(c) Dainiaus Ščiukos archyvo nuotr.

Lapkričio 21-ąją Kauno valstybiniame lėlių teatre įvyko jau antrasis muzikos, teatro ir performanso festivalio „Ką?Būki!“ renginys. Pirmojo renginio metu pristatyta Giedriaus Bunevičiaus paroda „Teatras – gyvas“ jau iškeliavo į Vilniaus menų spaustuvę, o štai rudenišką sekmadienį festivalio rengėjai padovanojo Mariaus Jampolskio monospektaklį pagal Ema Ashley pjesę „Gaidukas“.

Kaip teigia pati pjesės autorė – tai pasakojimas apie vaiką, kuris dar negimęs buvo „nurašytas“. O gimęs jis buvo „nurašytas“ juo labiau. Šis vaikas buvo ir turėjo būti niekam nereikalingas.

Pusantros valandos trukmės spektaklyje žiūrovai matė tik žmogų, kėdę ir vėliau atsiradusią baltą užuolaidą – nieko daugiau. Tačiau daugiau nieko ir neprireikė. Vieno talentingiausių Lietuvos jaunosios kartos aktorių sugebėjimai visiškai užpildė sceną ir įtraukė kiekvieną žiūrovą.

Spektaklio centre – dvidešimt penkerių metų jaunuolio ėjimas į moterį nuo pat vaikystės. Kaip sutikti žmonės keitė požiūrį į daugelį dalykų, kaip kiekviena moteris kūrė jauno berniuko, vėliau vaikino, pasaulį. Kiekvienoje naujai sutiktojoje jis matė ir dalelę tos, kuri jį glaudė anksčiau.

Didžioji spektaklio dalis ir buvo atlikta beveik neatsitraukiant nuo kėdės. Greitai keičiamas balso garsumas ir ritmas, staigūs kapoti judesiai ir muzika, priverčianti krūptelėti kiekvieną, tyliai besiklausantį Mariaus Jampolskio pasakojamos istorijos. Aktoriaus balsui nebuvo keblumų imituojant tiek vos kelerių metų berniuką, tiek stalių, tiek visko mačiusias moteris.

Veikėjas niekaip negalėjo sutikti, kad pasauliui reikalingesnis mokslas ir praktiniai dalykai, o ne gyvenimo pilnatvė. Jis netgi aiškino, kad vilkas suėdęs Raudonkepuraitę ir senelę ne iš begalinio alkio, o norėdamas pajusti, kaip jos myli viena kitą. Iš pirmo žvilgsnio naivius ir beprasmius vaikino pamąstymus iš tikrųjų lydi gilesni klausimai, kurių atsakymus randa retas – ko iš tikrųjų reikia žmogui, kad jis pasijustų mylimas ir reikalingas? Kodėl žmonės užmiršta meilę? Atsakymų niekas nepasako ir spektaklyje, tačiau įtaigūs monologai priverčia susimąstyti, kaip ir kodėl gyvename. Atsakymų kiekvienas turi ieškoti pats.

Pasibaigus spektakliui vienišai figūrai teko kelis kartus grįžti į sceną nusilenkti, o žiūrovai, sužavėti aktoriaus talento bei režisieriaus ir choreografo Jurijaus Smorigino sprendimų, pakilo iš savo vietų.

Taip baigėsi antrasis „Ką?Būki!“ renginys, praturtinęs šaltojo sekmadienio popietę. Lapkričio 26-ąją festivalis pakvies į dar vieną parodą. Tik tą vienintelį vakarą Kauno valstybinio dramos teatro fojė bus parodyta scenografijos paroda „Scenografija“.

Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: