Jūs, be abejo, esate girdėję apie Manheteno projektą ir žinote jo rezultatą: žmonija išmoko per kelias grandininės atomų skilimo reakcijos milisekundes išleisti tokią energiją, kokia įsivaizduojama tik žvaigždėse. Žvaigždėse, kaip žinome, gyvybės nėra ir negali būti, o tokia ir yra atominio ginklo esmė – ant žemės paviršiaus sukuriama beveik maža, dirbtinė saulė, o netoliese esanti gyvybė ištirpsta į kažką, ką galbūt galėtų sugerti nebent saulės baterijos. E=mc2, trumpiau tariant. O naujasis serialas mus įtraukia į prirūkytas laboratorijos, kuriose ši mirties ekologija tapo įmanoma.
Tiesa, jei apie Manheteno projektą tik girdėjote, bet plačiau neskaitėte, tai galbūt manote, kad lenktynės su nacistine Vokietija – kas pirmas įgaus galią per sekundę nušluoti ištisus miestus – vyko ultramodernioje aplinkoje spindinčiai baltomis sienomis ir už storų metalinių durų, po žeme. Sterilumas, stiklas ir plienas. Nevisai taip. „Manhattan“ kūrėjai pasistengė kuo autentiškiau atkurti projekto vykdymo aplinką, pojūtį ir atmosferą. Labiau nei ką kitą, ji primena militarizuotą ir įslaptintą Dorotės miestelį Kanzase iš „Ozo burtininko“, tik Dorotė mediniuose savo kaimynų nameliuose niekada nematė urano ir plutonio, o patys kaimynai, atrodo, nebuvo rinktiniai JAV protai iš geriausių universitetų. Bet patys nameliai panašūs.
Televizijos serialo “Manhattan” kadras
Pirmoji sezono serija prasideda likus 766 dienoms iki atominio Hirošimos sunaikinimo. Charlie Isaacs, jaunas fizikos mokslų daktaras iš Harvardo, kurio neseniai apsigintos disertacijos genialumas iškart jį iškėlė į JAV mokslininkų elitą, buvo iškviestas tarnauti tėvynei kare. Žinoma, ne vykstant į frontą, o efektyviau pritaikant savo talentus. Todėl dabar jis su žmona, mašina ir žemėlapiu blaškosi po dykumą Naujosios Meksikos valstijoje – kol atranda kariuomenės griežtai saugomą miestelį, oficialiai nei egzistuojantį, nei turintį kokį pavadinimą. Sveiki atvykę.
Viena svarbiausių serialo temų – miestelyje dirbusių mokslininkų izoliacija ne tik nuo viso likusio pasaulio, bet ir nuo savo šeimų, kartu atsikrausčiusių į tuo metu slapčiausią vietą Amerikoje. Su savo žmona galima kalbėti apie išvykas žvejoti pasibaigus karui, galima mylėtis, galima pyktis, bet negalima nė žodžiu prasitarti apie savo darbo tikslą ir turinį. „Pasakyk, kad myli ją – tai viskas, ką ji turi žinoti“ – tokiais ir panašiais užrašais nuklota miestelio teritorija. Žinoma, ne visos žmonos norėjo su tuo susitaikyti – iš čia, iš santykių tarp veikėjų, kyla didelė dalis dinamikos ir nenuspėjamumo. O kad bombą pasiseks pagaminti ir kad daugelis Japonijoje pamatę savo darbo rezultatus jausis labai blogai, mes ir taip puikiai žinome.
Televizijos serialo “Manhattan” kadras
Dauguma pagrindinių mokslininkų ir kariuomenės atstovų, sutinkamų seriale yra išgalvoti savo forma, bet ne turiniu. Daugelyje knygų ir autentiškų dokumentų apie Manheteno projektą galima sutikti bet ką nuo genialų karjeristų, kuriems visa naikinančio grandininio atomų skilimo prisijaukinimas tėra būdas sukurti ir savo vardą, ir istoriją vienu metu: atsikratant baimės, kad teks numirti, o tavo vardą žinos ir darbus skaitys du šimtai niekam nesuprantamos srities mokslininkų keliuose universitetuose. Taigi, nuo jų, iki neurotiškų, nemigos kankinamų ir sociopatiškai savo aplinkoje besielgiančių nesiskutusių būtybių, kurių vienintelis rūpestis yra savotiškai suprantamas gėris žmonijai: sukurtas atominis ginklas iškart užbaigs karą ir užkirs kelią bet kokiems karams ateityje. „Manhetene“ sutinkame juos visus.
Serialą kuria ir finansuoja „WGN“ televizija, įsikūrusi Čikagoje, ir, bent jau kol kas, savo kūrybiniu statusu ji nė iš tolo nesilygiuoja su tokiais televizijos hitų ir kartais net šedevrų fabrikais kaip „HBO“, „AMC“ ar „Showtime“. „Manhattan“ – tik antrasis tikrai didelis „WGN“ kūrybinis projektas, o pirmasis irgi dar tebevykdomas – „Salem“ pasakoja apie raganų teismus septynioliktojo amžiaus Masačiusetse. WGN su „Manhattan“, kita vertus, turi nemažų ambicijų: kiekvienai serijai išleidžiama bent po tris milijonus dolerių.
Televizijos serialo “Manhattan” kadras
Dar vienas „kita vertus“: kita vertus, kad ir kiek pinigų „WGN“ išleidžia, ir kad ir koks geras žada būti „Manhattan“ (dar turime tik keturias serijas iš trylikos), didžiausia jo problema ir yra ta, kad Amerikoje jis rodomas, žinoma, per „WGN America“. Amerikoje mažai dalykų yra svarbiau nei pažįstamas, užsirekomendavęs „brandas“, o visos šalies mastu dar palyginti nedaug žmonių žino, kas yra tas „WGN“. Norint kokybiškai transformuoti savo tris raides, iki AMC ar net iki HBO, dar teks gerokai padirbėti, o tas „gerokai“ tiksliausiai matuojamas milijoninėmis dolerių sumomis, kurių ribos nestabilesnės už plutonio branduolį. Geras televizinis turinys reikalauja daug laiko ir resursų.
Tarkime, iš pradžių norima pasivyti „AMC“, kurio didžiausia sėkmė iki šiol buvo mums visiems puikiai pažįstamas „Breaking Bad“. Pagrindinis to serialo veikėjas, metamfetaminą gaminęs chemijos mokytas, buvo pasivadinęs Heisenbergo pseudonimu, pagal garsųjį vokiečių mokslininką. Gal todėl „Manhetene“ prie atominio ginklo dirbantiems mokslininkams nuolat pabrėžiama, kad jie lenktyniauja su genialiuoju Werneriu Heisenbergu, tuo pat metu dirbusiu prie atominio ginklo projekto nacistinėje Vokietijoje? Žlugsite, jei nusileisite Heisenbergui. Gražiai sužaista, „WGN“.
O kol kas,viskas atrodo visai neblogai. Bent vieną epizodą, kad susidarytų įspūdį, verta pamatyti praktiškai visiems. Palyginti mažai žinomam Čikagos TV kanalui, į „Manhattan“ metusiam „HBO“ lygio resursus, pavyko išlaikyti ir „HBO“ lygio kokybę. Galimai tai jau pradžia naujos eros, kai 98% kokybiškiausios pasaulio TV produkcijos kurs nebe trys-keturi, o keturi-penki Amerikos TV kanalai.
