KINO ARCHYVAS: „Pano labirintas” – šiurpi pasaka suaugusiems

Paskelbė: Data: 2015-08-09 05:58

Spausdinti | Komentarai

„Pano labirintas” (isp. „El laberinto del fauno”) – 2006 metų režisieriaus Guillermo del Toro filmas, kuriame susipina du žanrai: istorinė bei fantastinė drama. Šis filmas buvo nominuotas Oskarui geriausio užsienio filmo kategorijoje, Tarptautinės kino kritikų organizacijos paskelbtas metų filmu. „Pano labirintas” pramintas „Alisa stebuklų šalyje” suaugusiems.

Veiksmas prasideda 1944 m. Ispanijoje, pilietinio karo pabaigoje, tebevykstant partizaninei kovai prieš fašisitinę santvarką. Dvylikametė mergaitė Ofelija (Ivana Baquero) išvyksta su savo nėščia motina Karmen (Ariadna Gil) pas kapitoną Vidalį (Sergi Lopez), kuris yra kūdikio tėvas bei naujasis Ofelijos patėvis. Vidalis – fašistų vadas, visą dėmesį sutelkęs į partizanų medžioklę. Jis yra brutalus, šiurkštus, žiaurus vyras, apsėstas minties apie sūnaus gimimą. Kūdikis Vidaliui tik priemonė pratęsti savo pavardę, Karmen jam nereikalinga, o juo labiau – podukra. Tai akivaizdu jau pačioje filmo pradžioje.

Ofelija – mėgstanti skaityti pasakas ir užsimiršti jose, jautri, lakios fantazijos, bet nelaiminga ir vieniša mergaitė. Motina yra viskas, ką Ofelija turi, tačiau dėl sunkaus nėštumo bei sparčiai prastėjančios būklės Karmen nebegali skirti pakankamai meilės, dėmesio, rūpesčio savo dukteriai. Fantastinė Ofelijos istorija prasideda vabzdžiui maldininkui naktį atskridus į kambarį, pasivertus fėja ir nusivedus mergaitę į aikštelę labirinte pas fauną Paną (miškų, laukų, gyvulių dievą). Pastarasis atpažįsta Ofeliją kaip senai dingusią požemio karaliaus dukterį – princesę Moaną. Įteikęs jai Kryžkelių knygą, įsako iki pilnaties įvykdyti tris užduotis, kurias nurodys knyga; taip bus išsaugotas princesės nemirtingumas. Pirmoji užduotis – išgelbėti didžiausią miško medį (figmedį) nuo milžiniškos rupūžės bei rasti jos pilve auksinį raktą. Antroji,- paimti durklą iš Baltosios žmogėdros kambario ir trečioji,- paaukoti nekalto (savo naujagimio brolio) kraujo.

Kimo filmo “El laberinto del fauno” kadras

Fantastiniame pasaulyje Ofelija praranda laiko nuovoką, pasineria į jį su atsidavimu. Ji – drąsi, smalsi, atkakli, tačiau ne visados klausanti fauno Pano nurodymų ir pastatanti save į pavojingą padėtį. Nepaisant visko, realybė mergaitei kur kas žiauresnė. Joje – svetimi namai, nužmogėjęs patėvis Videlis, nėščia merdinti motina. Vienintelė Mersedes, namų darbininkė, užjaučia mergaitę, stengiasi ją saugoti, nors pati yra atsidūrusi grėsmingoje kapitono nemalonėje. Atitinkamai sukurta ir šių dviejų pasaulių atmosfera, nuotaika. Viršuje nuolat tvyro prieblanda, lyja, slegia pavojaus, mirties nuojauta. Požemyje daugiau gyvybės, vilties išsilaisvinti iš negailestingos tikrovės; jame Ofelija pagaliau pasijuto svarbi, reikalinga bei turinti tikslą – grįžti ten, kur laukia tikrasis tėtis. Sakoma, jog reikia bijoti gyvųjų, o ne mirusiųjų. Perfrazuojant ir pritaikant šiam kino filmui, Ofelijai reikia bijoti ne požeminio, o tikrojo pasaulio, kuriame jai nelikę jokių prošvaisčių, kuriame pasmerkta būti Videlio neapykantos taikiniu.

Kimo filmo “El laberinto del fauno” kadras

Filme nestinga kovos, kankinimo vaizdų, pažeminimo, neteisybės, pesimizmo, šeimos tragedijų. Mums leista į tai pažvelgti mažos mergaitės, kurios gyvenimas byra, akimis. Leista pamatyti, kaip ji bėga nuo kasdienybės pilkų dienų ir slepiasi, ieško prieglobsčio fantastiniame pasaulyje. Painumas ir paprastumas, mirtis ir nemirtingumas, realybė ir fantazija. Šios priešingybės bei keletas skirtingų žanrų darniai susivijo į vientisą sklandų kino filmą.

Verdiktas 10/10

Apibendrinant, „Pano labirintas” – siaubo pasaka, persmelkta liūdesiu, dramatizmu. Filmas patiks net ir nemėgstantiems fantastikos žanro, kadangi pasakoja jautrią, kupiną išgyvenimų istoriją, įvairiomis metaforomis perteikia įprasta tapusia kovą tarp gėrio ir blogio. Nuostabi, įtikinanti aktorių vaidyba, aukščiausių balų verti kostiumai bei vaizdo efektai. Margas, įtraukiantis ir, kaip ne itin dažnai pasitaiko, ne iki galo nuspėjamas siužetas, ne holivudinė pabaiga. Ją galima interpretuoti dvejopai: įprastu požiūriu filmo baigtis nėra laiminga, tačiau žvelgiant iš Ofelijos perspektyvos – atvirkščiai. Vargai baigėsi, gyvenimas – ne.

Taip pat skaitykite: KINO ARCHYVAS: Kerinti pasaka tikruose peizažuose

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt