Dėmesio! Kalba 85-ųjų karta. Stipriai kitoks romanas: Vilis Normanas „Masturbacija“

Daugelis jūsų šio romano gali net nenorėti paiimti į rankas vien dėl jo pavadinimo. Stipriai kitokio. Tačiau, galiu patikinti, kad nieko jame baisaus ir nepadoraus nėra. Bent jau ne daugiau negu kitose knygose. Šio romano pavadinimas – metafora. Kaip viename interviu, pripažino pats autorius – apibūdinantis žmonių santykius, besiremiančius nauda ir nieko daugiau. Absurdistano respublikoje nereikalingi jokie jausmai, tiksliau – jokia meilė. Tik instinktai. Grynas kūniškumas. Žmogus kaip daiktas, pakaitalas mano seksualiniams troškimams, savo geidžiamumo statuso patvirtinimui, liūdesiui, beviltiškumui ar nuoboduliui, galiausiai –  įrankis bent laikinai finansinei nepriklausomybei.

„Man negražu politika, kai jos priešpriešoj gamta… // Ir negražu, kai tikima ne sava tiesa. /  Man negražu, kai spaudžiama į siaurus kampus… / Man negražu, kai slepiame akis… // Man negražu, kai tylima, o turi būti ištarta tiesa.

(Stipriai kitaip – „Man negražu“)

„Gimiau 1985 metais, prieš pat Černobilio katastrofą. Ir mano gyvenimas panašus į katastrofą. Gal tai susiję? Pradėjau lankyti mokyklą, kai pasidrodė pirmieji laisvos ir nepriklausomos Absurdistano Oligarchinės respublikos vadovėliai – 1992 metais. (..) Mokytojai kartodavo kad esame bandomieji trušiai. (..) Kai ėmė groti „Radiocentras“, maištaudami dainuodavome Selą: „Bet mes negalim, negalim gyventi be balių, / Nuo ryto iki vakaro – trali vali.“ (..) Jau stengiamės būti asmenybės, ne pilki homo sovieticus. Bet (..) Įstrigau bandomųjų triušių laboratorijoje, kai griuvęs totalitarizmas virto laukiniu kapitalizmu.“ (p. 12) Vilis Normanas. 85-jų karta ir (ne)reali Absurdistano respublika. Arba nepriklausoma Lietuva. Tiesa, nepriklausoma formaliai, istoriškai, regis politiškai, bet… Ne visai, kad ir kaip tai vadintume – kapitalizmu, vartotojiška visuomene ar demokratija. Išlaisvėjome. Dabar daug dirbame ir norime uždirbti dar daugiau. Norime daug. Turėti. Madingų drabužių, kuriuos, būtų galima demonstruoti, išmanių telefonų ir kompiuterių, kurie tvyskėtų kišenėse ir namuose, gražių moterų/turtingų vyrų, kurie geistų  tavęs (ar bent apsimestų) ir taip pakeltų vyrišką/moterišką ego ir t. t. „Aš turiu viską, kas nuperkama, bet nieko, kas neįkanojama. (…) Šitame kvailame mieste, kur viskas gražu, jaučiuosi žiauriai vienišas, nors nuolatos bendrauju su žmonėmis.“ (p. 13-15) Užtad kaip skundžiasi pagrindinis veikėjas Vilis, visai nebenorime būti su Kitu. Būti draugais, nuoširdžiais pašnekovais ir supratingais klausytojais, pasiilgtais klasiokais, mylimaisiais. Kodėl? Pirma, tam reikia laiko, o jo nelabai turime, nes daug dirbame. Antra, tai nenaudinga, t. y. už to neuždirbama (pinigų, karjeros, statuso visuomenėje). Trečia, dauguma – emigravę. Tad (žiūrėti į 1 punktą) ir atitolę nuo tokių artimų žmonių. Ketvirta, bijome. Vis dar bijome. Galbūt tai homo sovieticus bruožas, kai viską, kas „nenormalu“ pagal totalitarinę sistemą reikėjo nedaryti, daryti slapta ar mažų mažiausiai, saikingomis dozėmis? Nejučia ši baimė persikėlė ir į santykių sritį? Bijome būti atviri, bijome pasirodyti keisti, bijome būti pažeidžiami ir likti nesuprasti. Todėl geriau patys nesuprasime, patys žeisime, patys šaipysimės, patys apgausime ir išduosime, nei liksime autsaideriais. Tokia yra 85-ųjų Černobilio karta.

Pagrindinis romano herojus – Vilis Normanas, studijuojantis politikos mokslų doktorantūroje, gyvenantis vienas miesto centre, turintis šiek tiek tariamų draugų, su kuriais dažnai susitinka šio to išgerti. Viena iš tariamų jo draugių (ne merginų, tai atskira tema) – Kalė. Šis vardas apibrėžia jos tapatybę. Sukta, patraukli (?) moteriška būtybė, mieganti su visais iš eilės kai jai tai naudinga ar norinti bent trumpam užsimiršti. Tad Vilis kritiškai žvelgiantis į visus, mane, tave, minėtą kapitalistinę ir demokratinę sistemą, universitetinę erdvę, Ameriką, Rusijos politiką, parsidavusią žiniasklaidą ir t. t. „Kai užvažiuoju demokratijai, kapitalizmui ir Amerikai, kritikai sako: tai eik į Rusiją, Kremlius priims. Nepasimetu (…) greičiau tiktų epitetas – Atpažintas Nuo Proto Nuskridęs Objektas (ANNPO): nekenčiu Kremliaus labiau už visus, kalbu apie mūsų pačių laisvę rinktis, kvailiai.“ (p. 31). Beje, jis ne šiaip kritiškai žvelgia, jis protestuoja, žodžiu, raštu, vienas ir su kitais, savo elgesiu, laužydamas įvairias taisykles. Dirbk. Nevok. Gerk, bet ne per daug. Neišsišok universitete. Mylėk (ar bent truputį gerbk) moterį, su kuria myliesi. Vesk. Turėk vaikų. Pastatyk namą. Savotiškas anarchistas, o gal, priešingai – laisvas žmogus? Tiksliau, bandantis tokiu likti Absurdistano respublikoje. Ir baisiai vienišas. Jeigu vis dar atrodo, kai tai tipinio blogiečio portretas, maištininko dėl maišto, netiesa. Neetiškas, nesąžiningas, nepagarbus, nemoralus socialinės, ekonominės, politinės, akademinės ir kitokios sistemos atžvilgiu Vilio elgesys, tai atsakas – į vienintelės ir svarbiausios jo vertybės – meilės (ne tik tarp dviejų asmenų, bet labiau bendražmogiška, atsakomybės, supratimo, pasiaukojimo artimui, prasme) žlugimą. Jeigu jos nebėra, tai anything goes. Jūs blogi? O aš pabūsiu dar blogesnis. Ir viso pasaulio, savęs taipogi, nesmerksiu, bet pasijuoksiu, – toks jo protesto moto. Būtent dėl to knyga neprislegia taip, kad perskaičius jaustumeis, lyg būtum apsinuodijęs. Tačiau, kad skaitydamas mąstai, ir ne vienoje vietoje pripažįsti savo silpnybes – „ak, ir aš taip elgiuosi“, nepaneigsiu.

Tai antiromanas – ne tik todėl, kad jame sunaikinama (susinaikina) ne kokia nors ideali dviejų žmonių meilė, bet meilė kaip vertybė apskritai. Bet ir dėl savo struktūros, kurią labiau tiktų pavadinti antistruktūra. Vilis Normanas dekonstruoja išankstines skaitytojo nuostatas, kurios paremtos tradicine pasakojimo plėtojimo idėja (ekspozicija – veiksmo užuomazga – veiksmo vystymasis – kuliminacija – atomazga – epilogas). Tikėsitės mandagaus ir kilnaus pasiteisinančio autoriaus žodžio? „Prieš ką nors rašydamas, kaip suprantu, šiais laikais turi pa(si)aiškinti, kam tai darai, (..) nes būti be priežasties tarsi nenaudinga ir neturi teisės egzistuoti. Neketinu jums nieko aiškinti. Rašau, nes tai mano būdas būti.“ (p. 9) Tikėsitės neskubaus ir ramaus situacijos nušvietimo? Nesulauksite. Galiausiai – bent normalios pabaigos arba, dar blogiau, išvadų (moralo, gėrio ir blogio perversmo, paguodos ir pan.)? Nebus.

Už ką labiausiai džiaugiausi skaitydama šį romaną? Visų pirma, už tai, kad jis šiuolaikinis bent dėl dviejų dalykų. Veiksmas vyksta šiais laikais. Be to, kalbama šiuolaikine kalba, jauno žmogaus lūpomis. Turiu galvoje, neliteratūriška – tad laisva ir kasdiene kalba, o ne perdėtai vaizdinga ir nušlifuota, t. y. išvalyta nuo žargono, keiksmažodžių, angliškų frazių ir pan. Panašiai kaip su lietuviško kino dialogais, kurie dažnai kaltinami teatrališkumu ir nenatūralumu, tačiau autorius šito išvengia. Skaitant neapleidžia geras jausmas, lyg tai būtų šiuolaikinio užsienio autoriaus kūrinys, vien dėl kalbos grynumo, minties valdymo. Ko dar nepaminėjau? Romane iškeliamos visuomenės problemos, kritikuojamos jos ydos – žmonių susvetimėjimas, pragmatiški santykiai, tapimas ekonominės, politinės, žiniasklaidos ar net akademinės mašinerijos vergu. Nors rašytojas dialogą naudoja pakankamai taupiai, daugiau remdamasis intensyviais pagrindinio veikėjo išgyvenimais ir mintimis, skaitytojo dėmesį išlaiko iki pabaigos. Kalbant apie galimus trūkumus, antrojo pusėje, įsitraukus į gaivališkus pagrindinių veikėjų ritualus, šlaistymasis po barus ir kavines, alkoholis, seksas, kokie nors nešvarūs reikaliukai – vagystės, šantažas, nešvarūs politiniai straipsniai, siužetas darosi kiek nuspėjamas. Tačiau tokia rituališka monotonija, ko gero, sąmoninga, Absurdistano sistemos, o ne neapgalvoto rašymo, pasekmė. Kai kuriems skaitytojams gali įkyrėti nemažas kiekis pateikiamų kitų garsių žmonių citatų. Visgi, mano manymu, citatos sustiprina pagrindinio herojaus vienišumo įspūdį, t. y. savotiškai atstoja dialogą su kitais veikėjais, žymėdamos jo trūkumą. Toks savotiškas pseudo dialogas, kitaip, tolimų ir svetimų žmonių minčių monologas perteikiamas pagrindinio veikėjo, Vilio Normano. Tiesa, iš pradžių kiek nepatogiai skaitėsi pirmosios skyrių pastraipos, kurios sumaketuotos puslapių apačioje. Tačiau vėliau akis priprato, be to, taip pirmosios pastraipos kaip įžanginis tekstas (skyriaus moto) atskiriamas nuo likusio skyriaus dalies. Ir vėlgi – tai kitokios, netradicinės romano formos požymis.

Rašytojas iš stipriai kitokio lauko

Vilis Normanas yra stipriai kitoks rašytojas ir dar dėl vienos priežasties. Į literatūrą jis atėjo ne iš tradicinio, filologijos ar literatūrologijos lauko, ir net ne iš žurnalistikos ar menotyros. Nors spaudos ir interneto platybėse savo aštriais straipsniais įvairiomis (politikos, literatūros, mokslo, istorijos, pramoginėmis ir kitomis temomis) jis šmėkščiodavo pakankamai intensyviai. Todėl iš dalies iš ten, tačiau ne pirmąja, to nemalonaus žodžio „specialybė“, prasme. Vilis, nors iš pirmo žvilgsnio labai neakademiškas žmogus, atėjo būtent iš šio, regis, nuobodaus akademinio pasaulio – politikos mokslų, o tiksliau, socialinės ir politinės kritikos studijų. Papildymas: nemaišyti šių su politologija. Pažvelgus į tai, kas ir kokius dalykus dėsto šios programos studentams, veikiau joms tektų pridurti filosofinį pagrindą. O tai pripažinkime, nėra dažnas atvejis tarp mūsų rašytojų. Užtad įdomus, stipriai kitoks. Rašantis intelektualią (!), o tai visai netapatu tik mokslinei ar bejausmei grožinei literatūrai. Kalbantis vyriška kalba. Aiškiai, atvirai ir skaudžiai. Pajuokiamai skaudžiai. Kitaip išprotėtum. Nuo to, kas tau (ne)sakoma, nuo to, kaip su tavimi elgiamasi (ar nesielgiama) Absurdistano respublikoje, kurioje gyveni aš ir tu.

Kam rūpi literatūros kokybė? Arba leidyklų (anti)reklama

Kodėl šio šešis romanus išleidusio autoriaus nepastebėjau anksčiau? Žinau, paprasčiausias atsakymas būtų – galbūt visi kiti nebuvo jau tokie geri. Nenusipelnė leidyklų ir knygynų, kritikų ir komisijų, skirstančių premijas, dėmesio. Galbūt. Nežinau, reiktų paskaityti. Pats autorius apie literatūros ir leidyklų situaciją yra pasakęs taip: „Lietuvoje iš viso nėra literatūros – nei savos, nei verstinės. Problema – leidėjai, kurie nieko nesupranta, kad tekstas, kaip aistra ar geismas, turi vesti į orgazmą. Ką aš galiu pasakyt apie Paulo Coelho, Haruki Murakami? Tai ne rašytojai. Jie prekiauja tekstais. Ir kvailiai jais žavisi.“[1] Žinoma, nereikėtų jo žodžių priimti tiesmukai, jis kalba apie tendenciją, kokia literatūra, palaikoma leidėjų, dominuoja. Tad ši pastraipa išprovokuota jo minčių, kalba ne apie tai, kodėl beveik niekas nepastebėjo Vilio Normano. Bet apie tai, kad dauguma (didžiųjų leidėjų) nepastebi ar nenori pastebėti geros (rimtos, ypač jaunos, nepremijuotos, lietuviškos ir nevilnietiškos) literatūros autorių. Tad sugrįžkime prie šio romano. Bent jau dėl pastarojo kokybės galiu ginčytis dar neatsivertus pirmųjų puslapių. Ženklas, bylojantis apie ją ir šiokį tokį išskirtinumą, tai leidykla – „Kitos knygos“. Vėlgi stipriai kitokia nuo daugumos didžiųjų. Pvz. „Almos litteros“. Kurios 10 iš 10 knygų puikuojasi jai priklausančio tinklinio knygyno populiariausių „Top 10“. (Objektyvu? Fiktyvu!) Taip, gali nuskambėti kaip reklama. Tačiau tokios pavardės kaip – C. Bukowski, A. Huxley, J. Saramago, S. Žižek, G. Deleuze, F. Guattari, A. Tereškinas, G. Mažeikis, T. Šinkariukas, A. Fomina, D. Liškevičius ir kiti, man skamba kaip argumetai už stipriai kitokią literatūrą. Taigi kol viena leidykla man prieš akis mojuos tokiomis „populiariausiomis“ knygomis kaip: „3 dienų kokteilių programa. Maistinių kokteilių receptai“, (prašau, paaiškinkite, kaip kas nors turintis bent šiek tiek a) fantazijos, b) mamą, draugę, žmoną c) „google“, gali už tai mokėti 11,39 €?) arba trejomis „Kakėmis Makėmis“, dvejomis spalvinimo knygomis, „Spintologija“, tol aš geriau pareklamuosiu kitas. Nors nieko prieš šias knygas neturiu, bet paskaičiuokime ir gausime, kad suaugusiems skirtų knygų, atliekančių pagrindinę, skaitymo malonumo funkciją (o ne – pasigamink, nuspalvink, išsirink drabužių derinį) tarp „populiariausių“ rasime vos dvi, tris. Atsiprašau, bet su tokiu dešimtuku deklaruojama šios leidyklos misija apie pažinimo ir skaitymo poreikio skatinimą ar pažinimo džiaugsmą ir skaitymo malonumą, ir galiausiai – vizija apie mūsų šalį kaip daugiausiai skaitančią Europoje, liks kažkur labai toli toli… Kitaip tariant, man negražu, kai tikima ne sava tiesa.

Vilis Normanas, „Masturbacija“. Vilnius: Kitos knygos, 2014.