Giedrius Arbačiauskas
Spalio 19-ąją įvairiuose Lietuvos miestuose išriedėjo jau aštuntasis tarptautinis dainuojamosios poezijos festivalis „TAI-AŠ“. Spalio 23-ąją jis sustojo ir Kaune. Kauno valstybiniame lėlių teatre įvyko jungtinis koncertas, kuriame pasirodė 8 skirtingi atlikėjai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Rusijos, JAV, Lenkijos, Bulgarijos bei Lenkijos.
Koncertą jautria daina pradėjo grupės „Akustinis fotelis“ narys bei renginio vedėjas Žilvinas Vingelis. Po savęs jis pakvietė aktorių bei muzikantą, vienintelį tą vakarą grojusį dvylikastyge gitara, Giedrių Arbačiauską. Pasak Ž.Vingelio „šito žmogaus pagrindinis ginklas yra tai, prieš ką nėra jokių vaistų – nuoširdumas“. Ir iš tiesų, užlipęs į sceną Giedrius pirmiausia išreiškė savo džiaugsmą groti Kaune, negailėjo pagyrų savo kolegoms. O pats savo programą, kaip ir kūrybos kelią, pradėjo nuo dainos pagal Janinos Degutytės eilės. A capella (dainavimas be instrumentų pritarimo) atliktas kūrinys palietė giliausias širdies kerteles. Pabaigęs trumpą savo programą jis sceną užleido viešniai iš Rusijos Galina Chomčik. Tai daugybės apdovanojimų laureatė, įtraukta į knygą „Patys žymiausi Rusijos bardai“ kaip solinių koncertų skaičiaus rekordininkė. Atlikėja atsiprašė, kad nekalba lietuviškai, tačiau muzika leido pamiršti visus kalbos barjerus – stiprus muzikantės balsas privertė patikėti muzika. Šią atlikėją pakeitė Zala&Driukas. Šį kartą prie Andriaus Zalieskos-Zalos bei Aurimo Driuko prisijungė smuikininkas Tadas Dešukas. Ž.Vingelis Andrių apibūdino kaip žmogų, kuris nebaigęs jokios teatro akademijos, sugeba scenoje kurti teatrą – klausydamas jo, tu gyveni muzikoje, nes „šis žmogus turi ką pasakyt ir šimtu procentų tiki tuo, ką dainuoja“. Aurimas Driukas – profesionalus gitaristas, grojantis su Alina Orlova, grupėmis „Siela“ bei „IR“, o Tadas, kaip visiems pasufleravo Andrius Zalieska, – „vienas geriausių Lietuvos smuikininkų“. Šio trio atliktomis dainomis, persmelktomis įvairiausių garsų, galima papasakoti ištisas istorijas. Pavyzdžiui „kai pasakai artimam žmogui, ką apie jį iš tiesų manai, tada gali laisvai dainuoti, kaip gera būti vienam, kokia nuostabi vienatvė, kiek daug tada pliusų, gali išeit kada nori, grįžt kada nori < ...> vieni pliusai – pagalvokit.“ Tačiau vis tiek programa buvo užbaigta daina apie mylimųjų paieškas – turbūt ta vienatvė nėra jau tokia teigiama. O pirmąją koncerto dalį užbaigė dar vienas svečias – atlikėjas iš JAV John Gorka. Tai žmogus, kurio kūryboje labai daug dainų, kuriose nerasime siužetinės linijos ar tvarkingai sujungtų sakinių. Tačiau kauniečiai turėjo galimybę išgirsti ir viena iš dainą, kurioje nėra žodžių ir sakinių vingrybių. Visgi atlikėjas sukūrė paprasto, nuoširdaus ir šilto žmogaus su gitara įspūdį. Tad pertrauka buvo paskelbta salėje tvyrant nepaprastai jaukumo atmosferai.
Antrąją dalį pradėjo svečias iš Bulgarijos Plamen Stavrev. Tai vienintelis svečias leidęs pasirinkti, kokia kalba žiūrovai nori girdėti jį kalbantį – anglų ar rusų. Tačiau, neradus vieningais sprendimo, atlikėjas kalbėjo abiem kalbomis. Jo dainose atsispindėjo ieškančio, daug laiko užsienyje gyvenusio ir grįžtančio namo žmogaus mintys ir būsenos. Tai muzika, kurią galima pajausti širdimi – nebūtina suprasti visų žodžių. S.Stavrev užleido sceną „geriausiam muzikantui tarp medikų ir geriausiam medikui tarp muzikantų“ Vygantui Kazlauskui ir gitaristui Tomui Varnagiriui. Jie apdainavo 5 pagrindines žmogaus – emocijas: baimę, pyktį, liūdesį, džiaugsmą ir atjautą. Duetą pakeitė paskutinieji svečiai – iš kaimyninės Lenkijos atvykęs Wojciech Lesniak ir ansamblis „Nad Potami Roku“. Jų dainos sujungia klasiką, džiazą ir dainuojamąją poeziją. Smuiku grojantis Maciej Kopka bei bosistas Kornel Korzeniewicz papildė akustine gitara grojantį Wojciechą, tad jų atliekamos dainos nuspalvino koncertą dar kitos spalvomis. Renginį užbaigė grupė iš Lietuvos „Stipriai kitaip“. Tai jokių ribų scenoje neturintis Vido Bareiko, Prano Dapšausko bei Ainio Storpirščio trio. Ir šį kartą jie žiūrovus nustebino ne tik kariška išvaizda, bet ir vienai dainai atsisakydami įgarsinimo ir netgi scenos – vietoj to, paėmus tik gitarą, buvo pasirinkta šalia scenos esanti festivalio iškaba. Jos fone grupė atliko dainą apie tai, kad, nors ir viskas bus blogai, gyventi vis tiek verta. Visgi sugrįžus į sceną ir sugrojus paskutinę dainą, kurios metu į sceną vėl buvo sukviesti visi tą vakarą pasirodę muzikantai, priartėjo koncerto pabaiga. Atlikėjams besilenkiant publikai, žiūrovai greitai pakilo iš savo vietų ir garsiais aplodismentais išlydėjo „TAI-AŠ“ traukinį grįžti į stotelę Vilniuje, kur ir baigsis visą savaitę trukusi dainuojamosios poezijos šventė.
