Mano krikšto tėvas buvo lenkas. Iš 11 senelės vaikų viena teta, mano krikšto mama, ištekėjo už lenko. Abu jie patyrė Sibiro tremtį. Gaila, nepaliko vaikų…
Taip ir nesužinojau, koks buvo mano krikšto tėvo vardas. Jį mama vadindavo Zdislovu ar, panašiau, Zdzislovu, o man vaikystėje buvo smalsu, kaip iš tiesų tas vardas rašomas. Bet neišdrįsau paklausti…
***
Dabar apie esmę. Tai lenkai mūsų draugai, priešai ar tiesiog kaimynai? Ir istoriškai, ir šiomis dienomis? Ar Lietuvoje gyvenantys lenkai mums, lietuviams, problema, erzinantis elementas, ar maloni įvairovė?
Jau esu rašęs apie rusus Estijoje. Panašiai pasakysiu ir apie lenkus. Jokių būdu nereikia nieko slėpti ar kalbėti puse lūpų, lyg kažko bijotume ar kažko būtų gėda! Tai kadencija baigęs prezidentas lenkas ar ne lenkas? Kodėl tos prielaidos niekas nepaneigia, bet ir nesvarstė, kad, be šlepečių problemos, galėjo būti ir tautinė problema? Problema?! Kokios tautybės buvusio Seimo pirmininko žmona? Koks tavo reikalas!?
*
Apie viską reikia pasikalbėti. Ramiai, be emocijų pasikalbėti. Kodėl Lietuvos lenkai per 20 metų nepanoro „integruotis“? Gal jie apskritai sunkiai išmoksta kitą kalbą, kaip, pavyzdžiui, japonai? O gal jie vis tik revanšistai?! Autonomininkai?
*
Man visada kliūva, kai su manimi kalba kaip su ligoniu: atsargiai, „apeidami“ esminius dalykus. Pavyzdžiui, akyse parašyta, kad ne Emelie, o Emilija turėtų būti mūsų anūkėlės vardas, bet tik vienas anonimas išdrįso tai parašyti. Ot, ir ne! Emelie! Ji gimė Švedijoje ir tikriausiai visą gyvenimą gyvens Švedijoje, kodėl senelių kaprizas turėtų tapti jai kliuviniu ar bent papildomu vingiu aiškinant savo vardą? Kaip mano vardą net darbovietė išsivertė į rusišką Bronislavas…
*
Lietuviai jokiu būdu niekaip neturi „spausti“ tautinių mažumų! Patys pagalvokite – jiems, tiems žmonėms, ir taip yra papildomų problemų dėl kalbos, kai kurių žmonių negatyvaus požiūrio. Ir jūs dar norite apkartinti jiems gyvenimą? Pagalvokite, jei švedai taip elgtųsi su mūsų dukra?! (Girdžiu – „…ir teisingai elgtųsi…“; priimkite mano užuojautą ir padėką švedams, kurie taip nesielgia).
*
Bet! „Romoje elkis kaip romėnas!“ Lietuviai vietiniams lenkams nieko neturi aiškinti, priekaištauti, bet lenkai, rusai, romai ir kt. turėtų elgtis taip, kad nekiltų abejonių, kurioje valstybėje jie gyvena, pagal kurios valstybės taisykles ir įstatymus. O dabar kartais atrodo, kad svečiai užsibuvo ir ėmė aiškinti šeimininkams, kaip šie turėtų elgtis… Ir aiškina garsiai, rėksmingai, piktai. Jau sovietmečiu man buvo keista, kodėl milicija negaudo akivaizdžiai sukčiaujančių čigonių. Paskui supratau: čigonės pradeda rėkti, klykti, pasitaisyti nė nemano – tai geriau nė neprasidėti…
*
Praėjusios savaitės įvykiai parodė, kad lenkai nėra tokie pat mūsų kaimynai, kaip, pavyzdžiui, latviai arba rusai. Kuo ne tokie? Va, apie tai ir kalbėkimės… Sigitas Parulskis jau šį tą pasakė, ne vienam tai patiko.
