"Liūdni slibinai"
Liūdesys – tai troškimas kažko…Ko trokšti yra, tik nėra žodžių tam apsakyti. (A.de Sent Egziuperi)
Dažnai žmogaus nuojauta žino daugiau negu protas. Jis jaučia, kad liūdėti kaip ir nėra dėl ko, bet kažkas vis šnabžda, kad šalia pradžių visada yra pabaigos. Rugpjūtis – paskutinis vasaros mėnuo. Lyg pabaigos pradžia. O štai rugpjūčio 4-ąją Kauno ryšių istorijos muziejuje įvyko jau ketvirtasis, priešpaskutinis, šio sezono Senamiesčio žiogo koncertas. Vis dėlto gerų emocijų ir šypsenų jame netrūko. Bet kokias mintis apie vasaros ir sezono pabaigą čia vijo Mykolas Jokubauskas, Zala ir Driukas, Gediminas Storpirštis su grupe bei grupė „Liūdni slibinai“.
Koncertą kaip įrasta pradėjo jaunasis atlikėjas. Šį kartą muzikantų puokštė buvo kaip niekad lygiavertė, o jauniausiojo atlikėjo rolę joje užėmė Mykolas Jokubauskas. Atlikėjas iškart perspėjo žiūrovus, kad jo kūrybą būtų labai sunku pavadinti dainuojamąja poezija ir prisipažino, kad bijojęs groti Kaune. Tačiau publika muzikantą priėmė labai šiltai ir pradžioje pasirodęs jaudulys iki pasirodymo pabaigos išnyko. Įvairiausiais amžiaus tarpsniais egzistencinius klausimus nagrinėjančią gana rimtą Mykolo kūrybą pakeitė geros nuotaikos nestokojantys Andrius Zalieska bei Aurimas Driukas. Paprastai gyvulių filosofijas nagrinėjantys ir Ežiuku bei Meškiuku virstantys atlikėjai šį kartą pasirinko žmogiškesnius dalykus – meilę, vienatvę, paslaptis. Tačiau į viską pro šypsnį žvelgiantys muzikantai nė akimirkos neleido liūdėti – kvietė su mylimu žmogumi kalbėti atvirai (tik perspėjo – vėliau gali tekti prisijungti prie jų bedainuojant apie vienatvę), kalbėjo apie pavydą vienišiems žmonėms, kurie dar gali „traukti mylimų ieškot“. Taip besidalinant mintimis apie likimą, koncertas nepastebimai įpusėjo, o sceną visiškai užpildė Gediminas Storpištis, į Kauną atsivežęs visą būrį puikių muzikantų: šio žanro mėgėjams puikiai pažįstamą multinstrumentualistą Saulių Petreikį (pučiamieji, vokalas), Daumantą Slipkų (klavišiniai, perkusija), Vytą Mikeliūną (smuikas), Vytį Nivinską (kontrabosas) bei Joną Krivicką (gitara). Tokia gausi palyda padovanojo neįprastus dainuojamajai poezijai garsus, supintus su pasaulio etnine muzika (world music). Nemažai dainų iš savo naujojo albumo „Taip“ atlikęs G.Storpištis sukūrė nepaprastai šiltą atmosferą, sulaukė gausių aplodismentų ir dar kartą galėjo įsitikinti, kokia yra Laikinosios sostinės publika yra lanksti.
Ramybę, tvyrojusią viename Senamiesčio kiemelių, greitai sudrumstė „neatpažintas mitologinis reiškinys muzikinėje erdvėje“ kitaip dar žinomas „Liūdnų slibinų“ pavadinimu. Šiaip aktorių grupelei nėra jokių ribų – jie nepabūgo mesti iššūkio legendinei grupei „The Beatles“ pateikdami vienos labai gerai žinomos dainos lietuvišką versiją, atlikdami edukacinį triptiką. Muzikantai pasiskirstė publiką (Vaidą Kublinską turėjo mėgti moterys, grupės moterį Aistę Lasytę – vyrai, o mažąjį grupės narį Dominyką Vaitiekūną – vaikai) taip paaiškindami, kodėl jie yra tokie populiarūs, t.y. į jų koncertus susirenka daugiau nei 20 žmonių, o savo pasirodymą užbaigė „vis labiau populiarėjančio žanro – sakytinės poezijos“ – daina „ArbaTa“. Vis dėlto žiūrovams neužteko to, ką pateikė muzikantai, ir po pasirodymo jiems teko sugroti žiūrovų prašomą beveik lietuvių liaudies dainą „Karvytis“.
Vakaro sutemoms nepastebimai apgaubus Kauno senamiestį, scenos žibintams išskiriant tik atlikėjus, o laikrodžio rodyklei pralenkus dešimtos valandos žymą, į pabaigą atėjo ir šis, priešpaskutinis, penktojo sezono koncertas. Rugpjūčio 18-ąją jau paskutinį kartą šiemet į koncertą kviesiantis Žiogas vėl pateiks ypatingų atlikėjų puokštę – čia lankysis jaunoji atlikėja Kristina Muravjova, teatro laboratorija „Atviras ratas“, Bjelle ir Peru bei po festivalio „TAI-AŠ“ Lietuvą pamilęs svečias iš Airijos Denis McLaughlin .
Vilmanto Ramono užfiksuotas akimirkas iš koncertą galima rasti čia.
