatingai stengiasi pakeisti?

SNCC puola nuomonę, kad vadas už žmones daro sprendimus. Mes pasitikim eiliniu žmogumi. Mes tikime, kad žmonės turi protą ir todėl turėtų dalyvauti sprendimuose, liečiančiuose jų gyvenimą. Mes taip pat spaudžiam galią turinčiuosius, kad išgautume iš jų nuolaidų. Esame svarstę teroro naudojimą, nes teroras priverčia daryti didesnes nuolaidas, tačiau praktikoje teroro nenaudojame.

A. Saulaitis, S. J.: Atrodo, kad SNCC neorganizuoja demonstracijų. Ar SNCC pakeitė savo galvoseną apie demonstracijas?

SNCC dabar nedemonstruoja. SNCC neturi programos kaip tokios, šiuo metu mes organizuojame politinę akciją ir kooperatyvus ūkininkams. Veikla priklauso nuo žmonių nusistatymų atskiruose valsčiuose. Pavyzdžiui, štabas gali pageidauti politinės akcijos organizavimo, bet, jeigu žmonės nori kooperatyvo, jiems padedam jį suorganizuoti, nors ir nesutinkam.

A. Makaitis: Kokia jūsų nuomonė apie valdžios „skurdo programą“ (poverty program)?

„Skurdo programa“ neatsižvelgia į neturtingųjų interesus. Pvz., miestelyje, kuriame nėra kanalizacijos, kuris neturi nei vienos grįstos gatvės neturtingų baltųjų ir negrų rajone, „skurdo programos“ lėšos naudojamos sodinti medžius ir įrengti parkus. 80 iš vietinio „skurdo programos“ skyriaus yra balti, ir nė vienas jų tarpe nėra tikrai neturtingas. Valdžia pasakė, kad jeigu beturčiai administruotų šią programą, tai būtų esamos tvarkos sukrėtimas. SNCC kaip tik šito sukrėtimo siekia.

A. Makaitis: Kodėl SNCC pasisakė prieš karą Vietname?

Mes kiek laiko diskutavome šiuo klausimu. Nutarėme pasisakyti, nes esame nusistatę prieš karą apskritai ir jaučiame, kad šitas karas yra valdžios, o ne žmonių karas, žmonės jame nedalyvauja. Jie net nėra teisingai apie jį informuojami. Vietoj to jie pakartotinai sulaukia melo.

Žygas: Kaip žinios apie būsimą HUAC (House Un-Amer- ican Activities Committee) tardymą paveikė SNCC?

Dėl busimojo tardymo mūsų štabas per pusę sumažėjo. Dabar mes tikrai prispausti. Anksčiau tik pietiečiai šerifai buvo prieš mus, tai buvo lengva pakęsti. Mes taip pat gaudavome lėšų iš liberalų šiaurėje. Staiga visa tai buvo nutraukta. SNCC dabar turi $140,000 skolų, ypatingai prasiskolinom Southern Bell Telephone. Daug asmenų apleido SNCC, nes buvo sužeisti. Kitus pergyvenimai psichologiniai palaužė. Dar kiti buvo pašaukti į karinę prievolę. Kiti tapo alkoholikais. Du mano draugai yra nuteisti kalėjiman dviem metam. Žinoma, ne viskas nuo HUAC, tačiau dabar tikrai esame pristumti prie sienos.

E. Užgiris: Kaip SNCC sugyvena su CORE (Congress of Racial Equality)?

Pusė jų aktyvių narių priklausė SNCC. Jie mus vertina. Bedirbant kartu su žmonėmis tose pačiose vietose, mes ir jie pradedam panašiai galvoti. Mūsų nariai dažnai įstoja į CORE, kada vedasi. Jie turi šeimas išlaikyti, o SNCC per mažai moka.

Žygas: Ką SNCC galvoja apie NAACP (Natibnal Association for the Advancement of Colored People)?

