Edward Lucas © Mstyslav Chernov nuotr. / Wikimedia Commons

Pakvietimas į „Sniego susitikimą“ yra vienas iš labiausia trokštamų bilietų Europos saugumo konferencijų kalendoriuje. Susitikimo vieta Lietuvos ežero pakrantėje intymi, o svečių sąrašas – ribotas. Kelios dešimtys nuolatinių svečių – politikų, pareigūnų, akademinio pasaulio atstovų, iš kurių dauguma žino vienas kitą jau ne vienus metus. Oficialių kalbų vos viena kita, o su jai būdingu sąžiningumo ir humoro lygiu kitoms konferencijoms sunku varžytis.

Vienas iš pirmųjų juokų buvo apie Rusiją. Kai Vladimirui Putinui sukako 63 metai, naftos kaina ir rublio bei dolerio keitimo kursas demonstruodamas lojalumą apsistojo ties tuo pačiu skaičiumi. Ponui Putinui vis dar 63-eji, bet naftos kaina krito iki skausmingo 30 dolerių už barelį lygio, o rublio ir dolerio kursas yra 77:1. Bet ar susilpnėjusi Rusija bus sukalbamesnė? Kai kurie amerikiečiai teigia, jog Sirijos avantiūra tapo katastrofa, lygiai kaip ir karas Ukrainoje. Kremlius suprantąs įklimpęs ir ieško išeities: Vakarai turintys jį pasiūlyti.

Įtariu, jog tai norais pagrįstas mąstymas, – baigiantis „Sniego susitikimui“ atėjo naujiena, kad mūsų draugai amerikiečiai susitiko su Kremliaus atstovu prie Lietuvos ir Rusijos sienos. Aš manau (įtariu, jog taip mano ir dauguma dalyvių), kad pinigų stokojanti, smunkanti Rusija veikiausiai taps dar labiau beatodairiškesnė, tad ir pavojingesnė. Turime pasitikrinti savo spynas, o ne atlapoti duris.

Kita didelė diskusija sukosi apie NATO. Aljansas pagirtinai sustiprino savo veiklą Baltijos regione (gynybos žargonu tai vadinama „garantija“), padaręs galą idėjai, kad labiausiai pažeidžiamos narės kažkokiu būdu yra antros kategorijos. Šioje srityje reikia daug ką nuveikti – pavyzdžiui, suteikti daugiau teisių priimti sprendimus kariniams vadams nedelsiant dislokuoti savo pajėgas bet kokių neramumų atveju.

Kitaip sakant, NATO politika turi priversti Rusiją patikėti, jog priešakinės linijos valstybių užpuolimas vestų prie niokojamo Aljanso kontrsmūgio prieš visą Rusijos teritoriją. Užtikrinti tai, turėtų būti didysis Varšuvos viršūnių susitikimo uždavinys. Tam reikia ryžtingų sprendimų dėl branduolinės ginkluotės ir planų.

Tai būtų sunku net idealiame pasaulyje. O nualintame 2016-ųjų pasaulyje tai atrodo stačiai bauginamai. Juk esama tiek daug kitų temų, kurios varžosi dėl riboto mūsų lyderių dėmesio ir energijos, nekalbant jau apie menką visuomenės potraukį rizikai ir skausmui.

Per „Sniego susitikimą“ kone nebuvo stabtelėta nei prie įtampos, kurią Europoje sukėlė migracijos krizė, nei prie Lenkijai gręsiančios tarptautinės izoliacijos. Užtat nugirdau nerimą keliantį gandą, jog Baltieji rūmai privačia tvarka pagrasino, kad Barackas Obama galįs susilaikyti nuo dalyvavimo Varšuvos viršūnių susitikime, jeigu Lenkijos vyriausybė neapsiramins.

Abejoju, jog toks grasinimas (jeigu jis išties nuskambėjo) paveiks Lenkijos vadovybę, kuri laikosi nuostabaus tikėjimo, jog sunkumai, kylantys bendraujant su užsienio vyriausybėmis, tėra nesusipratimų ar suktų sąmokslų padarinys. Bet kokiu atveju toks žingsnis būtų klaida. Jeigu ponas Obama nori pasiųsti nepritarimo signalą, jis neturėtų versti NATO už tai sumokėti: būtų geriau, jei jis pats atvyktų asmeniškai viską iškloti lenkams į akis.

Aš jau laukiu naujo „Sniego susitikimo“ kitų metų sausį, bet ne jo dienotvarkės.

E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: