Tikrų tikriausias guru Kumare

Paskelbė: Data: 2014-01-18 10:02

Spausdinti | Komentarai

Girdėjote posakį, kad kelionės kvailą daro kvailesniu, o protingą protingesniu? (čia turbūt „nuo kai ko vaistų nėra“ teminis perfrazavimas). Taip pat ir su šia dokumentine avantiūra  – jau girdžiu, kaip skeptikai iš džiaugsmo pliaukšės katučių „sakiau, juk sakiau!“ , kai tuo tarpu įtikėję stebuklais, bijau, užsispyrę sakys „bet mano guru kitoks…“

„Kumare“ tai dokumentika, kurią be abejonės įtraukčiau į „privalai pamatyti“ sąrašą, net tik besidomintiems rytais, joga ir indijomis, bet ir visiškai su tuo nesusijusiems – nes nepaisant iš pirmo žvilgsnio siauros tematikos, juosta sumeistrauta itin šmaikščiai – pažadu ne vieną šypsnį. Filmui žiūrėti nereikia jokių išankstinių žinių, tiesą sakant, kuo jų mažiau, tuo geriau.  Tokie filmai kaip „Kumare“ labai gerai išpurena kritinio mąstymo dirvą, kas ypač rekomenduotina išsiruošus į Rytus, prasmės ieškoti.

Amerikietis, režisūros studentas Vikram Gandhi sugalvoja avantiūrą – apsimesti iš Indijos atvykusiu guru ir pažiūrėti kas bus. Dėl etninės indiškos kilmės, vaikinui tai lengviau nei statistiniam amerikiečiui – tereikia užsiauginti ilgą barzdą, įsisupti į oranžinį audeklą ir imituoti jo iš Indijos atvykusios močiutės akcentą. Tiesa, tyrimo tikslais Vikram vis dėl to nukeliauja į Indiją, pasižiūri kaip ten kas, o sugrįžęs į JAV imasi veiksmų. Visų pirma – išvyksta į Arizoną (nes savame krašte pranašams sunku), pasisamdo dvi asistentes ir pasivadinęs guru Šri Kumare vardu uoliai imasi ieškoti pasekėjų. Tokių atsiranda ne vienas, ir netrukus situacijos vairas išsprūsta iš Vikram rankų.

Dokumentinio filmo “Kumare” kadras

Žiūrint juostą ne kartą apims su juoku sumišusi svetima gėda, žinant, kad dažnas tokioje situacijoje turbūt pasielgtume panašiai.  Save bent kartą atpažins jogos pradinukai ir alternatyvių terapijų entuziastai, stebėdami kaip „guru“ šaltu veidu įtikina žmones atlikti neegzistuojančius jogos pratimus ir giedoti išgalvotas, vaikiškai absurdiškas giesmes. Čia kvestionuojamas ne Indijos guru bet apskritai religinio lyderio, šventiko statusas ir pasekėjų pamaldumas. Prietaringas pagarbumas visiems guru pasivadinusiems veikėjams paprastus amerikiečius paverčia pajuokos objektu, tačiau kai kurie jų, nepaisant švento naivumo apraiškų, galiausiai supranta guru Kumarės dažniausiai filme kartojamus žodžius: „aš esu iliuzija – ieškok guru savyje“.

Dokumentinio filmo “Kumare” kadras

Nuglotnintas operatoriaus (Kahlil Hudson) darbas kartais verčia suabejoti, ar tai tikrai dokumentinis filmas,  kaip ir kelti klausimą, kodėl tie žmonės įsileido kameras į savo intymią tikėjimo ir religinių ritualų teritoriją? Tačiau filmo vertė slypi ne techninėje pusėje, bet pagrindinėje idėjoje. Puikiai atskleisti dalyvių psichologiniai portretai greičiausiai yra aplinkybių nulemta filmo kūrėjus aplankiusi sėkmė, kaip ir galiausiai pagrindinį apsimetėlį aplankęs suvokimas. Turbūt niekas, ir mažiausiai pats režisierius , tikėjosi tokios dokumentinės avantiūros atomazgos.

Filmas laimėjęs SXSW festivalyje gavęs apdovanojimą už publikos simpatijas. Daugelio pasmerkta už „amoralią apgavystę“  juosta vis tik sulaukė teigiamų atsiliepimų iš New York Times ir Čikagos Sunday Times kritikų.

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt