Tai tikrai nėra tai, ko galima tikėtis iš filmo „apie vampyrus“. Patiks net tiems, kam visiškai svetimas fantastikos žanras. Tamsiųjų stebuklingų jėgų romantizmas čia dosniai atskiestas juodžiausiu humoru, labai rafinuotai pateiktu per dokumentikos parodijos prizmę.
Vampyrų „rytas“ prasideda saulei nusileidus – kaip žinia tik tada jiems saugu išlįsti iš savo slėptuvių. Tačiau XXI amžiuje ne visi vampyrai slepiasi karstuose – kas rūsyje, kas drabužių spintoje… Iš pirmo žvilgsnio vampyrų kompanija nelabai skiriasi nuo statistinių drauge būstą besinuomojančių bičiulių. Keturi skirtingo amžiaus bet panašių interesų (gerti kraują) vaikinai gyvena erdviame name Velingtone ir kažkodėl sutinka į savo gyvenimą įsileisti filmuotojų komandą.
Pagrindinis veikėjas, itin simpatiškas vampyras Viago įkūnytas Taika Waititi, kuris taip pat yra filmo scenarijaus autorius ir režisierius, tampa ir istorijos pasakotoju. Jis žiūri tiesiai į kamerą, operatoriui pristato savo draugus, komentuoja įvykius. Vampyrų kompanija turi ir vieną mirtingą patarnautoją Džesę, moterį labai trokštančią tapti vampyre. Tikėdama kraugerių pažadais ji padeda surasti aukas ir po žudynių mazgoja kruvinas grindis.
Kino filmo “What We Do in The Shadows” kadras
Tačiau atsitiktinumų grandinės deka į ramų vampyrų gyvenimą įsipainioja dar keletas paprastų mirtingųjų. Jų dėka vampyrų gyvenimas tampa dar įdomesnis. Pasirodo, jie puikiai jaučiasi naktiniuose klubuose, ir visai kaip žmonės gali tapti priklausomi nuo interneto.
Kino filmo “What We Do in The Shadows” kadras
Smagi vaidyba, kokybiški makiažai, skoningos dekoracijos, saikingas specialiųjų efektų kiekis ir nenuspėjamas scenarijus. Vampyrai kalba angliškai, bet, turbūt su pačiam Drakulai būdingu, Rytų Europos akcentu,kuris, nenorom tenka pripažinti, suteikia komiškumo. Rengiasi jie lyg ir viduramžiškai, tačiau Naujosios Zelandijos sostinės gatvėse aplinkinių laikomi tiesiog stilingais vintažiniais hipsteriais.
Kino filmo “What We Do in The Shadows” kadras
Bet svarbiausios čia nuostabios socialinių situacijų parodijos, kurios gali būti suprastos keliais lygmenimis. Antai scena kur suvalgęs keptą bulvytę naujas vampyras subloguoja ir nusprendžia viską mesti, primena ir anglosaksų taip mėgstamus realybės šou apie paauglių naktinį gyvenimą, ir neįmanomus ištesėti pažadus. „Aš nebebūsiu vampyras“ – tas pats lyg jūs atsisakytumėte būti žmogumi. Bene labiausiai man patiko naktinis vampyrų ir vilkolakių grupuočių konfliktas su netikėtai banalia atomazga. Ar tai siekis parodijuoti laimingas pabaigas, ar rasinių konfliktų sprendimo ir galimo jų sprendimo paralelė, paliksiu spręsti jums.
Pelnęs itin gerus kino kritikų žodžius, „The Guardinian“ apibūdintas kaip „geriausia metų komedija“, „The Telegraph“: „desperatiškai juokingas“, filmas tiks ir vampyrų žanro gerbėjams ir silpnų nervų žiūrovamas. Vis dėl to, jautresnio skrandžio veikėjams pomidorų sulčių seanso metu gerti nepatartina – kraujo čia tikrai bus.
