Britai į ES žiūrėjo skeptiškai nuo pat įstojimo septintajame dešimtmetyje. Parlamento rinkimus laimėjus centro kairiųjų pažiūrų Leiboristų partijai, 1975 metais buvo paskelbtas referendumas dėl pasitraukimo iš Europos Sąjungos, tuo metu dar besivadinusios Europos Ekonomine Bendrija. Praėjusiame referendume buvo nubalsuota likti EEB santykiu 2:1. Prabėgus 40 metų, įvykiai gali kartotis.
Apie referendumą dėl Britanijos pasitraukimo iš Europos sąjungos prabilta dar 2013 metais. Tuo metu Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Deividas Kameronas žadėjo, jog konservatoriams laimėjus parlamento rinkimus, bus iš naujo pradėtos derybos dėl ES narystės sąlygų, po to ir referendumas. Tiksli referendumo data vis dar neaiški. Tačiau 2013 metais Britanijos parlamentui pateiktame projekte data buvo nurodyta „iki 2017 metų gruodžio 31 dienos“. Dalis referendumo šalininkų ragina nedelsti ir referendumą surengti 2016 metais. Taigi, britų narystės ES referendumas dienos šviesą gali išvysti jau kitais metais.
Taigi, kuo šis referendumas skirsis nuo senojo?
Vienas pagrindinių 1975 m. Britanijos pasitraukimo argumentų buvo emigracija. Populiari britų tradicija sukaupus pensiją emigruoti į pietų šalis pradėta laikyti nepatriotiška, kadangi taip dalis šalies biudžeto yra nutekinama į užsienio rinkas. Ironiška, jog dabar referendumo šalininkai ES kaltina dėl per daug atlaidžios imigracijos politikos ir pabėgėlių krizės.
Referendumo šalininkai dėl 1975-ųjų nesėkmės kaltina neutralumo nesilaikymą. Iš visų Britanijos laikraščių, tik du palaikė referendumą. Taip pat, buvo pateiktos esamos vyriausybės analizės, rekomenduojančios likti EEB. Tuo metu Britanijoje egzistavo tik trys televizijos kanalai, dabar jų šimtai. Dabartiniame Interneto amžiuje suvaržyti masinę komunikaciją tampa praktiška nebeįmanoma.
Prekybos atžvilgiu, 1975 m. nauda likti EEB buvo vienareikšmiškai didesnė. Iš apklaustų įmonių vadovų, beveik 95% pasisakė prieš Britanijos pasitraukimą. Kampanija prieš pasitraukimą iš EEB sulaukė didelės britų įmonių paramos. Tai lėmė dešimteriopai didesnį proeuropietiškos kampanijos biudžetą, nei jų oponentų.
Šiame referendume verslininkai aktyviai gina abi stovyklas. ES yra vienas didžiausių Britanijos klientų, tačiau dalis verslininkų tvirtina, jog šalies konkurencingumas ir perkamoji galia labiau išaugtų orientuojantis į globalią rinką. Referendumą remiantys verslininkai tvirtina, kad „Didžioji Britanija yra šešta didžiausia pasaulio ekonomika, taigi nėra ko bijoti“.
Britanijos narystė ES visada buvo paremta šaltu išskaičiavimu. Priešingai, nei ją įkūrusios Prancūzija ar Vokietija, Didžioji Britanija savo narystės niekada negrindė jokia valstybių politine ideologija. Britanija nuo senovės įpratusi sprendimus priimti, o ne vykdyti, taigi nenuostabu, jog apie Euro įsivedimą niekada rimtai nesvarsčiusi valstybė, siekia atsiriboti nuo vis glaudėjančios valstybių sąjungos.
Yra manančių, kad šis referendumas bus ne ką sėkmingesnis, nei 2014 metais vykęs Škotijos atsiskyrimo referendumas. Tačiau Škotijos referendumo nesėkmė buvo beveik garantuota iš anksto. Referendumo metu už atsiskyrimą pasisakė tik 44% Škotijos gyventojų, išankstinėse apklausose šis procentas buvo dar mažesnis.
Po pabėgėlių krizės ir Paryžiaus teroro atakų, referendumo palaikymas stabiliai auga. Apklausų duomenimis, atsiskyrimą palaikantys gyventojai jau dabar sudaro didesnį procentą, nei pasisakantieji prieš jį. Tiesa, įdomu tai, kad dauguma jaunimo norėtų likti Europos Sąjungoje, o atsiskyrimą aktyviausiai palaiko vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonės.
Politologai nesutaria kaip iš tikrųjų klostysis artėjantis Britanijos referendumas. Didelė dalis Britanijos referendumo sėkme net neabejoja, kiti vardina priežastis kodėl referendumas pasmerktas nesėkmei. Ar britų referendumo istorija kartosis lieka neaišku…
