Gaila, tačiau daugelis filmų neprilygsta knygoms. Ir vis dėlto, yra ekranizacijų, kurios niekuo nenusileidžia knygoms, o gal jas net pralenkia. Tik geriausios knygos virsta puikiomis ekranizacijomis ir tik geriausios ekranizacijos virsta šedevrais, vertingesniais už pačią knygą.
10. Kvepalai. Vieno žudiko istorija (Perfume: The Story of a Murderer, 2006)
Kvepalai. Maži, dideli, spalvoti, matiniai buteliukai ant lentynų. Užtenka pažvelgti į vitriną, jų ten šimtai, bet ar pagalvojom, kad tarp tokios daugybės rūšių, pavadinimų iš tikro nėra genialių kvepalų. Žanas Batistas Grenujis gimė atsitiktinai – nei planuotas, nei lauktas, iškart pasmerktas mirčiai, ir tai išreikšta jo asmens biologinės prigimties paradoksu: turi itin subtilią uoslę, bet pats nekvepia niekaip.
Šiais laikais, kai be dezodoranto niekas kojos iš namų nekelia, galėtume susukti pavydžią grimasą. Žinoma, jeigu pradingtume ir net šuo mūsų negalėtų susekti, nuomonę apie individualų kvapą trumpam pakeistume. Kita vertus, dažniau kaip tik ir norime likti nesurasti, bent kol ieškome savęs…
Kvapų pasaulis – neatsiejama mūsų būties dalis: puvėsio kvapas gali priminti buvusią draugę, paniškai bijojusią boro mašinos (dėl to ir „buvusią“), keptos duonos kvapas – pirtyje su smagia kompanija laistyto alaus garą, su rūkalų ir automobilio „eglutės“ kompozicija grįš pasivažinėjimų tėčio automobiliu jaudulys. Staiga suvoki, kad kvapai – tikras emocijų fabrikas, atminties ,,debesyse“ besikaupianti itin svarbi informacija.
Romane „Kvepalai“ autorius Patrikas Ziuskindas (Patrick Süskind) tarsi velniškoje laboratorijoje skaido pasaulio kvapus į sudedamąsias dalis, kuria naujas kompozicijas ir čia pat savo ,,puokštes“ negailestingai išbando su kūrinio veikėjais. Panašiai gyvena ir tikrovėje – tartum vėžlio kiaute: nedalyvauja viešajame gyvenime, žurnalistams neduoda interviu, nepasirodė „Kvepalų“ ekranizacijos premjeroje ir, panašiai kaip Jean-Paul Sartre, nėra priėmęs nė vieno apdovanojimo už savo kūrybą.
Kol pavyko įsiūlyti „Kvepalus“ leidėjams, P. Ziuskindui teko praverti ne vienos leidyklos duris: knygos nenorėta publikuoti, nors jo tėvas ir brolis – Vilhelmas ir Martinas Ziuskindai – žinomi žurnalistai ir rašytojai. Patrikas studijavo istoriją Miunchene, bet į rašymą pasinėrė tik apsigyvenęs Paryžiuje. „Kvepalai“ ir alsuoja Prancūzija, tik ne šiuolaikine, o XVIII a., kai pasaulyje tvyrojo tokia smarvė („gatvės smirdėjo mėšlu“, o „laiptinės – sutrūnijusia mediena ir žiurkių išmatomis“), kad cisternos išlaistytų prancūziškų kvepalų nieko nebūtų gelbėję. Ypač žuvų turguje, kur už prekystalio moterytė tarsi žuvelę į gyvenimą paleido savo kūdikį. Ir kūdikis išsikapstė… Žmonės jam davė maisto ir pastogę, bet nedavė meilės, nes tas kūdikis buvo bekvapis. Romano autorius, naudodamas magiškojo realizmo metodą, leidžia suvokti, jog bekvapis žmogus tarsi stokoja savo esmės, galbūt sielos. Kai tai suvokia pats Grenujis, prasideda jo kova už žmogišką savo būtį, kurios esmė – kvepėti kaip žmogui. Bemaž faustiška situacija: įkeisti sielą (dar neturimą), kad panaikintų kūno ydą.
Grenujo mokslas pas patyrusį parfumerį Baldinį – lemiamas etapas į grožio ir siaubo pasaulį. Mokomas iš kvapų kurti kvepalus, vaikinas siekia išmokti kur kas daugiau. Jam sekasi dėl neįtikėtinai jautrios uoslės ir … niekam nežinomo tikslo, kuris ilgainiui tampa tikru apsėdimu. Skaitytojui veikėjo pastangos atveria ir parfumerijos meno subtilybes, ir žmogaus aistrų pragarą; pasirodo, ne tik Grenujis kvapus ir kvepalus laiko raktu į laimę.
Galiausiai Grenujo veikla suformuoja jį kaip šaltakraujišką asocialą – gyvūnų pasaulyje tokie atrodo pitonai. Jaunuolis netiki Dievu, neturi moralės, tačiau tiki savo talentu ir svajone. Jis bando sukurti tobulą kvapą, kurį autorius vadina kvėpavimo broliu, – nuo jo neįmanoma apsiginti, jis įsigauna vidun, paveikia ir teigiamai, ir neigiamai. Pagaliau Grenujis supranta, kad „kas valdo kvapus, tas valdo ir žmonių širdis“. Niekada nemylėtas vaikinas labiausiai trokšta užvaldyti širdis.
Žiūrovą „Kvepalai“ užvaldo lyg koks žemės menas – gamta tampa ne meno dalimi, o medžiaga ir priemone jį kurti, ir jeigu pradėdamas skaityti žmogus jusles reitingavo, pvz., rega – klausa – skonis – lytėjimas – uoslė, tai baigdamas uoslę tikrai perstums į aukštesnę, jei ne aukščiausią, poziciją. Tas, kas uoslę susies su žmogaus dvasine kokybe, jos vertę supras dar geriau.
Knyga ir jos ekranizacija, matyt, skiriasi panašiai kaip rega nuo uoslės: knygą verta rinktis, jeigu norisi išgyventi gelminius žmogaus sąmonės ir pasąmonės procesus, filmą „Kvepalai. Vieno žudiko istorija” (Perfume: The Story of a Murderer (2006))– jei norisi pakliūti į režisieriaus Tomo Tikverio (Tom Tykwer), žinomo ir dėl tokių filmų kaip „Debesų atlasas“, ar „Bėk, lola, bėk” sukurtą tikrovišką ir makabrišką istoriją, apdovanotą Bavarijos filmų apdovanojimu už geriausią režisūrą, kurioje Grenujį įkūnija britų aktorius Benas Višo (Ben Whishaw). Skaitytojams skirtas prizas – atskleistos parfumerijos paslaptys. (Tomas Balčiūnas)
9. „LEGENDA APIE PIANISTĄ“ (The Legend of 1900, 1998)
Dažnai daugelis puikių filmų lieka taip ir neįvertinti ir nesuradę savojo žiūrovo. Visi puikiai žinome topų viršūnėse besipuikuojančius, išreklamuotus ar garsiai visuomenėje nuskambėjusius filmus. Tačiau dar yra šimtai nuostabių istorijų, kurios taip ir negalėjo pasidžiaugti šlovės spinduliais. Būtent taip nutiko ir su filmu – „Legenda apie pianistą“ (The Legend of 1900).
Vienas brangiausių filmų italų kino istorijoje, pelnė gausybę apdovanijimų, laimėjo Auksinio Gaublio statulėlę už nuostabią Ennio Morricone muziką, tačiau taip ir liko neįvertintas masinio žiūrovo. Juosta kurta žinomiausio šių laikų italų rašytojo Alessandro Baricco monologo teatrui ,,Novečentas“ motyvais.
Tai buvo pirmasis filmas, kurį italų režisierius Giuseppe Tornatore pasirįžo kurti anglų kalba, žinoma tokį pasirinkimą nulėmė bandymas apeliuoti į kuo didesnę žiūrovų auditoriją. Po keturių metų pertraukos nuo filmavimo darbų jis sugrįžo su naujomis idėjomis ir naujais iššūkiais tiek sau, tiek visai aktorių komandai. Filmavimo darbai truko itin ilgai, tačiau galutinis variantas buvo to vertas. Originali filmo versija trunka apie 160 minučių, tačiau atsižvelgus į visas kino normas ir taisykles, ji buvo sutrumpintas iki beveik dviejų valandų trukmės juostą. Filmas kurtas žinomiausio šių laikų italų rašytojo Alessandro Baricco monologo teatrui „Novečentas“, motyvais.
Pati istorija dažnai sulyginamas su mums visiems puikiai žinomu filmu „Titanikas“ (Titanic). Tačiau daugiau panašumų turi su mažiau girdėtu, prancūzų kūrybos romanu „Titaniko kambarinė“ (A Chambermaid on the Titanic).
Filmo istorija persipina su dabartimi ir praeities prisiminimais, kuriuos senam instrumentų parduotuvės savininkui pasakoja muzikantas. Tai nuostabi legenda apie berniuką, kuris gimė 1900-ųjų metų sausio 1 dieną prabangiame kruiziniame laive „Virdžinija“. Jį, visai dar mažą, paliktą citrinų dėžėje ant pianino, rado juodaodis darbininkas ir nusprendė užauginti kaip savo sūnų. Mažylis keistu vardu – Danny Boodmann T.D. Lemon 1900 (akt. Tim Roth) užaugo ant vandenyno bangų kursuojančiame laive tarp Europos ir visų išsvajotosios Amerikos. Paslaptingu būdu išmokęs skambinti pianinu 1900 tampa tikru muzikos virtuozu, taip nei karto ir neiškeldamas kojos ant sausumos. Bene įsimintiniausia filmo scenai tampa momentas, kai grodamas pianinu 1900 pamato šalia liuko lango einančią šviesiaplaukę merginą. Staiga užgimusi meilė tampa įkvėpimu pianistui sukurti genialų kūrinį ir, tai padaręs jis pasilieka įrašą sau tarsi aistros, kuri niekuomet nesuliepnos, įrodymą ir prisiminimą.
Didžiausių pagyrų vertas pagrindinį veikėją įkūnijęs Timas Rothas. Filme jis atskleidžia personažo kitoniškumą, melancholiją, vienatvę, žingeidumą pasauliui ir muzikos žavesį. Puikiai perteikta emocija ir kitoks požiūris į meilę, gyvenimą – visa tai aktoriaus nuopelnai.
Tačiau kertinis šio filmo akmuo tai ne aktorių vaidyba ir ne siužeto linija. Tai muzika. Įvairūs, persipinantys stiliai, linksmi ir šviesūs garsai ir džiazas, labai daug džiazo! Ne veltui šis filmas buvo apdovanotas Auksiniu Gaubliu už geriausią garso takelį. Nepriekaištinga Enni Morricone kūryba apjungė visą istoriją. Epizodai, kuriuose pagrindinis herojus būdavo palinkęs virš fortepijono, įtraukia ir nepaleidžia iki paskutiniųjų kūrinio akordų. Muzika leidžia žiūrovui persikelti į prašmatnią laivo salę ir suktis ant parketo kartu su į svajonių šalį beplaukiančiais keleiviais.
8. 007 Kazino Royale (007 Casino Royale, 2006)
„Aš rašau šiltakraujams heteroseksualams, mėgstantiems skaityti traukiniuose, lėktuvuose ir lovose. Visi, kurių galvose yra nors gramas sveiko proto, vargu ar pradės rimtai samprotauti apie tokį herojų, kaip Bondas.“ – rašė I.Flemingas, rašytojas ir buvęs žvalgybininkas, sukūręs naują pasaulio šedevrą. I.Flemingas Bondo odisėją pradėjo „Kazino Royale“ (1953), padorios ekranizacijos knyga ilgai išvengė, nes ją 1967m. itin nesėkmingai ekranizavo tikri šiknarankiai. Vėliau frančizei įsibėgėjus 21-ajame „bondiados“ filme veiksmas sugrįžta į agento Džeimso Bondo praeitį, kai jis buvo pakviestas į britų Karališkąją tarnybą. Agentas 007 gauna ne tik teisę žudyti, bet ir pirmąją užduotį.
Pirmoji Bondo misija nubloškia agentą į Madagaskarą, kur reikia surasti tarptautinį teroristą Molaką (Sebastienas Foucanas). Bet atvykus į Bahamų salas šį kartą operacija nukrypsta nuo pradinio plano, ir Bondui tenka aiškintis, kodėl taip atsitiko.
Čia Bondas ir sužino apie svarbią nelegalių finansinių schemų grandį – tarptautinių teroristinių organizacijų rėmėją bankininką Le Šifrą (Madsas Mikkelsenas), kuris nesidrovi daryti didelius pinigus drauge su aukšto rango nusikaltėliais arba pilietinio karo apimtose valstybėse.
Su šiuo piktadariu Bondui teks susiremti… prie pokerio stalo. Mat po to, kai Bondas suardė Le Šifro planus, šimtą milijonų dolerių vienu ypu praradęs piktadarys nori susigražinti pinigus Juodkalnijos viešbutyje „Royale“ organizavęs pokerio turnyrą, kuriame kiekvienas dalyvis privalo susimokėti dešimt milijonų dolerių.
Į šį renginį komandiruojamas ir Bondas, kurio dalyvavimo mokestį sumoka Jos Didenybės iždas. Prižiūrėti, kaip bus naudojamos valstybės lėšos, patikėta gražuolei Vesper Lynd (Eva Green). To pakanka, kad būtų galima su nemažėjančias įtampa stebėti dviejų vienas kito vertų priešininkų dvikovą, kurioje bus nemažai ir visai ne džentelmeniškų klastingų smūgių. (G.J.)
7. Avinėlių tylėjimas (The Silence Of The Lambs, 1991)
Thomas Harris yra parašęs penkias knygas, iš jų keturios apie Hanibalą Lekterį. „Avinėlių tylėjimas“ parašyta 1988 metais, praėjus septyneriems metams po pirmosios knygos apie Hanibalą, kuri vadinosi „Raudonasis drakonas“. Šiuo metu, knyga, ko gero išgyvena renesansą. Šios knygos ekranizaciją aukščiausio lygio.
Kai 1980 metais vasario dešimtąją daug žmonių pražudęs serijinis maniakas Tedas Bandis buvo nuteistas mirti elektros kėdėje, lengviau atsiduso ir policijos pareigūnai, ir paprasti amerikiečiai. Atrodė, kad kruvinų nusikaltimų grandinė pagaliau nutraukta, ir šiurpios žmogžudystės nebesikartos.
Tačiau ramybė truko neilgai.
Devintojo dešimtmečio pradžioje Sietle ir kai kuriuose kituose miestuose vėl ėmė dingti moterys. Pasmaugtų ir išniekintų aukų palaikus žmogžudys palikdavo prie Grin Riverio upės. Nuo kojų nusivariusi policija atsidūrė aklavietėje.
Tačiau 1984 metais į kraupias bylas tiriantį detektyvą Robertą Keppelą netikėtai kreipėsi rimtas pagalbininkas. Laišką detektyvui iš kalėjimo parašė… mirties nuosprendžio įvykdymo laukiantis maniakas Tedas Bandis. Neprašydamas nieko mainais maniakas pasisiūlė padėti.
Pasiilgęs bendravimo serijinis žmogžudys policininkams perskaitė ištisą kursą apie tai, kaip dažniausiai elgiasi žudikai maniakai. O po to pateikė idealų Grin Riverio žudiko psichologinį portretą.
Deja, policija tąsyk aplaidžiai pasielgė su vertinga informacija, ir žudikas dar septyniolika metų išbuvo laisvėje, ilgindamas savo aukų sąrašą.
Užtai šia informacija vykusiai pasinaudojo rašytojas Thomas Harrisas, parašęs skandalingai išgarsėjusį ir sėkmingos ekranizacijos susilaukusį romaną „Avinėlių tylėjimas“. Tik knygoje pavojingas maniakas pavadintas Hanibalu Lekteriu, o su juo kalėjime bendrauja ne policijos detektyvas Robertas Keppelas, o jauna FTB agentė Klarisė Starling.
Su jais abiem susipažinome skaitydami knygą ir žiūrėdami to paties pavadinimo penkiais „Oskarais“ apdovanotą filmą (1991 m., rež. Jonathanas Demme), kuriame pagrindinius vaidmenis suvaidino Anthony Hopkinsas ir Jodie Foster.
