“O lietaus kambary taip neapsakomai sninga…”
Šiame pasaulyje daugelis dalykų keliauja ciklais. Pavasaris-vasara-ruduo-žiema-pavasaris… Būtent, pavasaris. Pagaliau išties ore pradėjus sklaidyti pavasariui į Palėpę sugrįžo žmonės, kurie dar rudenį ir pradėjo šių metų „Palėpės muzikos“ sezoną. Per tuos keletą mėnesių įvyko nemažai pasikeitimų – grupė atvažiavo su nauju skambesiu, didesnės sudėties, o užanty atsivežė knygų ir kompaktinių plokštelių. Balandžio 22-ąją, Didįjį penktadienį, ir Kaune pristatyti savo knygą bei CD į „Palėpės muzika“ grįžo Domantas Razauskas su visa grupe: harmoniją skleidžiančiu akordeono meistru Audriumi Paznioku, prie mušamųjų ir perkusijos prisėdusiu Vyčiu Vainilaičiu, grupės bosu, aukštaičiu, kuris iš tikrųjų nėra aukštaitis, Pauliumi Ruku, multiinstrumentualistu…neatspėjote – šįkart taip buvo pavadintas gitaros ir saksofono guru Donatas Petreikis, bei žmogumi, kuriame iš tiesų telpa du žmonės, Sauliumi Petreikiu, dar žinomu Dėdės Semo vardu.
Koncertą pradėjo ir tarp dainų vis įsiterpdavo Virgio Malčiaus ruoštos video projekcijos. Jose – miestai, peizažai, piešiniai, montažai, žmonės – vaizdai lyg į vieną susijungiantys su skaitomomis eilėmis iš neseniai pasirodžiusios Domanto Razausko knygos „Takas į tylą“. Šias video projekcijas dar labiau pagyvino čia pat suskambę fleitos ar gitaros garsai.
Neatskiriama nuo šių, albumo ir knygos pristatymo, koncertų yra šviesos magija, kuriama Dariaus Malinausko. Kauno Ryšių istorijos muziejaus salė, skirtingai nuo prieš tai koncertus priėmusių Vilniaus Keistuolių teatro ir Menų spaustuvės salių, nėra pritaikyta teatrinei greitai besikeičiančiai šviesai, tad organizatoriams teko rasti kitą sprendimą. Apšvietimo idėjoms įgyvendinti buvo pasitelkta beveik dešimt lempučių, kabančių palubėje, disco rutulys, pora scenos žibintų, o norint sukurti visišką tamsą, dangstyti langus teko pačiam koncerto kaltininkui Domantui. Prie viso to lyg kokią burtininko lazdelę pridėjus Dariaus Malinausko rankas buvo kuriamas labai greitai besikeičiantis, prie kiekvienos dainos nuotaikos prisitaikantis, apšvietimas.
„Menų spaustuvėje mūsų programą papildė du nauji kūriniai, iš kurių šiandien atvežėme tik vieną – norėjome išvesti vidurkį iš to, ką grojome Keistuolių teatre ir to, ką žiūrovai girdėjo Menų spaustuvėje.“ – apie programos rengimo džiaugsmus ir rūpesčius pasakojo atlikėjai. Kauniečiai turėjo progą įvertinti vieną naujausių dainų „Vėjų namai“, o gal netgi ją palyginti su viena seniausių – „Burtininke“. Žinoma, netrūko ir humoro bei šypsenų, kuomet daina „Gruodis“ buvo pavadinta himnų dainuojamajai poezijai, o „Daina mylimosios belaukiant“ – himnu metalui.
Ekrane pamačius dangumi plaukiančius debesis ir išgirdus eilėraščio „Žvilgsnis pro langą“ žodžius, kai kas galbūt ir krūptelėjo – juk anksčiau šie žodžiai melodingai skambėjo su gitaros bei kitų instrumentų pritarimu. Tačiau nebuvo išvengta ir to. Vos pabaigus skaityti eilėraštį, buvo sugrota ir daina „Žvilgsnis pro langą“, o po jos atlikėjai ištarė „Sudie“. Dar nenuskambėjus paskutiniam akordui, žiūrovai pakilo iš savo vietų ir koncerto pabaigą pasitiko stovėdami. Muzikantams neliko nieko kita, tik koncertą užbaigti jau tradicine tapusia pabaigos daina „3000“. Tačiau pilnai Ryšių istorijos muziejaus salei to nepakako. Žiūrovai nė nemanė skirstytis. „Kol neišeisite jūs – negalėsime išeiti ir mes“ – ištarė Domantas, liko vienas scenoje ir atliko dainą „Tie, kur šiandien gimė“. Atrodo, kauniečiams to užteko ir visi patraukė išėjimo link. Entuziastingiausi liko medžioti autografų ar nuotraukų, o Ryšių istorijos muziejaus salė dar ne greitai visiškai ištuštėjo…
