Žanras: istorija, dokumentinė literatūra
Puslapių skaičius: 304
Leidykla: Obuolys, 2012
Perskaityta 2012 06 12
Pažintis: pirmoji autorių skaityta knyga
Vertinimas: 5/5
Tikriausiai kiekvienas kartais pagalvojame, jeigu tada būčiau spėjęs į autobusą, jeigu nebūčiau pasakęs tų skaudžių žodžių, jeigu būčiau jį laiku sustabdęs, jei tik būčiau žinojęs, kad matau jį paskutinį kartą, jeigu…jeigu…jeigu… Kartais atrodo, kad pats likimas viską sudėlioja į savas vietas ir nieko pakeisti nebegalima.
Jeigu kai kas būtų nuėjęs miegoti 5 minutėm vėliau, jeigu kai kas nemaišytų pagalbos prašymo šviesų su krintančiom žvaigždėm, jeigu kai kurie būtų atplaukę nors šiek tiek anksčiau, jeigu kai kas nebūtų atsisakęs pagalbos, galbūt šiemet mes neminėtume 100-ųjų laivo “Titanikas” katastrofos metinių.
Knygos autorės šia istorija pradėjo domėtis prieš dešimtmetį. Su laiku daugėjo informacijos apie laive plaukusius lietuvius, pavieniai straipsniai, kartais pasirodę spaudoje, po truputį kaupėsi, kol buvo surinkta pakankamai medžiagos knygos leidimui.
Tad kas gi tie paslaptingi lietuviai, atsidūrę netinkamoj vietoj, netinkamu laiku? Kol kas žinoma apie tris: kunigas Juozas Montvila, šaltkalvis Eliezeras Gilinksis ir lietuvišką tapatybę slėpęs Simas Baniulis. Ketvirtasis lietuvis, Liudvikas Stulpinas, šiuo laivu neplaukė, bet vadovavo laivui “Birma”, kuris vienas pirmųjų išgirdo Titaniko pagalbos prašymą, tačiau nespėjo atplaukti laiku.
Nei vienas jų nekeliavo kaip turistas, nei vienas nebuvo turtuolis ir ne(į)pirko bilieto pirmąja klase. Tikriausiai tuo nereikėtų stebėtis ar piktintis. Bet vis tiek skaitant knygą nuolat kliūna tas klasių skirtumo faktas. Daugiausiai išgelbėta buvo pirmos klasės keleivių, humaniškai palaidoti taip pat pirmos. Vieninteliai E. Gilinskio palaikai buvo rasti ir identifikuoti. Tačiau jis buvo tik trečios klasės keleivis, tad pririšus prie kojų svarmenis, jis buvo gražintas vandenynui. Taip, galima teisintis nepakankamu karstų skaičiumi, per mažu kiekiu ledo ar laisva vieta. Bet ar mes, kiekvienas, nenusipelnėme būti žmoniškai ir deramai palaidoti?
Asmeniškai aš, be prieš daug metų peržiūrėto filmo, šia istorija nelabai ir domėjausi. Tad knygoje pateikti faktai, originalios nuotraukos, autentiškų dokumentų citatos mane nustebino ir suteikė nemažai žinių. Didelis pliusas knygos autorėms už surinktą medžiagą. Vienintelis man kliuvęs dalykas, tai citatų išnašos kiekviename puslapyje. Manau, kad jas puikiai buvo galima sudėti ir į knygos pabaigą.
Titaniko katastrofa pakeitė daugelio likimus. Ne tik žuvusių artimųjų, bet ir išlikusių gyvų. Viena pora, susipažinusi laivo denyje, po išsigelbėjimo susituokė. Ne veltui sakoma, kad nelaimės akimirkoje pažinsi artimą žmogų. Viena moteris išsiskyrė su vyru, nes jis, gelbėdamas savo kailį, paliko ją vieną su vaikais laive.
Jeigu dar neapsisprendėte, ar verta skaityti šią knygą, galite paskaitinėti jos ištrauką. Aš drąsiai rekomenduoju ir šia istorija besidomintiems fanatikams, ir tiems, kuriems Titanikas asocijuojasi tik su L. DiCaprio ir K. Winslet meilės istorija. Beje, lietuvių išeiviai JAV, pasiūlė šią knygą ekranizuoti.
Daugybės gandų apipinta katastrofos istorija, manau, jaudins žmones dar ne vieną dešimtmetį. Po šios nelaimės buvo atidžiau peržvelgtos bendravimo tarp laivų nuostatos, padaryti pakeitimai. Taip, iš klaidų mokomės, tik gaila, kad tos klaidos tokios skaudžios. Katastrofa, dėl kurios kaltinti galime ką tik nori: Dievą, likimą, ambicingą kapitoną, žmonių žioplumą. Tikėkimės, kad nieko panašaus ateityje nepasikartos.
Pabaigai kviečiu pažiūrėti video, kuriame knygą pristato viena iš autorių bei apsilankyti knygos FB puslapyje.
Originalus įrašas tinklaraštyje Aš skaitau
