Jonas Baltokas
„Buvo viena stebuklinga diena. Šoko žiogai motiejukų šile“
Birželio 4 dienos vakarą, motociklų gerbėjams ir fanatikams išsikrausčius iš miesto centro ir senamiesčio, jį užplūdo kita gerai nusiteikusių žmonių grupė. Šiltą vasaros vakarą Ryšių istorijos muziejaus kiemelis buvo prisipildęs įvairių vabzdžių, kurie ne tik skleidė muzikos garsus, bet ir svajingai, su šypsenomis veide bei aitvarais rankose klausėsi penktajame dainuojamosios poezijos festivalio „Senamiesčio žiogas“ sezono atidarymo koncerte skambančių melodijų, kurias dovanojo Rokų dainuojamosios poezijos grupė, Jonas Baltokas, „Saulės broliai“, Andrius Kulikauskas bei Kostas Smoriginas.
Jubiliejinį koncertą pradėjo ne visiems žinoma, bet ko gero visus nustebinusi Rokų dainuojamosios poezijos grupė. Solidus jaunų, ne tik, kaip patys teigė, įvairiausių profesijų (nuo bankininko iki studento…) atstovų, bet dar ir talentingų atlikėjų, pasirodymas koncerto kartelę pakėlė aukštyn.
Antrasis savo šmaikštumą ir gerą nuotaiką žiūrovams demonstravo jau etatinis Senamiesčio žiogo sezonų atidarymų ceremonijų dalyvis Jonas Baltokas. Smagių vaikiškų dainelių autorius, vienintelis Lietuvoje apdainavęs mažą mielą padarėlį – slieką, tarsi lengvas vasariškas vėjas praskriejo savo dainomis pro kiekvieną kiemelyje sėdintį klausytoją ir išnyko, palikdamas žiūrovų veiduose plačią šypseną. Už tai Jonas gavo krūvą balionų ir nuoširdų piešinį.
Pirmąją koncerto dalį griausmingai pradėjo ir pabaigė brolių Sauliaus ir Donato Petreikių bei jų draugų (Vyčio Vainilaičio (mušamieji), Tado Dešuko (smuikas ir bosinė gitara), Audriaus Paznioko (akordeonas ir klavišiniai) grupė „Saulės broliai“. Sauliaus įsijautimas į muziką, kuklesnio brolio Donato švelnus balsas ir valiūkiškas muzikos garsų žaismas scenoje išjudino ir žiūrovus. Dainuojamosios poezijos iš pirmo žvilgsnio neprimenančios dainos, ramios baladės, garso filmo takelį primenančios natų gamos, škotiški, airiški ir, žinoma, žemaitiški ritmai – visa tai ir daug daugiau nuskambėjo itin entuziastingai ir įkvėpė iš naujo pažinti paprastus dalykus ir pasidžiaugti jais su kartu esančiais žmonėmis.
Koncerto pirmos dalies pabaiga leido atsikvėpti prieš dar vieną tikros muzikos gūsį bei pasigrožėti paroda, kurioje savo darbus eksponavo skulptoriai L. Šiupšinskas, G. Pašvenskas, D. Beniulis, L. Šėrytė, A. Žilinskas ir V. Ruskonytė bei fotografai D. Ščiuka, B. Stubraitė Bocullo ir A. Vaičaitytė. Apsilankę mobilioje kavinukėje klausytojai suskubo sugrįžti į savo vietas – laikas antrajai koncerto daliai.
Purpurinę spalvą į juodą scenos spalvų paletę įnešęs Andrius Kulikauskas valdė tris instrumentus: klavišinius, akordeoną ir gitarą. Kompozitoriaus repertuare buvo galima atrasti netikėtų, naujų ir gerai žinomų kūrinių. Publika lingavo, liūdėjo, mąstė – muzikos įvairovė atskleidė autoriaus muzikinį įvairiapusiškumą.
Renginio desertui organizatoriai pasiūlė Kosto Smorigino pasirodymą. Vienas bardų judėjimo Lietuvoje pradininkų nuostabiu gitaros skambesiu, stipriu balsu bei puikiai pažįstamomis dainomis džiugino tiek jaunus, tiek senus. „Užtrauktukas“ privertė nusišypsoti, o „Paukščiai“ nejučia sugrąžino į mokyklinį suolą, kuriame daugelis pirmą kartą išgirdo šią baladę.
Dainomis koncerte buvo pagerbti atlikėjams svarbūs žmonės. Jonas Baltokas klausytojams priminė, jog prieš kelias dienas mirė jo draugas, poetas bei vaikiškų dainelių autorius Rimantas Černiauskas, Andrius Kulikauskas nepamiršo savo bendražygio, šviesios atminties maestro Vytauto Kernagio, o Kostas Smoriginas vieną rusišką romansą Tėvo dienos išvakarėse skyrė savo tėčiui atminti.
Itin tinkama daina koncertą pabaigęs Kostas Smoriginas susilaukė audringų plojimų, o žiūrovai nenoriai išsiskirstė namo. Tačiau jie su nekantrumu lauks kito „Senamiesčio žiogo“ koncerto, kuris įvyks birželio 30 d. tame pačiame raudonais stogais ir žydru dangumi dvelkiančiame Ryšių istorijos muziejaus kiemelyje.
