Romas Morkūnas (kairėje) ir Laimonas Salijus
Yra tokis instrumentas, kuriuo negrojama orkestruose, retas jaunas žmogus ryžtasi pamėginti jį prisijaukinti, nors prieš kelias dešimtis metų dažnas paimdavo jį į rankas. Tačiau ir dabar atsiranda žmonių, kurie sugeba šį instrumentą prakalbinti taip, jog nei už ką nepasakytum, kad tai… akordeonas. Gruodžio 3-ąją Kauno Ryšių istorijos muziejuje ir svečiavosi būtent tokie žmonės. Tai Audrius Pazniokas (bosinis akordeonas), Laimonas Salijus (akordeonas), Romas Morkūnas (akordeonas), arba tiesiog trio „ChillOut“. Šį kartą jų programą paįvairino trys modernaus šokio šokėjos Agnė, Lina bei dar viena Agnė, o scenografija pasirūpino Paulina Nešukaitytė, kuri ir sumanė sujungti akordeoną su modernizmu.
Šis koncertas – viena iš akcijos „16 smurto prieš moteris panaikinimo dienų“ dalių, todėl dauguma žiūrovų buvo įsisegę šios akcijos simbolį, baltą kaspinėlį , o koncerto pradžioje trumpą kalbą pasakė Moterų draugijos atstovė, kuri paragino moteris netylėti apie patiriamą smurtą ir išreiškė viltį, kad laikui bėgant jo tik mažės.
Nuojauta, kad koncertas nebus eilinis, pasitvirtino tik įžengus į salę – mikrofonai ir kėdės šokėjoms bei akordeonistams buvo sustatyti ne, kaip įrasta, scenoje, o viduryje salės, tuo tarpu kėdės žiūrovams – išdėliotos aplink centrą. Salę užpildę žiūrovai išvydo ir netradiciškas šokėjų sukneles – jos buvo pagamintos iš… kaklaraiščių. Taip pat niekas nepranešinėjo kūrinių pavadinimų – popieriaus, pieštuko ir trintuko pagalba juos įvairiais būdais čia ir dabar užrašinėjo pati Paulina, o žiūrovai nenutrūkstamai galėjo stebėti šį procesą – jis buvo filmuojamas ir iškart rodomas ant sienos.
Koncertas pradėjo nežemiški garsai, kuriuos sujungė bendras pavadinimas „Kosmoso siuita“. Trijų dalių siuitoje susirinkusieji galėjo išgirsti melodijas, atskridusiais tiesiai iš Marso, Veneros ir Jupiterio. Vėliau – žemiškesnės kompozicijos „Traktoriaus bugi“, „Ramybė“, Time for speed“ („Laikas greičiui“), duoklė Lietuvai – kūrinys „Šaliai“, kuriame nuskambėjo aranžuota lietuvių liaudies daina „Saulele motinėle“ bei dar daugiau kūrinių, kurie akordeoną šių trijų meistrų rankose privertė skambėti taip, kaip niekas negalėtų net pagalvoti. Tačiau pavadinimai ir sudėtingiausios variacijos ir liktų tik pavadinimais bei sudėtingiausiomis variacijomis, jei ne muzikantų užsidegimas, energija, meilė. Meilė muzikai ir instrumentui. Negalima tuo netikėti, kai iš malonumo užsimerkusios muzikantų akys atgręžiamos veidu į dangų. Tačiau žiūrovams nebuvo leista nukreipti žvilgsnio nuo scenos – tuo pasirūpino šokėjos. Pagal skambančias melodijas atlikdamos įvairias kompozicijas, jos pademonstravo, kad šokis ir akordeonas toli gražu vienas kitam nemaišo, o priešingai – tik papildo vienas kitą ir sujungia garsą su vaizdu taip, kad susirinkusieji gautų pilną kūrinį be menkiausios trūkstamos dalelės.
Neprabėgus nė valandai ir prigesus šviesoms visi atlikėjai stojosi, lenkėsi į visas keturias puses, kiekvienam žiūrovui, ir paliko tik galvoje tebeskambančias melodijas, kurios niekur nedingo net ir išėjus iš Ryšių istorijos muziejaus.
Tačiau jau po dviejų savaičių „Palėpės muzika“ vėl grįš į šią salę, kurioje gruodžio 17-ąją savo koncertu žmones šildys Jurga Šeduikytė.
