Vilija Vitkutė – Švedijoje gyvenanti lietuvių menininkė, pripažinimą ir kultūrines premijas pelnė aktyviai rengdama parodas įvairiose šalyse, kurdama filmus Islandijoje ir muzikinius klipus Švedijoje (vienas iš jos kurtų klipų “Some Kind of Hell” laimėjo Metų muzikinio klipo apdovanojimą Dalecarlia muzikiniuose apdovanojimuose). Be baimės keldama iššūkius sau ir savo kūrybai, Vilija neužsibūna komforto zonoje ir nenustoja ieškoti naujų meno formų bei perspektyvų. Šiuo metu Vilija savo kūrybinę kelionę tęsia Amerikoje, kur ji sutiko bendramintį fotografą, filmų kūrėją ir gerai žinomą Švedijos slidininką Adam Johansson.
Vilija ir Adam nusprendė sukurti projektą pavadinimu “what do we run for” (liet. Dėl ko mes bėgame). Projekto idėja – gamtos ir žmogaus ryšys, kuriam atskleisti buvo pasitelkti kūno tapyba ir fotografija. Projektas buvo įgyvendintas laukinėse ir urbanizuotose Arizonos ir Kalifornijos vietovėse per daugiau nei dešimt dienų. Apie projektą Vilija teigia: „Mes aplankėme tokias nuostabias vietas, kurios tave atveria emociškai, kur tu pasijunti tarsi namuose, vietas, kurios tave verčia susimąstyti apie save patį ir apie mūsų ryšį su gamta. Tai buvo galimybė pamatyti mūsų Žemę harmonijoje, puikiame balanse. Taip pat teko apsilankyti ir tokiuose miestuose kaip Las Vegasas – išgalvotas miestas, pastatytas dykumoje, parodantis pinigų galią. Los Andželas – didžiulis miestas, kuris šiuo metu praranda savo paskutinę upę, merdėjančią šiukšlėse.“
Jūsų dėmesiui interviu su Vilija ir Adam apie šį unikalų ir susimąstyti skatinantį projektą.
© Adam Alexander Johansson nuotr./Vilijos Vitkutės kūrinys
Kaip kilo mintis kurti šį projektą?
Vilija ir Adam: Mes norime Jus, gamtos vaikus nukelti mintimis į mūsų šaknis, į tuos gamtos kampelius, kur įvyko stebuklai, ir į šiandienos vienus didžiausių pasaulio miestų. Mes norime parodyti ryšį tarp žmogaus ir gamtos, mūsų padarytą žalą ir galimus sprendimus. Mes kiekvieną dieną bėgame ir praleidžiame tiek daug pro akis ir ausis . Šis projektas duoda galimybę susimąstyti dėl ko mes bėgame – dėl pinigų, dėl iškertamų miškų, dėl laisvės, laimės, taikos, meilės? Mes norime, jog žmonės rastų laiko rutinoje stabtelti minutei ir susimąstyti – dėl ko jie bėga? Ar mes gyvename tik šiandien ir rytojus nebesvarbus? Koks mūsų tikslas šioje žemėje ir mes galime pamėginti rūpintis savo Žeme?
© Vilijos Vitkutės nuotr. ir kūrinys / modelis Adam Alexander Johansson
Kaip susipažinote su fotografu Adam Alexander Johansson?
Vilija: Aš ir Adam susitikome pasaulio slidinėjimo čempionate Falune, kur aš dirbau su viena instaliacija ir kūno tapyba, o jis tuo metu dirbo kaip žurnalistas ir darė reportažą apie mano instaliaciją. Vėliau aš persikėliau porai mėnesių gyventi ir dirbti į Los Adželą. Kaip tik tuo metu Adamas tai pat buvo Kalifornijoje. Tad mes nusprendėme susitikti Las Vegase. Susitikę beprotiškame Las Vegaso mieste, pradėjome kalbėti apie šiandienos padėtį pasaulyje , gamtą, globalinį atšilimą, aplinką, problemas ir sprendimus. Kitą dieną nukeliavau į Los Andželą, kelionės metu supratome, kokią didelę meilę ir aistrą jaučiame gamtai ir, kad mes turime kažką daryti,kol abu esame JAV – taip gimė projektas “what do we run for”.
© Adam Alexander Johansson nuotr./Vilijos Vitkutės kūrinys
Ar sutinkate, kad žmonės bent jau Vakarų kultūrose vis labiau tolsta nuo gamtos? Jei taip, kaip manote, kodėl?
Adam: Švedijoje normalų ir sėkmingą gyvenimą gyventi reiškia, jog turi gyventi didmiestyje, tad didžioji gyventojų dalis persikelia į didmiesčius . Kai susilaukia vaikų, žmonės pradeda grįžti į mažesnius miestelius. Gana daug žmoniu skatina jaunimą gyventi didmiesčiuose , bet aš labai tikiuosi, jog ateityje šis požiūris pasikeis.
Vilija: Taip, aš sutinku, kad Vakarų kultūros vis labiau tolsta nuo savo paties esmės, šaknų, pobūdžio. Mes pamirštame, kad esame gamtos vaikai. Visi šie karai, konfliktai, kovos, žmonės tiek metų liejo krauja dėl geresnio gyvenimo, ir šiandien mes nusiritome iki kapitalizmo – pavirtome į pinigų ir pramonės monstrą. Žmonių vertybės palaipsniui materializavosi, dvasinės vertybės sudegė. Kapitalizmo toleruojamas miško kirtimas – dar vienas smūgis žmogaus moralei. Tačiau tikiu , kad mūsų širdys vis dar įžiebia gamtą, kaip magnetas, traukiantis mus prie gamtos. Galų gale turėsime grįžti į ją. Mūsų istorija tęsiasi. Mes atrodo lyg tolstame nuo gamtos, bet lyg su tuo pačiu miškas tampa nuolatiniu rūpesčiu. Tragiška istorija ir būties sankryžos sąvoka.
© Adam Alexander Johansson nuotr./Vilijos Vitkutės kūrinys
Kas, Jūsų nuomone, kelia didžiausią pavojų aplinkai, gamtai?
Adam: Vienas labai gąsdinančių dalykų ir keliantis didžiulę riziką yra tai, kad galima užsidirbti be proto daug pinigų naikinant gamtą ir aplinką. Tu gali užsidirbti pinigų tiesiog iškertant miškus, ieškant naftos Arktyje. Taip neturėtų būti, atvirkščiai, gamtos gelbėjimas turėtų būti geriausia išeitis geresniam gyvenimui, ekonominiams sprendimams. Kol pinigai valdys pasaulį, tol bus sunku viską pakeisti. Mes turime mąstyti į priekį, plačiau ir atsakingiau, tai ką darome šiandien paveiks ateities kartas.
© Adam Alexander Johansson nuotr./Vilijos Vitkutės kūrinys
Kaip menas gali paskatinti žmones domėtis aplinkosauga ir rūpintis savo aplinka, vėl atrasti ryšį su gamta?
Adam: Menas – viena iš geriausių galimybių pasidalinti žinute ir jausmu apie tai, kas vyksta gamtoje. Menas yra be galo svarbus atėjus pokyčių, perversmų metui.
Vilija: Žmogus turetų suprasti kokia neįkainuojama ir svarbi yra gamta žmogaus gyvenimui. Žmogus turi panorėti atrasti kelią, įsimylėti gamtą, ją pažinti, rasti kelią, grįžti į savo paties šaknis, tuo rūpintis ir užmegzti draugystę su gamta. Mes per ilgai užsibuvome “auksinių žuvelių akvariume”, manau, jau laikas iš jo iššokti ir pažvelgti į dabartinę situaciją iš šono, kitomis akimis, kurios atvertų žmonių pasąmonę ir širdis pokyčiams. Manau, jau pats tas laikas pasimokyti iš mūsų istorijos ir išmokti nebekartoti tš pačių klaidų, metas pradėti kalbėti nekeliant daugiau problemų, kurių žala tiek daug kainuoja mūsų Žemei.
© Vilijos Vitkutės nuotr. ir kūrinys / modelis Adam Alexander Johansson
Kaip manote, ar tik atradęs ir iš naujo pajautęs ryšį su gamta žmogus pasijunta tikruoju žmogumi? Atranda gyvenimo prasmę?
Adam: Aš turiu draugų, kurie dirba su gamta kaip ūkininkai. Visi jie sako, jog jaučia harmoniją dirbant drauge su gamta. Manau, kad modernus žmogus iš esmės prarado savo ryšį su gamta.
Vilija: Aš manau, kad gamta žmogui teikia laimę, laisvę ir autentiškumą, kuris leidžia žmogui pasijusti „tikru žmogumi“. Geras santykis, draugystė su gamta žmogu paverčia žmogišku.
© Vilijos Vitkutės nuotr. ir kūrinys / modelis Adam Alexander Johansson
Papasakokite apie projekto kūrimą, užkulisius, keliones jo metu.
Adam: Mes dirbome su labai mažu biudžetu, tad prašmatnaus Holivudo gyvenimo pamatyti neteko. Keletą naktų miegojome mašinoje, kitas naktis ilsėdavomės dykumose ant akmenų, dar kartais nuklysdavome į labai keistus ir pavojingus mažų miestelių motelius, o vėliau į labai žavingus didmiesčius. Procesas buvo labai įdomus ir sėkmingas, Nuolat jaučiau, kad viską darome kartu ir esame viena komanda. Vienas sunkiausių darbų buvo pasilikti fotografo poziciją ir tapti ištapytu modeliu.