Vos spėjusi baigti mokslus FTB stažuotoja Klarisa Starling patenka į Vašingtono specialiųjų bylų tarnybą. Čia tiriamos serijinės žmogžudystės ir gaudomi pavojingi maniakai. Vienas jų ypač žiauriai žudo moteris, tačiau aptikti jo pėdsakus kol kas nepavyksta. Aišku, kad nusikaltėlį, pramintą Bafalo Bilu, bus galima sučiupti tik tada, kai pavyks suprasti jo veiksmų logiką. Todėl nusprendžiama pasinaudoti už grotų sėdinčio daktaro Hanibalo Lekterio paslaugomis. Tik ar norės jis padėti teisingumui?

6. „Žiedų valdovas“ (The Lord of the Rings, 2001/2002/2003)
„Adaptuoti mano knygas į filmus? Lengviau būtų nufilmuoti Odisėją“ – dar 1968 metais pasakė fantastinės literatūros tėvu daugelio skaitytojų tituluojamas, Džonas Ronaldas Ruelas Tolkinas. Tai žmogus, geriausiai visiems žinomas kaip autorius, sukūręs Viduržemio pasaulį ir supažindinęs skaitytojus su hobitais. „Žiedų valdovas“ išverstas į daugiau kaip 40 kalbų, išpirkti milijoniniai knygos tiražai, sukurta trilogija, o rašytojo Johno Ronaldo Reuelo Tolkieno vardas amžinai įrašytas į pasaulinės literatūros istoriją.
Garsiojo hobito Bilbo Beginso istorija gimė išties neįprastu būdu. Rašytojas tikrino studentų egzamino lapus ir jam užkliuvo visiškai tuščias lapas, ant kurio negalvodamas užrašė “Giliai po žeme, oloje, gyveno hobitas”. Kaip pats Tolkinas minėjo savo laiškuose, parašęs nežinia iš kur atkeliavusį sakinį, jis pats panoro sužinoti, kas tai per būtybė, iš kur ji atkeliavo ir kodėl gyveno po žeme. Taip prasidėjo rašytojo kelionė hobitų pažinimo link.
Istorija apie Bilbą, gyvenantį po žeme, greitai tapo viena tų pasakų, kurias rašytojas pasakojo savo vaikams prieš miegą, o vaikų Tolkinai turėjo net keturis. Taip jau nutiko, kad po kiek laiko apie hobitus sužinojo ir rašytojo draugai iš literatų klubo bei studentai, lankę jo paskaitas. Nebaigtas rankraštis atsidūrė Susanos Dagnal rankose, kuri tuo metu dirbo „George Allen and Unwin“ leidykloje. Perskaičiusi istoriją ir ja susižavėjusi Susana paprašė Tolkino užbaigti ką pradėjęs ir perdavė rankraštį savo tuometiniam viršininkui, kuris savo ruožtu nusprendė istoriją išbandyti su savo 10-mečiu sūnumi. Jo nuomone, vaikišką knygą galėjo teisti tik vaikas. Leidėjo sūnus parašė trumpą, vos kelių paprastų sakinių recenziją, po kurios Unwinas nuspendė knygą išleisti. Taigi, „Hobitas, arba ten ir atgal“ pasaulį išvydo 1937-taisiais metais ir nuo to laiko nei karto nebuvo išimtas iš leidimo. Knyga tapo tokia sėkminga, kad Unwinas iškart paklausė, ar Tolkinas neturi daugiau istorijų, kurias būtų galima išpublikuoti. Rašytojas pristatė keletą istorijų, kurios vėliau atsidūrė „Silmarijone“, kurį sutvarkė ir išleido jo sūnus Kristoferis, tačiau tuo metu leidėjo skaitytojas apie šitas istorijas neturėjo tokios geros nuomonės. Nors tokia žinia Tolkiną nuliūdino, jis sutiko apsiimti parašyti „naująjį hobitą“.
Nenuostabu, kad dauguma žiūrovų vieningai sutinka, jog „Žiedų valdovas“ yra bene geriausia iš visų kino trilogijų, kurioje neįtikėtinai įtraukiantis pasaulio kūrimas ir epinės, bet įtemptos veiksmo scenos, tiesiog prikausto prie ekranų. Piterio Džeksono režisuotoje trilogijoje pasakojama apie devynis bičiulius, kurie leidžiasi į ilgą ir pavojingą nuotykį po Viduržemį, kad sunaikintų vienintelį žiedą.
Pirmas filmas „Žiedų valdovas: žiedo brolija“ pradeda nuostabią istoriją, kurios pagrindiniu veikėju tampa hobitas Frodas. Veiksmas vyksta išgalvotame Viduržemio žemės pasaulyje. Hobitas kartu su savo draugais, pradeda pavojingą kelionę, kurios metu privalo sunaikinti galingą žiedą. Šis žiedas kuris vadinamas vieninteliu žiedu, suteikia savininkui didžiulę galią. Užsimovęs žiedą savininkas gali kontroliuoti kitus žiedus ir juose esančią galią. Taip pat žiedas leidžia matyti kitus pasaulius ir suteikia neribotos valdžios galimybes. Dėl to, kad žiedas laiko tokią stiprią galią, jis gali sunaikinti visą žemišką pasaulį. Keliaudamas savo tikslo link Hobitas, kad galėtų sunaikinti žiedą, suburia sąjungininkus ir bando išvengti bauginačios žiedo įtakos.
Antroje dalyje „Žiedų valdovas: Dvi tvirtovės“ galima išvysti besitęsiančią Frodo kelionę, kuri neapsieina ir be kovos Helmso gylyje. Ši kova vyksta tarp elfų ir žmonių prieš orkus.