Jie atstovauja negrų vidurinį luomą — buržuaziją ir inteligentiją, bet neatstovauja negrų masėms. Jeigu vienas iš jų atstovų nueitų į Harlemą, tuoj būtų nudurtas. Todėl niekas nesiunčia NAACP atstovų nuraminti maištininkus, nes jiems panašiai atsitiktų. NAACP mus laiko radikalais.

Saulaitis: Kaip bendradarbiaujat su kitom organizacijom, kurios dirba panašius darbus Pietuose?

Dabar labai blogai su Kingo grupe SCLC (Southern Christian Leadership Conference) daugiausia dėl to, kad jie organizuoja demonstracijas. Kingas yra radikalus ir kovojąs asmuo, bet, būdamas visuomenės dėmesy, jis susilaukia kritikos iš visų pusių, todėl jis save turi kompromituoti beveik kiekviename nutarime. Jį remia negrai šiaurėje. SNCC, būdama aktyvistų grupė, besidarbuojanti neturtingųjų negrų tarpe, mažiau priklauso nuo rėmėjų nuomonių. Neturim vadų, kurie pasidarytų įtakuotojų taikiniai. Kiekvienas mūsų narys yra tik narys ir turi tik vieną balsą. Šerifai tai žino, todėl, įmesti kalėjiman, nesam traktuojami, kaip Kingas traktuojamas.

R. Šležas: Kaip su Kingu elgiasi kalėjime?

Aš vieną sykį buvau su Kingu toj pačioj celėj. Šį kartą save suradau ne įprastoje purviniausioje celėje, bet celėje, skirtoje baltoms moterims. Ji nebuvo užrakinta, ir Kingas galėjo iš jos išeiti, bet man to neleido. Kadangi Kingas čia buvo, aš irgi gavau maistą, atneštą iš restorano. Jam net atnešė rašomą stalą, nes jis gaudavo telegramas iš žymių asmenų, gyvenančių net ir kitose šalyse.

Žygas: Kiek kartų buvai kalėjime?

Po vieną dieną labai dažnai praleisdavau. Septynis kartus išsėdėjau ilgesnius laikotarpius. Ilgiausią trijų savaičių bausmę užsipelniau už „greitą važiavimą“. Visuomet greit važiuojam, išvažiavę iš miesto, bet mane mieste sustabdė. Sustojau prie šviesos, pradėjau pirmyn ir, net trisdešimties pėdų nenuvažiavęs, įbuvau sustabdytas ir apkaltintas 60 mylių per valandą greičiu. Su. policija negali ginčytis, nors visi žino, kad ji pesekioja SNCC narius.

N. Žygienė: Kaip policija žinojo, kad priklausai SNCC?

Pernai SNCC gaudavo specialius automobilių numerius. Alabamoje yra 68 valsčiai. Pirmieji numeriai lentelėje nurodo valsčių. SNCC lentelės prasidėdavo su 70. Šalia to, aš vairavau „Bluebird“ mašiną, kurią policija ir visi kiti gerai pažindavo, nes prieš mane ją dažnai naudodavo mūsų rajoninių projektų direktorius. Jis ją visur vairuodavo, ir todėl aš jos nenorėjau perimt. Visos SNCC mašinos yra vienodos — 1964 m. Plymouth. Ne per daug kainavo ir, idėjus galingesnį motorą, perdirbus sankabą ir išėmus nereikalingus dalykus, jos idealios greitam vairavimui žvyro plentuose.

Užgiris: Ar jūs paprastai dideliu greičiu važiuojat?

Taip, visada.                 (Kodėl?).

Ne visuomet esame pavojuje, bet dažnai pasitaiko, kad mus gaudo. Reikia visada greit važiuoti, kad įprastum. Jeigu normaliai važinėsi, sakysim, tarp 50 ir 60 mylių greičiu ir galvosi, reikalui esant, važiuoti 120 mylių per valandą, tai, reikalui atėjus, užsimuši.

Užgiris: Kas jus gaudo?

Baltieji. Mes nieko neprisileidžiam arti, ypač naktį.

Žygienė: O jeigu pagautų?

Primuša ir nušauna. Dėl to mes niekad negrįžtam tuo pačiu keliu, kuriuo atvažiavom į bet kokią vietą.

A. Makaitis: Kaip žinai, kad esi gaudomas?

Jeigu man, bevažiuojant 90 mylių per valandą, mašina iš veidrodėlio nepranyksta, manau, kad mane gaudo.

A. Makaitis: Ką darai, kada žinai, kad esi gaudomas?

Prieš pradedant dirbti kuriame nors valsčiuje, reikia gerai susipažinti su visais keliais, kad, bandydamas atsikratyti gaudytojais, neatsidurtum akligatvyje vidury nakties. Jeigu esi gaudomas, pirmiausia įvažiuoji į žvyru padengtą kelią, kad, smarkiai besisukant ratams, galėtum užpakalin paleisti tą žvyrą ir smėlį. Yra ir kitų priemonių. Mašinose įsitaisom specialius mygtukus išjungti užpakalines ir stabdžių šviesas. Gaudomos mašinos užpakalyje šoferis nežino, kad stabdai prieš išsukant į kitą kelią, ir per greitai važiuodamas, nespės padaryti posūkio. Jis arba atsimuš į griovį, arba pasirinks tiesiai važuoti. Mes taip pat praktikuojam tuščių butelių mėtymą užpakalin. Metam kaire ranka pro atdarą langą į kelio ženklus. Sutinkam nemažai šposininkų, kurie mus bando išgąsdinti. Kai pamato, kad meti butelį užpakalin, sulėtina greitį, žinodami, kad sekanti bonka bus skirta jų mašinos priekiniam langui. Keli mūsų šoferiai su savim veža metalinius spyglius, kurie padangas praduria. Bet daugumas jų nelaiko savo mašinose. Aš jų neturiu, čia moralės klausimas. Jeigu motina su vaikais tuo pačiu keliu kada nors vėliau važiuotų ir pataikytų į vieną iš jų, tai visi užsimuštų. Tokia galimybė mus jaudina ir neduoda ramybės. Tai todėl dauguma jų su savim neveža, nes jeigu juos su savim turėsi, tai ir naudosi.

K. Makaitis: Kaip tu atsidūrei Seimoje?

Aš dirbau Mississippi savanoriu. SNCC tuo metu prireikė dviejų baltų darbuotojų Seimoje. Tada Seimą buvo pekla Pietuose, ir tokia pasiliko, kol buvo išrinkta nauja miesto administracija. Visi negrai, gyveną savo kvartale, buvo priversti namo šviesas užgesinti 9 vai. vakare. SNCC dviejų metų būvyje nieko negalėjo suorganizuoti. SNCC darbuotojas, išėjęs iš savo buto, tuoj buvo įmetamas į kalėjimą. 1964 m. spalio mėnenį buvo išrinkta nauja administracija. Jos šūkis kandidatavimo metu buvo naujų įmonių pritraukimas į Seimą. Iki tada norėjom įrodyti gyventojams, kad juos moraliai remiam ir galim iškentėti drauge su jais, nes nebuvo įmanoma bet ką suorganizuoti.

K. Makaitis: Kaip jūs Seimoje pradėjote darbą?

Kaip sakiau, iš pradžių mes ten tik fiziškai buvome. Pradėjom organizuoti, kada nauja administracija susitarė su valsčiaus šerifais Clark ir Lingo, kad jie neatvažiuos į miestelio ribas. Tai įvyko ne įstatymų ar Waslhingtono įtakos dėka, ¡bet dėl ekonominių priežasčių. Biznieriai žinojo, kad naujos įmonės neįsikurs Seimoje dėl blogos miestelio reputacijos ir dėl to norėjo santvarką pakeisti.

Yra ir kitų pavyzdžių. Fort Deposit buvo baisiausias miestas Pietuose. Ten išsilaikius, gali bet kur ištverti ir iškentėti. O dabar tas miestelis mums jau atidaras. Pradžioje George Green ir Stokeman bandė pralaužti Fort Deposit. Negrai su jais net nekalbėjo, nes jie buvo išsigandę ir pribauginti. Baltieji į juos net nekreipė dėmesio, nes žinojo, kad pavojaus nebuvo, šitie du viską bandė, ir nieko neišėjo. Stokeman tada nutarė, kad padėtis reikalauja kokio bravado, provokuojančio akto. Jis pilnas bravado, ir kokią gražią dieną jo drąsumas jį išduos, ir jis bus nužudytas. Tai kas tenai sudaro bravado? Nutarėm nuvažiuoti ir pasivažinėti integruota mašina. Kadangi tuomet aš buvau parankėje, tai ir buvau tas integruojantis baltasis, drebėjau. Mes važinėjom po miestą. Niekas nekreipė dėmesio. Žmonės matė ir stebėjo, bet nudavė, kad nereaguoja. Reikėjo ko nors daugiau. Tada Stokeman pradėjo su triukšmu ir greičiu nuvažiuoti nuo sustojimų, nesustoti prie raudonų šviesų — žodžių, erzinti policininkus. Policija buvo pritrenkta, netikėjo, ką matė, nesusiorientavo ir mūsų nesuareštavo. Policija netikėjo, kad negrai galėtų taip elgtis. Ir taip mes pralaužėm šį miestelį. Vietiniai negrai, pamatę, kad mes galim taip drąsiai tyčiotis iš policijos, tada nutarė, kad ir jiem nereikia tiek bijoti. Po kelių dienų 300 žmonių atėjo į susirinkimą. O prieš tai net atskiras asmuo nedrįso kalbėtis viešumoje su pilietinių teisių darbuotoju.

Žygas: Kaip SNCC įsivaizduoja savo pagrindinę problemą?

Pirmiausia, SNCC nėra organizacija įprastine prasme. SNCC nėra vienetas, bet anarchija, ją su šypsena vadinam kūrybinga anarchija. Turime štabo susirinkimus, kuriuose reikalai sprendžiami bendru nutarimu. Paskutiniam susirinkime, kuriame dalyvavau, radom reikalą panaudoti balsavimo priemonę nutarimui pasiekti. Tai beveik herezija mūsų tarpe. Pusė dalyvių vos neišėjo iš susirinkimo. Buvo apie 200 žmonių, ir visi diskutavo klausimą. Kadangi visi dalyvauja, susirinkimai ilgai tęsiasi. Juos varome per parą be sustojimo, paskutinis susirinkimas tęsės dvi savaites. Bet galų gale pasiekiam sutarimo. Taip yra sunku reikalus tvarkyti, bet naudojame šią formą, nes asmens teisės į savo nuomonę šiuo būdu yra daugiausia respektuojamos. Jeigu vienas dalyvis iš 200 nesutinka, jis nėra nutildomas. Susirinkimas tęsis, kol jis bus įtikintas ar įtikins kitus.

Žygas: Kaip prieinat prie savo projektų? Nuo principinių įsitikinimų į konkretų “field work”?

LeRoy Jones yra pasakęs, kad SNCC susideda iš vidurinio luomo „vigilantes“. Mums sunku nugalėti mūsų įprastus įsitikinimus. Turėjome diskusijas, ką darytume, jeigu žmonės sukiltų. Ar eitume su jais į kovą? Ar mirtume šalia jų? Ar grįžtume namo pas mamą. Dauguma dar neapsisprendę. Mes taip pat diskutuojam radikalią politiką. Išsiaiškinę principus, bandom patikrinti juos, pritaikant prie konkrečių sąlygų vietiniuose valsčiuose ir miesteliuose.

A. Makaitis: Dar nepristatei SNCC tikslų. Ar nariai nežino savo tikslų?

Mes maždaug žinome, bet neturime užfiksuotos dogmos. Laikomės tam tikrų bendrų principų. SNCC nėra susirūpinus vien juodųjų — baltųjų santykiavimo problemomis. Mūsų rūpestis ekonominis ir santvarkinis. Rūpinamės, kad kiekvienas asmuo turėtų teisę dalyvauti sprendimuose, kurie liečia jo gyvenimą, kad kiekvienas būtų užtikrintas, kad jis turės ką valgyti, kad rytoj nemirs badu.

A. Makaitis: Ar galėtum pritaikyti kurį nors iš šių principų konkrečiam pavyzdžiui Pietuose?

Šiuo metu SNCC stebi, ar mes ką nors galim pasiekti rinkimais. Smarkiai dirbome viename valsčiuje, organizuodami balsuotojus, kad dalyvautų rinkimuose. Norim išsiaiškinti, ar galima perimti valsčiaus politinę struktūrą ir ją panaudoti taip, kaip žmonių dauguma norėtų. Atrodo, kad nelaimėsim. Bet jeigu laimėtume, daug ką galėtume padaryti. Pavyzdžiui, Lawrence mieste yra Dan River Mill, nemokėjęs mokesčių jau dvidešimt metų. Kas, jeigu jiems staiga uždėtume 30% jų apyvartos siekiančius mokesčius? Ar jie išsikraustytų? Tada paprasti darbininkai perimtų jų produkciją.

Saulaitis: Bet nėra įmanoma turėti populiarią demokratiją bet kur. Mes čia turime atstovybinę demokratiją.

Taip, bet mes čia net neturime atstovybinės demokratijos. Atstovai mano nuomonės nereprezentuoja. Jie tūrėtų reprezentuoti visų skirtingų žmonių nuomones, bet ne siauros dalelės, kaip dabar.

Šležas: Tai SNCC siūlo Europos politinę sistemą, kurioje partija su aiškia programa yra atsakinga balsuotojam, vietoje Amerikos sistemos, kurioje kandidatas išrenkamas simpatiškos išvaizdos dėka?

Atstovas turėtų galvoti kaip žmonės, kuriems jis atstovauja. Lawrance mieste yra toks Hewlitt, kuris yra kiekvienas asmuo miestelyje. Jis nėra kaip, pavyzdžiui, Kennedy, kuris niekam neatstovauja. Hewlitt turi tas pačias pažiūras, kaip negrai jo valsčiuje. Jis daro sprendimus, atsižvelgdamas į tuos pačius pagrindus valsčiuje, į tas pažiūras, kurios yra ir jo pažiūros.

Žygas: Sakei, kad SNCC bando palaužti visą vadovo ir vadovavimo sąvoką. Argi atstovas nėra vadas?

Visas klausimas, kaip reikia į vadą reaguoti. Neturėtų būti prarajos tarp žmonių ir išdievinto vado. Vadas neturėtų daryti sprendimų, lyg niekas kitas, pavyzdžiui, jo rinkėjai, negalėtų tų sprendimų daryti. Turi būti tarp jų susikalbėjimo, komunikacijos. Paprasti žmonės turi daug sveiko proto reikaluose, liečiančiuose jų kasdieninį gyvenimą. .

[…]

Saulaitis: Kas yra tas štabas? Kuo jūs skiriatės nuo kitų?

Štabe būdavo 300, dabar tik 120. Savanoris yra asmuo, kuris nepasilieka SNCC, bet būna tik vasarai. Štabo nariai yra užsiangažavę ilgesniam laikotarpiui. Savanoriai ateina į susirinkimus, bet jie nebalsuoja, nes esam įsitikinę, kad žmogus, kuris čia bus tik mėnesį, neturi teisės daryti sprendimus, kurie gyvybiškai paveiks tuos, kurie pasiliks čia po pusmečio tuos sprendimus vykdyti. Trumpalaikiai savanoriai labai dažnai yra baisiai kovingi ir neatsakingi savo sprendimuose, nes jie gali apleisti kovos lauką lūžio momentui atėjus.

Žygienė: Ar moterys priklauso SNCC?

Daug moterų dirba prie aukų rinkimo. Trumpam laikui moterim labai sekasi tiesioginiame darbe. Bet aš nepriimčiau baltos moters bendradarbe, nors ji būtų pavyzdinga darbuotoja. Reikia apskaičiuoti pavojaus galimybes. Jeigu grupė yra maišyta, tai saugiausia kombinacija juodas vyras su baltu vyru. Pavojingiau baltai moteriai su negre. Dar pavojingiau baltam su negre. O savižudybės prašymas yra baltos moters ir negro kombinacija. Negras todėl niekad nevažiuos su baltuke toje pačioje mašinoje. Yra vienas kitas su bravado, kurie tai padaro, bet jie bepročiai ir jie tai žino. Jie sutinka tai daryti, jeigu mašinoje kartu važiuoja ir baltų vyrų, bet saugosi nebūti arti baltos moters, kad jos nepaliestų. Čia gyvybės klausimas.

Aš dirbau vienam miestely ir atsirado reikalas pravažiuoti pro Talahachee County. Aš turėjau pro tenai pravažiuoti mašinos užpakaly, atsigulęs ant grindų, nes negrė vairavo. Buvo du kiti negrai mašinoje. Šitam valsčiuje, kaip ir kituose, vengi sustabdyti integruotą mašiną bet kokiam reikalui kelio šone. Juose yra rasistų ūkininkų, kurie dažnai medžioja ir dėl to savo mašinose veža šautuvus, kuriuos nevengtų panaudoti, pamatę integruotą mašiną. Pro šitokį valsčių važiuojant minėtoj mašinoj, man atsirado reikalas eiti išvietėm O mašiną buvo neįmanoma sustabdyti. Tai reikėjo reikalą atlikti mašinos užpakalyje ant grindų. Visiem buvo baisiai nemalonu. Buvau baisiai nusivylęs ir supykęs ant pasaulio, kad jis man tai padarė.

[…]

Užgiris: Ar sėkmingas pirmojo negro įstojimas į University of Alabama palengvino kitiems negrams įstoti į ši universitetą?

Nelabai. Tokiem dar vis yra sunkumų, bet jie nėra teisiški. Teisiški sunkumai buvo panaikinti su pirmo negro įstojimo precedentu. Tebeliko psichologiniai ir visuomenės padaryti sunkumai.

Žygas: Iš kur atėjo pinigai jūsų veiklai tenai paremti?

Kai esi alkanas, elgetauji iš žmonių. Vietinės bažnyčios darydavo rinkliavą mums surinkti aukų padengti benzino pirkimui. Viso miestelio projektas gaudavo kas mėnesį $75.00 iš centro, kuriuos naudojom sumokėti mūsų raštinės — Freedom House (iš tikrųjų ji tik lūšna) nuomą. Turėjom „valkatauti“, verstis savo sugebėjimu. Kai būdavo labai blogai—tris ar keturias dienas be valgio —, kur nors prie kelio nusitverdavom vištą. Esu vogęs baterijas iš mašinų, kurios priklausė asmenim, kurie mane ypač persekiojo, nes būtinai turėjom turėti mašinas, kurios momentaliai pradeda veikti. Kitaip būttfm sumokėjęs savo gyvybe, nes buvom gaudomi.

A. Makaitis: Ar negalvojate, kad „skurdo programa“ atims iniciatyvą iš neturtingųjų?

Neturtingiem reikia maisto ir pinigų. Didelės kompanijos gauna mokesčių lengvatas. Niekas nešaukia, kad jos dėl valdžios pagalbos praras savo iniciatyvą. Esu buvęs Hazard, Kentucky, kasyklų streiko metu. Mačiau žmones badu mirštančius gatvėse. Mačiau šimtus baltųjų iš bado išsivertusiais pilvais. Ir tai ne negrai, bet baltieji, reiškia, geri žmonės. Mačiau juos krentant gatvės vidury ir tenai mirštant, nes jie negalėjo net per gatvę pereiti. Juos meta į griovį, nepalaidoja, o tu kalbi apie jų iniciatyvos pametimą.

Saulaitis: Bet ar vyriausybė nebando daryti tą patį kaip ir SNCC?

Ne. Mes jiem nesiunčiam produktų tik dėl šiandienos ir rytojaus. Bandom kartu su jais išspręsti jų problemą iš pačių pagrindų. Esame įsitikinę, kad būtinai reikia atsipalaiduoti nuo pašalpinės ir misionieriškos galvosenos, pvz. rašymo draugam, kad atsiųstų maisto ir rūbų. Tai neišsprendžia pagrindinės problemos. Reikia tuos žmones pažinti ir su jais bendrauti kaip su žmonėmis, o ne kaip su „welfare cases“.

M. Kavaliauskaitė: Ar yra susikalbėjimo tarp jūsų ir negrų ūkininkų?

Aš turėjau artimus santykius su viena negrų šeima, nes juos lankydavau kasdien pusmečio laikotarpy. Jie man buvo artimiausi žmonės, bet tikro susikalbėjimo nebuvo, šeimos galva gyveno iš elgetavimo — jam niekas nedavė darbo, nes jis dalyvavo pilietinių teisių judėjime. Viena iš jo dukrų praleido trisdešimt dienų „karštoj dėžėj“, nes ji nesutiko manęs išduoti policijai. Kas yra „karšta dėžė“? Tai maža rūbinė, kurioje šilumai leidžiama pasiekti 130 laipsnių temperatūros. Kai žmogus apalpsta, jis ištraukiamas, ant jo užpila šalto vandens, ir jis vėl atgal įmetamas. Ji buvo tik penkiolikmetė. Mūsų raštinė Šeimoje buvo nuo kalėjimo kitoj gatvės pusėj. Kas dieną buvo galima girdėti kalinius toje „karštoj dėžėj“ spiegiant iš skausmo. Aš tuomet besislėpdamas nežinojau, kad ji buvo „karštoj dėžėj“, bet ji žinojo, kur įbuvau pasislėpęs. Truko daugiau negu pusmetį, kol ta šeima mane priėmė į savo tarpą.

A. Makaitis: Kokia tavo nuomonė apie FBI?

Aš turėjau patyrimo su FBI. Jie man siūlė darbą informuoti apie SNCC. Jie mane tikrai išgąsdino, ir visa ironija yra, kad jie mane pasiėmė 5 vai. pasivažinėjimui po laukus manęs paklausinėti, kaip vietinė policija yra mane persekiojus. Kada tik buvau kalėjimuose, visuomet susitikdavau su FBI agentais. Kalėjimuose reikėdavo miegoti pora naktų ant cementinių grindų. Grindys šlapios, tai naudodavom savo batus pagalvių vietoje. Penkiasdešimt asmenų naudodavo bliūdą, pastatytą ant grindų, kaip išvietę. Išeidavom baisiausiai nešvarūs, nesiskutę, susmirdę. Žmogus, tekį pamatęs, dėl smarvės neprieitų arčiau kaip per dešimt pėdų. Mums būnant tokioj padėty, FBI prieina ir pirmiausia paklausia: „Kodėl jūs, pilietinių teisių darbuotojai, visuomet taip baisiai smirdate?“ Mano kojos buvo išputusios ir sutinusios nuo elektrinių smūgių gratis statė of Alabama, ir jie man sako girdėję, kad man truputį pagrasino, ir prašo sėstis. Jie man tik vieną sykį buvo malonūs. Tada su šypsena paklausė apie mano padėtį karinės tarnybos atžvilgiu.

Žygas: Sunku tikėti, kad demokratija Pietuose ne visuomet funkcionuoja.

Tie žmonės — balti pietiečiai — nėra kokie nors baisūs išsigimėliai. Tom Coleman, kuris nužudė John Daniels, buvo maloniausias žmogus visoje apylinkėje. Jis aristokratas, baigęs universitetą, visų mėgiamas. Bet jis nužudė žmogų, kurį laikė savo priešu. (Nužudytojo nusikaltimas buvo bendradarbiavimas su SNCC). Visi tenai manė, kad jis tik atliko savo pareigą. Buvau teisme — žmonės šūkavo, juokėsi, plojo — buvo tikras cirkas.

[…]

 (Dėl susidariusių aplinkybių pasikalbėjimo tekstas nėra J. Liutkaus peržiūrėtas. Už galimus detalių neaiškumus ar netikslumus atsakingi Nijolė Šležienė ir Kęstutis Paulius Žygas).

“Metmenys” 1966 Nr. 12

Rekomenduojame

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: