© Wikimedia Commons nuotr.

Pabėgėlių drama įsupusi Europą supurtė daugelį žemyno valstybių. Pradžioje buvo atjauta ir atvykti kviečiantys plakatai, vėliau – spygliuotos tvoros, atgijusi sienų kontrolė ir nesibaigiantys debatai – gatvėse, parlamentuose ir TV ekranuose. Baimių ar pragmatiškos politikos epogėjus buvo pasiektas tada, kai britų vyriausybė nutarė, jog pabėgėlių vaikai Britų salose yra nelaukiami.

Britai pažadėjo priimti vaikus iš pabėgėlių stovyklų Vidurio Rytuose, bet atsisakė įsileisti tuos, kurie buvo įstrigę pabėgėlių stovyklose Europoje. Šis sprendimas buvo atšauktas tik tada, kai Didžiosios Britanijos valdančiosios konservatorių partijos nariai pažadėjo sukilti prieš ministro pirmininko siūlomą politiką. Vos prieš kelias dienas ir Lordų rūmai vetavo šį vyriausybės nutarimą.

Tiesa, kiek vaikų Didžioji Britanija priims ir kada tai bus – neaišku. Šios politinės peripetijos, kai kuriems Didžiosios Britanijos gyventojams, buvo skaudesnės nei kitiems. Ypač atidžiai ir skaudžiai pabėgėlių vaikų situaciją priėmė tie, kurie patys buvo jų vietoje. Žydų tautybės britai, kurie į Britaniją pateko Kindertransport operacijos metu, kuomet 1938 – 39 metais Didžioji Britanija priėmė apie 10 tūkstančių žydų vaikų, britų vyriausybę ragino nenusisukti nuo šiandienos vaikų, išgyvenusių karą. Britų nenoras įsileisti vaikus yra tik vienas iš daugelio pavyzdžių, kaip Europos valstybės negeba tvarkyti su jautria pabėgėlių situacija.

Tiesa, senasis žemynas yra išgyvenęs ne vieną ir ne dvi migrantų antplūdžio bangas. Griuvus Geležinei uždangai Rytų europiečiai plūstelėjo į Vakarus, kiek vėliau – Balkanų karo pabėgėliai traukė į Šiaurę, o nuo karo bėgantys čėčėnai ir afganistaniečiai bėgo į saugias valstybes. Europos valstybės, kartu ir atskirai, sugebėdavo susidoroti su karo pabėgėlių ar ekonominių migrantų srautais. Priėmimas, integravimas ir pagalba Europos valstybėms nebuvo neįmanoma misija, o tokios šalys kaip Danija, kuri šiuo metu itin nenoriai kalba apie pabėgėlių priėmimą, buvo vienos tų, kurios aktyviai rėmė ir padėjo pabėgėliams visame pasaulyje, kalbėjo jų vardu tarptautinėse organizacijose.

Pirmieji artėjančios sudėtingos situacijos pranašai buvo, regis, nesibaigiančios migrantų laivelių virtinės mėginančios kirsti Viduržemio jūrą. Libija buvo vieta iš kurios tūkstančiai pabėgėlių iš Sirijos ar Eritrėjos ir dar tiek pat ekonominių migrantų iš Senegalo, Nigerijos mėgindavo pasiekti Italijos ar Maltos krantus. Laivų ir žmonių buvo tiek daug, kad Italija nesugebėjo susitvarkyti, o Viduržemio jūra buvo pavadinta kapinėmis. Daugybė žmonių niekada nepasiekė kito kranto, o ir priimančiųjų kitame krante mažėjo.

Tiesa, didžioji krizė, o kartu su ja ir vidinis Europos pasimetimas, atėjo tada, kai tūkstančiai sirų, o su jais ir pakistaniečių, afganistaniečių bei kitų tautybių žmonių plūstelėjo per Turkiją link Graikijos ir gilyn į Europą. Tai buvo galima numatyti, nes Sirijos konfliktas, trunkantis daugiau nei penkerius metus, kažkada turėjo pasiekti ir Europą. Europiečiai ir JAV politikos vykdytojai ilgą laiką vengė aktyviau prisidėti prie problemų sprendimo Sirijoje, kol Sirija, nešina vaikais ir ryšuliais nepasibeldė į Europos duris.

Pirmieji skaudžiai ir, galimai, neadekvačiai reagavo vengrai, pradėję statyti sieną ir atsisakę priimti, o vėliau ir praleisti pabėgėlius. Kiek vėliau su srautu ėmė nesusitvarkyti kitos pietryčių Europos valstybės. Danija paskelbė griežtus įstatymus, apribojančius pabėgėlių galimybes patekti ir gyventi šioje Skandinavijos šalyje. Švedija įvedė sienų kontrolę, o Didžioji Britanija atsisakė priimti net pabėgėlių vaikus, kurie keliauja vieni. Višegrado šalys ir kai kurios Rytų Europos valstybės, nuo pat krizės pradžios skelbė nenorinčios pabėgėlių savo teritorijose, taip įsiveldamos į debatus su Europos Sąjungos atstovais ir pasirodydamos nesolidariomis. Europos, kaip svetingo žemyno mitas ėmė aižėti. Tiesa, Vokietija liko vienas iš paskutiniųjų bastionų vis dar priimančių pabėgėlius.

Ne vienas politikos ir migracijos ekspertas bando suprasti, kas ir kodėl šiuo metu vyksta. Tai, kad Rytų Europos valstybės nenori priimti pabėgėlių aiškinama istorine trauma, trapiu ekonominiu stabilumu ir itin homogeniška visuomene. Baimės, nenoras atverti savo valstybių duris pabėgėliams, taip pat siejamos su tuo, kad Rytų Europos valstybių sienos ne vieną ir ne du kartus buvo perbraižomos, todėl valstybė ir suverenumas čia vis dar suprantamas per homogeniškos visuomenės prizmę, nacionalizmą.

Vakarų Europos šaltumas aiškinamas tuo, kad, kaip antai Didžioji Britanija ar Prancūzija, o dabar ir Švedija, jau yra priėmusios daug pabėgėlių ir migrantų. Socialinės gerovės rojumi vadinama Danija nenori dalintis savo sukurtu gėriu su būriais pabėgėlių. Taip yra dar ir todėl, kad mažos valstybės bijo, jog jų visuomenės tautinė ir demografinė sudėtis gali pasikeisti. Šis, kai kurių Europos šalių demonstruojamas nenoras priimti žmones bėgančius nuo karo, primena skaudžias istorines klaidas, kai žydai bėgantys nuo nacių persekiojimo prieglobstį rado ne visur.

Antrojo pasaulinio karo priešaušryje ir jam prasidėjus žydai buvo tapę bėgliais. Jie bėgo nuo nacių persekiojimo ir ieškojo prieglobsčio ten, kur naciai dar nekaraliavo. Verta prisiminti, kad tokių valstybių, kurios plačiai atvėrė duris šiems pabėgėliams buvo nedaug. Praėjus daugeliui metui ir žinant istoriją anuometė situacija ir tai, kaip į ją buvo reaguota atrodo itin skaudi. Visgi, anuomet valstybės į persekiojamus pabėgėlius žiurėjo taip pat pragmatiškai, kaip tai daroma dabar. Vokietijos, Austrijos ar Čekoslovakijos žydai buvo matomi, kaip perėjūnai ir tai buvo ne tik kai kurių piliečių nuomonė, bet ir vyriausybių, žiniasklaidos priemonių skleidžiama mintis.

Britiškasis dienraštis „The Daily Mail“ šiandien pasižymintis tuo, kad rašo neigiamus straipsnius apie pabėgėlius ir migrantus toks buvo ir 1930 metais. Kai kurie dalykai, pasak istorikų, nesikeičia, keičiasi tik tai, kaip mes juos vertiname, kai jie pasibaigia. Tarkime britai iki šiol tiki, kad ši valstybė buvo nacių persekiojamų žydų prieglobstis, bet statistika ir istorikai byloja ką kitą.

Didžioji Britanija priėmė apie 70 tūkstančių žydų, bet dar beveik pusė milijono paraiškų buvo nepatenkintos. Dalis žydų į Britų salas buvo priimti tik todėl, kad vietinės žydų bendruomenės pažadėjo jais pasirūpinti. Žydų vaikams, kurių nelydėjo suaugusieji, sekėsi ne ką geriau. Tiesa, Didžioji Britanija 1938-1939 metais priėmė apie 10 tūkstančių vaikų, bet kitos šalys, tokios, kaip Olandija ar Švedija – vos kelis šimtus. Karo metais Kanada, kuri dabar gana noriai priima sirų pabėgėlių šeimas, priėmė tik 5 tūkstančius žydų, Australija – 10 tūkstančių, o Pietų Afrikos Respublika – 6 tūkstančius persekiojamų žmonių.

Skiraisi laikas ir pabėgėlių tautybė, bet tai, kaip į juos reaguojama, deje, ne. Europa, jau yra buvusi ten, kur yra dabar – vienintelis klausimas lieka tai, ar bus pasimokyta iš kažkada padarytų istorinių klaidų.

Parengta pagal The Guardian, The Atlantic ir The Week.
Manoteisės.lt

Rekomenduojame

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: