Po 2001 metų rugsėjo 11 – osios, kurią Slavojus Žižekas pavadino „atvykimu į Tikrovės dykumą“ (postutopinę realybę), pasaulio politikoje įvyko esminis lūžis: Amerika, prisidengdama kovos su terorizmu kauke, legitimizavo bet kokias karo priemones, kaip būtiną gynybą nuo išorės priešų. Gynybos pavyzdžiais tapo karai Vidurio Rytuose, kurių metu Jungtinės Valstijos teigė ginančios humanizmą ir viso pasaulio taiką.
Radikalus kairiųjų pažiūrų filosofas, lingvistas, kognityvistas ir politikos kritikas Noamas Chomsky šiame XXI amžiaus „humanizme“ įžvelgia ne tik Tikrovės dykumą, bet ir visiškai naujo (lyginant su buvusiais) JAV karo pradžią.
„2002 – ųjų rugsėjį Busho administracija paskelbė savo Nacionalinę saugumo strategiją (National Security Strategy), kurioje deklaruojama teisė naudoti jėgą šalinant bet kokias kliūtis globaliai ir nuolatinei JAV hegemonijai. Naujoji plačių užmojų strategija privertė susirūpinti ne tik visą likusį pasaulį, bet ir užsienio politikos elitą šalies viduje. Tą patį rugsėjį prasidėjo propagandos kampanija, kurios tikslas buvo pavaizduoti Saddamą Husseiną kaip keliantį neišvengiamą grėsmę Jungtinėms Valstijoms ir įteigti, jog jis ne tik tariamai atsakingas už rugsėjo 11 – osios išpuolius, bet planuoja ir kitus.“[1]
JAV nedviprasmiškai įvardijo, kad šios strategijos užduotis įtikinti potencialius priešus nedidinti savo karinio pajėgumo, siekiant pralenkti Jungtinių Valstijų galią arba jai prilygti[2].
2004 metais pasirodžiusi Noamo Chomsky knyga „Hegemonija arba išlikimas: Amerikos siekis viešpatauti pasaulyje“ tarsi skalpelis rėžia propagandinį kaukės sluoksnį, slepiantį tikrąjį „kovos su terorizmu“ veidą:
„Nors Busho strategai yra pačiame tradicinės JAV politikos spektro pakraštyje, jų programos ir doktrinos turi nemažai pirmtakų tiek JAV istorijoje, tiek kitų kandidatų į pasaulio valdovus gretose. Nerimą kelia tai, jog dominuojančios ideologijos bei ką įgyvendinančių institucijų kontekste jų sprendimai išties gali atrodyti racionalūs. Žinoma daugybė istorinių precendentų, kai lyderiai buvo pasiryžę imtis grasinimų arba smurto, nepaisydami akivaizdžios katastrofos tikimybės. Tačiau šiandien statomos sumos kur kas didesnės. Pasirinkimas tarp hegemonijos ir išlikimo dar niekada nebuvo toks akivaizdus“[3].
Retorinis hegemonijos ar išlikimo klausimas šiame kontekste skamba kaip pavojaus signalas, aiškiai sakantis, kad JAV, išleidžiančios karo reikmės tiek, kiek visos kitos pasaulio valstybės kartu sudėjus, ne tik nusprendė nepaisyti JT Saugumo Tarybos nutarimų, – Nacionalinės saugumo strategijos tikslas nėra tik uždegti žalią šviesą varganiems karams Vidurio Rytuose, o greičiau jau perduoti žinią pasauliui, kad Amerika neketina atsisakyti savo hegemonijos ir darys viską, kad ją išlaikytų.
N. Chomsky detaliai atskleidžia, kaip Jungtinės Valstijos žingsnis po žingsnio artėjo prie Busho administracijos strategijos. Narpliodamas painias JAV karinių operacijų – nuo Vietnamo iki Kosovo ir Rytų Timoro – gijas filosofas klausia: ar tai, kas dabar įvardijama atviru tekstu, nebuvo sakoma ir anksčiau, tik ne taip aiškiai?
Bandydamas atsakyti į šį klausimą, autorius pastebi, kad visi ankstesni Amerikos kariniai veiksmai turėjo aiškų vienos ar kitos šalies palaikymo ir pasmerkimo modelį. Tuo tarpu karas su terorizmu leidžia peržengti suverenių valstybių ribas – norint surasti priešų, sako N. Chomsky, jų galima ieškoti tiek Irane, tiek Sirijoje, tiek Andų regione. Kitaip tariant, JAV rado motyvą, kuris tinka bet kokiai agresijai pateisinti.
Bet problema ne tik ta, kad Jungtinės Valstijos tapo grėsme jokių galimybių pasipriešinti neturinčioms valstybėms, problema daug gilesnė: „Įtakingiausiuose sluoksniuose pasigirdo rimtų nuogąstavimų, kad „imperialistinės Amerikos ambicijos“ kelia didelę grėsmę net pačios Amerikos gyventojams. Šis nerimas dar labiau sustiprėjo, kai Busho administracija paskelbė JAV „revizionistine valstybe“, ir todėl, anot kai kurių komentatorių, ji kelia „grėsmę ir sau, ir visai žmonijai“. Šių „radikalių nacionalistų“ tikslas – nuolatos valdyti pasaulį ir „pasitelkus absoliutų karinį pranašumą, vienašališkai jame dominuoti“[4].
Ši grėsmė net „sau pačiai“ nėra abstraktus filosofinis situacijos įvertinimas. Autorius negailestingai pažymi, kad Busho klausimas, ištartas po rugsėjo 11 – osios, „Kodėl jie mūsų nekenčia?“, turi labai aiškų atsakymą: nes jūsų bijo ne tik visas likęs pasaulis, bet ir jūsų pačių piliečiai.
Iki šiol žiniasklaidos mažai nušviesti įvykiai Kolumbijoje, kuriai JAV skiria didžiausią karinę paramą, Rytų Timoro „palikimas likimo valiai“, prieš tai įžiebus etninius nesutarimus, Kosovo bombardavimas, prisidengiant absurdiška paramos albanams idėja ir panašūs atvejai buvo lyg eksperimentinės laboratorijos, kuriose Amerika „žaidė karą“.
Po rugsėjo 11 – osios Bushas nusprendė, kad nebūtina, kaip Kolumbijoje, tik remti cheminį karą ir gyventojų genocidą, pridengiant šią nemalonią tiesą „kovos su narkotikų prekeiviais“ figos lapu. Galima kovoti atvirą karą ir nesibaiminti nei savo šalies, nei pasaulio piliečių nepritarimo, tarsi Amerika būtų laukusi progos, kada galės savo pačios rankomis vykdyti „teisingumą“.
Karas Irake daugeliui komentatorių pirmiausia asocijavosi su JAV siekiu pasinaudoti šios šalies naftos ištekliais, bet N. Chomsky čia įžvelgia kur kas gilesnius interesus ir pirmiausia – siekį suformuoti proamerikietišką irakiečių valdžią. Bushas naiviai tikėjosi, kad Iraką pavyks jėga paversti satelitine Amerikos valstybe, o vėliau užvaldyti ir visą regioną.
Įvyko priešingai: neapykanta amerikiečiams regione stipriai išaugo, o MNG tapo kiekvienos potencialios JAV aukos tikslu.
Būtent MNG yra didžiausia šiandienos pasaulio problema. Kuo labiau Amerika bando įtvirtinti savo hegemoniją, tuo stipresnio pasipriešinimo sulaukia: potencialios šios super valstybės aukos suvokia, kad jeigu neturės MNG, jos pasmerktos sunaikinimui.
N. Chomsky nuomone, tik laiko klausimas, kada Vidurio Rytų šalys įsigys MNG ir ims kelti grėsmę viso pasaulio saugumui.
Filosofas nesiima spręsti, kaip turėtų elgtis JAV ir kaip būtų galima sumažinti įtampą, kuri įsižiebė po rugsėjo 11 – osios. Vietoj patogių, greitam vartojimui skirtų receptų knygos autorius pirmiausia siūlo suprasti, kaip veikia Amerikos hegenomijos sistema ir kur ji veda. Jis primena, kad prieš II pasaulinį karą JAV rėmė tiek Mussolinį, tiek Hitlerį.
Tai verčia susimąstyti. Filosofas pasiekia savo tikslą – svariais argumentais visoje knygoje grindęs savo teiginius, įtikina, kad Amerikos hegemonija arba išlikimas yra vienas iš svarbiausių nūdienos politinės filosofijos klausimų, kurio neįmanoma apeiti, nes jis tiesiogiai liečia mus visus. Amerikos hegemonija arba išlikimas pasauliui skamba hamletiškai: būti ar nebūti.