Vilija: Šis projektas man buvo nuostabi patirtis ir išbandymas, vienas nuostabiausių kūrybinių patyrimų. Apkeliauti tokias vietas kaip Kalifornija, Arizona buvo didžios svajonės išsipildymas. Visa kelionė mane stebino – besikeičiantys peizažai, patirtys, nepamirštami momentai. Projekto rezultatais esu labai laiminga ir patenkinta. Buvo nelengva ištapyti save pačią, pozuoti ir savo kūno kalba parodyti tą žinutę, kurią norime papasakoti. Buvo sunku būti nuogai šalyje, kurioje draužiama rodyti apnuogintą krūtine viešumoje, turistinėse vietose. Mes buvome tik dviese, kurie įgyvendino šį projektą, atliko fotografo, modelio, menininko, vairuotojo, bėgiko, keliautojo misijas.
© Adam Alexander Johansson nuotr./Vilijos Vitkutės kūrinys
Kuo ypatinga fotografijų serija prie Los Andželo upės?
Vilija ir Adam: Mes norėjome parodyti kontrastą tarp subalansuotos gamtos ir civilizacijos ir išniokotos paskutinės upės Los Andžele, kurios kiekvienas lašelis yra skaičiuojamas.
Kokį ryšį tarp meno ir sporto norėjote pavaizduoti?
Vilija ir Adam: Žmogaus kūnas tarsi drobė, kuri gali šokti, kalbėti, matyti, girdėti, bėgti, keistis. Mus domino parodyti veiksmą, grožį, jėgą, kurie ateina iš žmogaus kūno ir sielos pridedant meniško, artistiško prieskonio šiam projektui. Adam yra Švedijoje gerai žinomas slidininkas ir Eugene Oh yra žymus korėjiečių rinktinės krepšininkas Los Andžele. Adam yra pelnęs nemažai aukso medalių pasaulio slidinėjimo čempionatuose. Kai mes su Adam susitikome, kalbėjome ne tik apie gamtą, bet ir kaip būtų galima sportą sujungti su menu. Du visiškai skirtingi pasauliai, bet tuo pačiu tokie artimi – kūną reikia fiziškai treniruoti, o sielą kūrybiškai. Tad manau, mes atradome būdą, kaip sujungti sportą su menu.
© Adam Alexander Johansson nuotr./Vilijos Vitkutės kūrinys
Kokie Jūsų ateities planai?
Adam: Mes tikimės, kad šis projektas pasiseks ir mūsų žinia pasklis po pasaulį ir įkvėps žmones pozityviems pokyčiams. Mes toliau dirbsime, rodysime žmonėms pavyzdį, įkvėpsime juos ir tikimis, kad bent dalis jų imsis veiksmų prieš planetos niokojimą.
Vilija: Taip, mes norime pokyčių. Mes tęsime gerą, produktyvų darbą, rengsime parodas Europoje ir Amerikoje, dalinsimės savo žinia su pasauliu visais įmanomais būdais. Aš manau, kad mūsų komanda nuostabi, kolkas viskas klostosi puikiai ir aš nenoriu to prarasti, tad darysiu geriausia, kad galėčiau tai tęsti, kad mano svajonės nenustotų pildytis.
© Vilijos Vitkutės nuotr. ir kūrinys / modelis Adam Alexander Johansson
Kokią žinią norite perduoti šiuo projektu?
Adam: Sustoti bent minutei ir paklausti savęs – dėl ko tu bėgi? Dėl ko mes bėgame? Neužilgo laikas išgelbėti mūsų planetą baigsis, ir kas nutiks, jei mes ir toliau taip aklai bėgsime? Kas nutiks mūsų Žemei, jei gyvensime tik šia diena be apmąstymų apie padarinius mūsų kartoms?
Vilija: Taip, kaip sake Adam, mes jau beveik išeikvojome žemės resursus, vis mažiau laiko lieka su kiekviena diena. Mes tikimės, kad žmonės susimąstys ir prisiims atsakomybę. Nesvarbu, kiek užsiėmę esate šiandienos rutinoje, jūs turite laiko sustoti ir susimąstyti, dėl ko jūs bėgate? Dėl pinigų? Dėl laimės? Koks jūsų bėgimo tikslas? Kaip tai paveikia mūsų Žemę, jūsų namus? Ar mums įmanoma pasikeisti vardan geresnės ateities ir išmokti gerbti bei mylėti savo namus – Žemę?
