Darbo partijos juodosios buhalterijos byla jau buvo nugrimzdusi užmarštin. Šios politinės jėgos reitingai, skandalo, o ypač – charizmatiškojo lyderio pabėgimo Rusijon, nublokšti žemyn, dabar vėl puikuojasi netoli visuomenės nuomonės apklausų viršūnės, pats V. Uspaskich jau metus šiltai įsitaisęs Europos Parlamente. Kone idilė. Ir štai mūsų šalies informacinėje padangėje netikėtai nugriaudi žinia – EP komitetas galiausiai nusprendė siūlyti panaikinti Lietuvos atstovo neliečiamybę.
Tiesą sakant, visas procesas prasidėjo itin palankiu laiku – artėjant savivaldos rinkimuose mat tai garantuos papildomą reklamą tiek V. Uspaskich, tiek jo partijai (seniai pastebėta – kuo dažniau V. Uspaskich rodosi televizijoje, tuo labiau kyla „darbiečių“ reitingai). Ir čia svarbu atkreipti dėmesį į išties pavydėtiną šio politiko savybę – kiekvieną informaciją apie save, net ir neigiamą, paversti šou, galiausiai kilstelinčiu reitingus. Net jei pritaikoma, atrodytų, jau seniai visiems Lietuvoje turėjusi nusibosti sąmokslo tema. Išties fenomenalu – politikų, prieš kuriuos rengtas „sąmokslas“ jau turėjome, nuolat ką nors pikta planuojančių klanų – valstybininkų, pedofilų ir pan. – taip pat netrūksta. Esama politikoje ir kitų „šoumenų“, bet jų reitingai seniai susitraukė iki amebos dydžio. O čia – nepajudinsi.
Šiuo atveju veikia ne tik logika „jį kaltina tie, kurų nemėgstu, vadinasi, jis su manimi“. Būtinas dar ir emocinis užtaisas. Ne veltui stipriausia pastarojo meto kriminalinė – visuomeninė – politinė isterija yra susijusi su tais, kuriuos bene labiausiai mylime – vaikais. O čia – politikas, kuris yra toks „savas“, paprastas, vulgarokas, storžieviškas, bet savotiškai mielas, tikra priešingybė kitai „sąmokslo aukai“, nuolat griežtam ir atšiauriam atstatydintam prezidentui bei kartais juokingam, tačiau nejautriam kitam politinio (ir ne tik) šou meistrui, atstatydintam Seimo pirmininkui. Dar vienas dalykas – visuomet turėti, ką aiškiai ir konkrečiai apkaltinti. Šiuo atveju taip pat viskas paprasta – kaltas Landsbergis (taip pat nieko originalaus, populiariausias politikas, kai reikia ką nors apkaltinti). Jis nulėmė balsavimo baigtį (o ne kuris nors kitas EP narys, balsavęs „už“), jis galbūt netgi darė įtaką kitiems. Be to, vienas vokietis neva taip pat dalyvavo sąmoksle, meluodamas apie Lietuvos Konstitucijos nuostatas (įdomu, kas jį nupirko? Valstybininkai? Pedofilai?). Tiesą sakant, gana sunku įsivaizduoti, kaip vienas asmuo būtų galėjęs „suorganizuoti“ viso komiteto sprendimą, juolab, kad praktika daugiau nei akivaizdi – dar nebuvo nė vieno atvejo, kai komitetas nebūtų siūlęs panaikinti neliečiamybės pagal gautą prašymą. Ir akivaizdu, kad V. Uspaskich Europoje, skirtingai nei Lietuvoje, nėra tas žmogus, kuris priverstų laužyti nusistovėjusias praktikas.
Kaip jau minėta, procesas prasidėjo visiškai laiku. Na, galbūt galėjo prasidėti ir kokiu mėnesiu vėliau, tačiau neblogai ir dabar – iki savivaldos rinkimų niekas nesibaigs. O tai reiškia, kad V. Uspaskich vėl turės labai gerą tribūną, iš kurios galės skelbti, kokia supuvusi politika ir teisėsaugos sistema Lietuvoje (tikras balzamas širdžiai bet kuriam tikram lietuviui), kaip su juo bandoma susidoroti (suprask, už gerus darbus ar bent gerus ketinimus), kitaip tariant – koks jis yra antisisteminis. Tokios priemonės, nors ir itin primityvios, yra patikrintos bei veiksmingos. Kas gali įvykti per tą laiką? EP gali panaikinti neliečiamybę. Jei balsavimas neužtruks dėl legendinės Briuselio biurokratijos, to tikrai galima laukti dar iki savivaldos rinkimų. Normaliu atveju žmonės sakytų – gerai, Lietuvos institucijose yra problemų, bet jei jau ir Europa galvoja, kad V. Uspaskich gai būti neteisus, vadinasi, vertėtų susimąstyti. Juolab kad ES ir jos institucijomis Lietuvoje visiškai nemenkai pasitikima. Tačiau šiandien atrodo, kad interpretacija bus apytiksliai „lietuviai sąmokslininkai apgavo naivius patiklius europiečius, nepratusius prie tokių gudravimų ir pasiekė savo – susidorojo su mūsų Viktoru“. Ir net sprendimai, tiek Lietuvos teismuose, tiek Strasbūre (į kurį V. Uspaskich grasina kreiptis), kada bebūtų priimti (o tikriausiai bus priimti labai negreit) problemos neišspręs, nes tie, kurie nori matyti tik vieną tiesą, ją ir tematys.
Vienintelis kelias iš tokios ir į ją panašių situacijų – mėginti atsikratyti paranojiško pasaulio matymo, kuris, akivaizdu, mums itin būdingas. Ir čia toli gražu ne vien pačios visuomenės problema. Lengva tapti paranojiku, kai nuolat savoje valstybėje jautiesi bejėgis – tada pradedi manyti, kad kokia nors piktoji dvasia tau nuolat trukdo, pasisavina tas galias, kurios turėtų priklausyti tau. Tik schemų, aktyviau įtraukiančių visuomenę į valstybės gyvenimą, kūrimas gali padėti apsisaugoti. Deja, net ir tokie bandymai dažniausiai diskredituojami, kaip šiuo metu diskredituojama nevyriausybinių organizacijų veikla, jas naudojant kaip politinių ambicijų tenkinimo įrankius. Kitaip tariant – dar ne pabaiga.