Paskutinioji dalis „Žiedų valdovas: Karaliaus sugrįžimas“ baigia trilogiją su didinga kova prieš Tamsos valdovą Saurona ir jo pajėgas. Aragornas, Gondoro sosto paveldėtojas tremtyje, kartu su elfu Legolasu, nykštuku Gimliu, Meriu, Pipinu ir burtininku Gandalfu susivienija, kad išgelbėtų laisvąsias Viduržiemio tautas nuo Saurono jėgų ir sutelkia jas Žiedo kare, kad padėtų Frodui, atitraukdami Saurono dėmesį.
Gerbėjai mano, kad iš visų trijų filmų stipriausias yra „Žiedo brolija“. Nors visi sutinka, kad nebuvo nė vienos silpno dalies. Trilogijoje taip pa buvo pristatytos „vienos geriausių visų laikų kino juostų partitūros“. Kiti žiūrovai pritarė ir sakė, kad „Žiedo brolija“ turėjo „tiek daug intrigos, paslapties ir įdomių personažų pristatymo“. Kitaip tariant, filmai žavėjo žiūrovus nuo pat jų pasirodymo ir pirmosios minutės žiūrėjimo.
5. Švytėjimas ( The Shining, 1980)
Bene gausiausiai ekranizuojamas autorius – Stephenas Kingas: kino ekranus pasiekė maždaug šimtas jo knygų! „Žalioji mylia“ („The Green Mile“), „Naminių gyvūnėlių kapinės“ („Pet Sematary“), „Misery“ – tai vos kelios rašytojo novelės, virtusios didžiulio populiarumo sulaukusiais kino filmais. Tačiau vienas Kingo kūrybos perliukas sulaukė išskirtinio žiūrovų dėmesio ir šlovės kino pasaulyje – 1980-ųjų metų gegužės dvidešimt trečiąją pirmiesiems žiūrovams Amerikoje buvo parodytas naujas režisieriaus Stanley Kubricko šedevras „Švytėjimas“. Visą vasarą filmas buvo labai populiarus, ir pagal šį rodiklį žurnalas „Variety“ filmui skyrė dešimtą vietą pelningiausių sezono hitų sąraše. Su triumfu filmas buvo demonstruojamas ir kitose šalyse, ypač Didžiojoje Britanijoje bei Japonijoje.
Bet Stephenui Kingui, pagal kurio romaną filmas buvo sukurtas, jis visai nepatiko. „Siaubų karaliumi“ jau tada pramintas rašytojas ilgai negalėjo pamiršti nuoskaudos, ir 1997-aisiais pats prodiusavo dar vieną „Švytėjimo“ versiją (rež. Mickas Garrisas ją pavertė puspenktos valandos trunkančiu nuobodžiu TV serialu).
Užtai Stanley Kubricko „Švytėjimas“, anot įtakingo „New York Times“ kino kritiko Vincento Canby, „nežinia kokios prietaringą baimę keliančios priežasties dėka kasmet darosi vis geresnis“.
Studija „Warner Bros“ romano ekranizavimo teises nusipirko anksčiau, nei knyga pasirodė rinkoje. Tada vienas iš vadovų, žinodamas S. Kubricko meilę mistikai, nusiuntė jam į Angliją vieną teksto egzempliorių. Susipažinęs su knygos turiniu režisierius pareiškė: „Tai viena labiausiai jaudinančių istorijų, kokią kada nors esu skaitęs“.
Kubrickas iš karto suprato, kad pagrindiniam vaidmeniui kvies Jacką Nicholsoną, su kuriuo buvo seniai pažįstamas ir kelis kartus net ketino pradėti taip ir nesukurtą filmą apie Napoleoną.
Kingo romano ekranizacija „Švytėjimas“ skirta visai ne rašytojo mėgiamoms mistinėms pabaisoms. Tai labai reali vienos beprotybės istorija. Į nuošalų kalnų kurortą su žmona ir mažamečiu sūnumi atvykęs rašytojas Džekas Toransas ketina čia praleisti žiemą, pasargauti viešbutyje ir, galbūt, parašyti naują knygą. Jau pirmąją viešnagės dieną Toransas išgirsta keistas užuominas apie šioje vietoje įvykusius košmarus. O netrukus prasideda protu nesuvokiami dalykai, kurie pamažu stumia Džeką į beprotybės nasrus.
Viename iš retų savo interviu S. Kubrickas taip kalbėjo apie filmą: „Ar pasakojama istorija yra pats svarbiausias filmo elementas, ar ji yra tik priemonė sukurti malonumą ir reguliuoti susidomėjimą? Ar tikro menininko pagrindinis rūpestis neturi būti sutelktas vien tik į kūrinio forma? Aš nežinau atsakymo į šiuos klausimus“.
Tačiau savo sumanymų nemėgęs komentuoti režisierius, regis, idealiai vykdo jam labai svarbią kūrybinę nuostatą: „Nesistenkite paaiškinti tai, ko patys nesuprantate“. „Švytėjime“ išties nuolat susilieja realybė ir košmaras, nors Kubrickas deda daug pastangų, kad jo filme, kaip ir knygoje būtų „puikiai išlaikytas balansas tarp psichologinių ir antgamtinių dalykų“.
Ginčai apie „Švytėjimą“ trunka jau beveik 40 metų. Ir, panašu, kad jie dar ilgai nesibaigs. Todėl verta pritarti „New York Times“ kino kritikui Vincentui Canby, kuris parašė: „Jeigu jūs seniai matėte „Švytėjimą“, kuo greičiau vėl jį pažiūrėkite. Nes „nežinia kokios prietaringą baimę keliančios priežasties dėka jis kasmet darosi vis geresnis“. (G.J.)
4. Krikštatėvis (The Godfather, 1972)
Mario Puzo romanas „Krikštatėvis“ – viena populiariausių ir sėkmingiausių ekranizacijų kino pasaulyje. Šio romano motyvais režisieriaus Francio Fordo Coppolos sukurtos to paties pavadinimo juostos – 1972-ųjų „Krikštatėvis“ („The Godfather“) ir 1974-ųjų „Krikštatėvis II” („The Godfather: Part II“) užkariavo milijonų žiūrovų širdis visame pasaulyje bei susišlavė daugybę prestižinių apdovanojimų, jų tarpe net 9 „Oskarus“.
Baigiantis septintajam dešimtmečiui Amerikoje įvyko daug socialinio ir politinio gyvenimo permainų, kurios taip pat stipriai įtakojo ir ženklius pasikeitimus JAV kino pramonėje. Rezultatas fantastiškas: net 80 procentų filmų Amerikoje tada gimsta ne didžiosiose studijose. O JAV Aukščiausiam teismui panaikinus kelis dešimtmečius veikusį draudimų sąrašą, vadinamą „Heiso kodeksu“ (vietoj jo studijos buvo įpareigotos nurodyti amžiaus cenzą žiūrovams), filmų kūrėjai tapo drąsesni, o jų kūrinių siužetai – gerokai tikroviškesni ir žiauresni.
Pastaroji aplinkybė į naudą išėjo ir tradiciniam amerikiečių žanrui – kriminaliniam kinui, o ypač filmams apie gangsterius. Ledus pralaužė režisieriaus Arthuro Penno filmas „Boni ir Klaidas“ (Bonnie and Clyde, 1967), o netrukus atėjo eilė ir savo žanro klasika iš karto tapusiam „Krikštatėviui“.
Pirmojo filmo (1972) siužeto foną sudaro žūtbūtinė gangsterių kova. Autorių simpatija yra dono Vito Korleonės pusėje, nes ši mafijos grupuotė susijusi giminystės ryšiais, tvirta draugyste ir tarpusavio meile.
Garsi kriminalinė trilogija dažnai vadinamą įspūdingiausiu visų laikų filmu apie gangsterius. Vieną geriausių savo vaidmenų čia suvaidinęs Marlonas Brando teigė, jog jo mafijos vadovas yra „tik paprastas amerikietiško verslo atstovas, o jo veiksmai niekuo nesiskiria nuo „General Motors“ kovos prieš konkurentus“. Prieš keturis dešimtmečius tokia paralelė dar galėjo šokiruoti. Dabar ji jau netrukdo žvelgti kur kas giliau.
Filmo pradžioje kontrapunktu susiejami mafijos boso dono Vito Korleonės gyvenimo ir profesijos reikalai. Net per dukros Konės vestuves šis patriarchalinių šeimos tradicijų puoselėtojas negali pamiršti neatidėliotinų problemų. Vieniems jis yra tikras tėvas ir globėjas – paskutinė instancija, į kurią kreipiasi tie, kurie nusivylė Amerikos valdžia ir policija. Kitiems donas Vito – negailestingas priešas, nieko nepamirštantis ir neatleidžiantis išdavystės. Jis jau galvoja apie tai, kuriam iš savo sūnų perduoti visą kriminalinę valdžią. Daugiausiai šansų paveldėti Korleonės imperiją turi ką tik iš kariuomenės grįžęs jaunėlis sūnus Maiklas (Alas Pacino), bet jis savo ateitį regi visai kitokią.
Deja, pasaulis keičiasi, ir konkuruojantys banditų klanai stengiasi pašalinti Korleonės šeimą iš kriminalinio verslo, ir Maiklui tenka imti iniciatyvą į savo rankas.
Pirmasis „Krikštatėvis“ buvo apdovanotas trimis Oskarais. Marlonas Brando, beje, jam skirtą statulėlę atsisakė priimti, protestuodamas prieš indėnų genocidą Amerikoje.
„Krikštatėvio“ tęsinyje (The Godfather: Part II, 1974) dono Vito Korleonės kriminalinė imperija atitenka jo sūnui Maiklui. Bet autoriams svarbu priminti, kokiais keliais iš mažo kaimelio Sicilijoje į Ameriką atvyko galingo italų mafijos klano įkūrėjas.
XX a. pradžioje Jungtinės Amerikos Valstijos viliojo emigrantus iš viso pasaulio. Perpildytais laivais iš Europos į naująjį kontinentą atvykusius naujakurius pasitinkanti Laisvės statula įkūnijo neribotas galimybes ir žadėjo tikrą rojų žemėje. Deja, realybė pasirodė esanti kur kas rūstesnė, ir už savo vietą po saule teko kovoti. Jaunas Vio Korleonė sugebėjo pasipriešinti „Mažosios Italijos“ regioną valdžiusiai organizacijai „Juodoji ranka“, o nužudęs savo tautiečius reketavusį doną Fanučį, jis pats tapo nusikaltėlių klano vadovu. Jam pavyko integruoti šeimyninėmis vertybėmis pagrįstą organizaciją į milžiniškas Amerikos verslo struktūras.
Vėliau jau Maiklui bus lemta Korleonės klaną paversti galinga korporacija, kurioje organizuotas nusikalstamumas tampriai persipina su politika. Tai reiškia, kad nauji iššūkiai pagimdo dar didesnes problemas, o priešų ratas neišvengiamai plečiasi. Dabar tampa sunku pasitikėti net artimiausios aplinkos žmonėms.
Filmas pelnė šešis Oskarus. Jauną Vitą Korleonę suvaidinęs Robertas De Niro uždirbo pirmą savo gyvenime Oskarą (dar kaip geriausias antraplanis aktorius). Kiti penki atiteko režisieriui, scenaristams, muzikos autoriui, dailininkui ir prodiuseriams už geriausią metų filmą.
Po to, kai dvi „Krikštatėvio“ dalys atnešė studijai „Paramount“ devynis Oskarus ir per 800 milijonus dolerių pelno, F.F. Coppola buvo raginamas toliau tęsti šią epopėją, tačiau režisierius neskubėjo ir prie pamėgtų herojų grįžo tik po 15 metų pertraukos. Ir tai tik tuomet, kai sužinojo, jog Holivudo bosai ruošiasi tai daryti be jo.
Paskutinėje trilogijos dalyje „Krikštatėvis 3“ (The Godfather: Part III, 1990) didesnę gyvenimo dalį nugyvenęs Maiklas Korleonė suprato savo kriminalinio verslo amoralumą: pralieta daug nekaltų žmonių kraujo, sukaupta daug pinigų, tačiau jų kiekis atvirkščiai proporcingas sąžinės priekaištų naštai. Maiklas nori išpirkti nuodėmes, bet dabar jų atleidimui prireikia paties Vatikano pagalbos. O čia taip pat viešpatauja intrigos ir kova dėl valdžios.
Finale visi motyvai surenkami į galingai skambantį crescendo, kuriame išsklaidomos iliuzijos ir aiškiai girdimi šekspyriški motyvai bei antikinių tragedijų atgarsiai. (G.J.)
3. Pabėgimas iš Šoušenko (The Shawshank Redemption, 1994)
Pabėgimas iš Šoušenko yra 1994 metais sukurta, Styveno Kingo istorijos ,,Rita Hayworth and Shawshank Redemption” adaptacija. Frankas Darabontas, ko gero, yra bene dažniausiai Stepheno Kingo kūrinius ekranizuojantis režisierius. Jis net debiutavo trumpametražiu filmu „Moteris kambaryje“ (The Woman in the Room, 1983), kuriame siaubų objektu tapo vieno vyriškio sprendimas palengvinti vėžiu sergančios motinos kančias ir duoti jai mirtiną nuodų porciją. Įvykdžius šį planą Džoną ima persekioti velionės šmėkla.
1994-aisiais drauge su režisieriumi Jeffu Schiro Frankas Darabontas ekranizavo dar vieną Stepheno Kingo apsakymą filmui „Naktinės pamainos kolekcija“ (Nightshift Collection). O jau trečiasis susitikimas su Stepheno Kingo kūrybą kinematografiniam pasauliui davė tikrą šedevrą „Pabėgimas iš Šoušenko (The Shawshank Redemption, 1994). Septyneriems Oskarams nominuotas filmas sukurtas pagal apsakymą „Rita Hayworth ir atpirkimas Šoušenko kalėjime“ (Rita Hayworth and Shawshank Redemption). Filme nėra jokios „siaubų karaliui“ būdingos mistikos, tačiau finale įvyksta tikras stebuklas. Labai svarbus vaidmuo ir apsakyme, ir filme atitenka klasikinio Holivudo kino žvaigždės Ritos Hayworth reklaminiam plakatui…
Apkaltintas žmonos nužudymu pasiturintis bankininkas Endis Diufrenas (Timas Robbinsas) įkalinamas iki gyvos galvos. Jis yra nekaltas, bet šią tiesą gali įrodyti tik būdamas laisvas.
Stepheno Kingo kūriniams būdinga situacija, kurioje žmonės patenka į ekstremalias situacijas, iš kurių, regis neįmanoma ištrūkti sveikam. Griežto režimo kalėjimas kaip tik yra tokia ekstremali vieta, kurioje išlikti gyvam ir išsaugoti žmogišką orumą nelengva. Ypač tokiame kalėjime, kuriame sadistas direktorius (Bobas Guntonas) jau pirmąją dieną visiems naujai atvykusiems be užuolankų pareiškia: „Nuo šiol visos jūsų subinės priklauso man“.
Pasauliniame kine apstu filmų, kuriuose net ir didžiausias smurtas nesugeba palaužti tvirtos dvasios žmonių. Idealus pavyzdys – dar 1973 m. sukurtas filmas „Drugelis“ (Papillon, rež. Franklinas J. Schaffneris), kuriame aktoriaus Steve‘o McQueeno suvaidintas katorgininkas Anri Šarjeras tapo klasikiniu veržimosi iš priespaudos simboliu, o pats filmas – himnu laisvei (pernai matėme blankų šio legendinio filmo perdirbinį).
Endis Diufrenas nė iš tolo nepanašus į tvirtos valios kovotoją. Į kalėjimo kiemą jis įžengia kaip pasigailėjimo vertas palūžęs žmogus, tiesiog pasmerktas būti patyčių objektu. Tačiau Timas Robbinsas palengva sugeba įtikinti, kad tai tik sąmoningai pasirinkta veikimo taktika. Būtent jis puikiausiai įkūnija svarbiausią filmo idėją: „Baimė padaro tave kaliniu. Viltis gali tave išlaisvinti“. (G.J.)

2. „Skrydis virš gegutės lizdo“ (One Flew Over the Cuckoo’s Nest, 1975)
Veiksmas vyksta 1963 m. Oregane, JAV. McMurphy (Džekas Nikolsenas), vyras turintis kelis kaltinimus dėl užpuolimų, vėl atsiduria kalėjime. Šį kartą – už išprievartavimą, kai paaiškėja, kad jo mergina melavo apie savo amžių (ji 15-os, o ne 18-os; arba, kaip teigė pats Murphy, „penkiolikmetė, atrodanti kaip 35 m.“). Tačiau vietoje to, kad atsėdėtų jam skirtą laiką kalėjime, jis įtikina sargus, kad yra pakankamai pakvaišęs, kad būtų perkeltas į psichiatrinę ligoninę. Čia jis tikisi išvengti kalėjimo disciplinos, pagyventi komfortabiliai ir prabangiai.
Ligoninės skyriui, kuriame yra McMurphy, vadovauja seselė Ratched – nepasiduodanti tironė, kuri tampa vyro asmeniniu kryžiumi, nes jo priešinimasis ligoninės rutinai veda seselę iš proto. Jie nuolat neakivaizdžiai kovoja tarpusavyje dėl pacientų simpatijų. Savo viešnagės metuMcMurphy labai susidraugauja su dviem pacientais: Billy Bibbit’u, linkusiu į savižudybę, mikčiojančiu suagusiu vaiku, kuri seselė Ratched pažemino ir pavertė nemąstančia mase; ir „Šefu“ Bromden’u, dviejų metrų ūgio raumeningu indėnu, kuris serga šizofrenija. Pastarasis yra McMurphy artimas draugas, nes jie abu puikiai supranta visiško pasidavimo jausmą, o Billy vyras mato kaip jaunesnįjį brolį, kurį reikia išmokyti linksmintis.
Šalčiausias ir grėsmingiausias institucinio brutalumo paveikslas koks tik kada buvo sukurtas. Režisieriaus Roberto Altmano numylėtinė Louise Fletcher turėjo pasirodyti „Nešvilyje,“ bet kai tai neįvyko ji tapo laisva filmui „Skrydis virš gegutės lizdo.“ Ir ten ji visam laikui įėjo į kino istoriją. Tapant monstrės portretą aktorei pavyko parodyti neapykantą paslėptą po paslaugia šypsena. Savo viešnagės psichiatrinėje įstaigoje metu McMurphy pritampa prie ligonių siaubingai gerai, o jo skleidžiamas požiūris į gyvenimą netgi padeda kai kurių ligonių sveikimui. Juostoje matome širdį veriančią, tačiau tuo pačiu ir cinišką dramą apie žmones, kurie be vienas kito palaikymo daugiau nieko neturi – net savęs pačių. (G.J.)
1. Kovos klubas (Fight Club,1999) .
Šis filmas ne tik mus, bet ir kur kas platesnio pasaulio skaitytojus supažindino su originalaus talento rašytoju Chucku Palanhuku. Net Amerikoje nelabai žinomo rašytojo knygas leidėjai anksčiau atmesdavo dėl, jų manymu, „pernelyg šokiruojančio turinio“.
Savo knygose Ch. Palahniukas daug kalba apie tamsias, absurdiškas žmogaus sielos puses. Dėl to jis dažnai kritikuojamas ir net pravardžiuojamas nihilistu arba mizantropu. Rašytojas atmeta šiuos kaltinimus ir tvirtina, kad jis – romantikas, atspindintis 1957–1965 m. gimusios kartos baimes bei nepasitenkinimą. Ch. Palahniukas kritikuoja savo kartos pyktį, nevykėliškumą, beširdį norą sunaikinti viską, kas buvo sukurta, tačiau žvelgia į ją itin pesimistiškai: „Mes negalime išgelbėti pasaulio, nes nenorime to daryti“.
Vis dažniau diskutuojama apie filmuose gana atvirai demonstruojamą smurtą, kuris dabar prilyginamas žalingam narkotikų poveikiui, nes „kartą paragavęs, negali sustoti“ ir kaskart norisi vis didesnės porcijos. Režisierius Davidas Fincheris ne kartą leidosi į klaidų smurto labirintą. Romano „Kovos klubas“ ekranizacija, Vakaruose laikoma antiglobalizmo manifestu, ne išimtis.
Jaunas automobilių kompanijos tarnautojas intelektualas Džekas (Edwardas Nortonas) ieško nusiraminimo sunkiasi sergančių žmonių susibūrimuose, kur po grupinio psichoanalizės seanso galima paprasčiausiai išsiverkti ant kito nelaimėlio peties. Tačiau netrukus naujasis pažįstamas Taileris Dardenas (Bradas Pittas) pasiūlo vaikinui kur kas efektyvesnį atsipalaidavimo būdą. Tailerio įkurtame kovos klube žmonės išsilaisvina nuo neigiamų emocijų, be jokio gailesčio talžydami vienas kitą kumščiais. Pasirodo, kad tai puikiausias būdas įveikti depresiją. Bet tai tik pirmas žingsnis „savęs derinimo“ kelyje. Nes pykčio demonai, išsiveržę iš pasąmonės į laisvę, reikalauja vis didesnių aukų. Džekas greitai suvokė šios metodikos pragaištingumą, bet suvaldyti įsiliepsnojusius instinktus jau neįmanoma. Akivaizdu, kad tai stipri dabartinio Amerikos gyvenimo būdo metafora. O kas bus, jei žmonės ją suvoks kaip instrukciją veikti?
Beje, likus dviem metams iki rugsėjo 11-osios įvykių, filmo autoriai finale nušlavė nuo žemės paviršiaus Manhatano dangoraižius. Paskutinėje „Kovos klubo“ scenoje Edwardo Nortono ir Helenos Bonham Carter herojai pro langą mato, kaip nuo sprogimų smunka Pasaulio prekybos centro dangoraižiai, kurie netrukus panašiu būdu buvo ištrinti iš Niujorko panoramos. (M.U.)