Balandį pasaulis baisėjosi sudegusia Grande-Synthe pabėgėlių stovykla netoli Prancūzijos uosto Diunkerko. Pusantro tūkstančio žmonių be pastogės palikusi tragedija šiurpi, ypač žinant, kad stovykla nebus atkurta. Tačiau, anot du mėnesius joje migrantus anglų kalbos mokiusios lietuvės Ritos Mitkutės Maddock, tokiomis sąlygomis, kuriomis iki katastrofos gyveno pabėgėliai, nenusipelnė gyventi nė vienas žmogus.
Ne visi pabėgėliai – arabai
R. Mitkutė pasakojo, kad stovykloje susikoncentravusių žmonių daugumą sudarė kurdai, pabėgę iš Irano, Irako, Turkijos ir Sirijos. Šiose šalyse, nors ir išpažįsta islamą, šie žmonės persekiojami dėl savo etniškumo. Grande-Synthe gyveno ir afganistaniečiai, pakistaniečiai, nedidelė dalis migrantų atvyko iš Vietnamo.
Kartu su dviem kitomis mokytojomis iš Europos R. Mitkutė dirbo Suaugusiųjų mokymo centre. „Tarp tų žmonių, kurie ateidavo į mūsų centrą, buvo nepaprastai gabių žmonių, įgijusių aukštąjį išsilavinimą – kas baigęs filosofiją, kas – arabų kalbą, kas – socialinius mokslus“, – prisiminė savanorė, pridurdama, kad dažnas jų kalbėjo keliomis regiono kalbomis. „Jei būčiau kokios nors firmos atstovė, tai į stovyklą atvykčiau pasiieškoti perliukų“, – teigė R. Mitkutė.
Savanorė pripažino, kad dėl darbo Grande-Synthe ji pakeitė savo nuomonę apie migrantus iš Artimųjų Rytų. Grupelę jaunų imigrantų vyrų ji buvo sutikusi mažame Austrijos miestelyje. Tuomet R. Mitkutė jautėsi nejaukiai, tačiau artimiau pabendravusi su stovyklos gyventojais, sakėsi supratusi, kad pabėgėliai – malonūs ir komunikabilūs jauni vyrukai.
Žiniasklaidoje ne kartą rašyta apie stovykloje vykusius nusikaltimus ar susirėmimus, tačiau R. Mitkutei jų neteko matyti. „Dieną ten vyksta vienoks gyvenimas, o naktį – visai kas kita. Ko nemačiau, to negaliu komentuoti, tačiau, asmeniškai, nei vieną dieną stovykloje nejaučiau jokios grėsmės. Galbūt todėl, kad mokytojo statusas yra šiek tiek aukštesnis nei kitų savanorių – susitikę visada pasisveikina, jauti jų pagarbą“, – sakė ji.
R. Mitkutė pastebėjo, kad dauguma migrantų stovykloje – jauni vyrai, kurių amžius apytiksliai svyruoja nuo 17 iki 35 metų, ir tikrai ne visi jų gimtąją šalį paliko dėl politinių priežasčių. Tačiau visuotinai paplitusio „ekonominių pabėgėlių“ smerkimo savanorė nepalaiko. „O kodėl lietuviai bėga į Vakarų Europą? Argi ne dėl to paties? Kaip gali smerkti kitą, jeigu darai tą patį. Kodėl kurdai negali ieškoti geresnio gyvenimo, o mes galime?“ – retoriškai svarstė ji.
Suaugusiųjų mokymo centro patalpa. R. Mitkutės asmeninio albumo nuotr.
Oficialų pabėgėlio statusą įgyja ne daug kas. „Vienas mūsų mokinys man būnant gavo dokumentus: tą rytą į pamoką atėjo laimingas, švytintis kaip saulė. Jis galės likti Prancūzijoje“, – kalbėjo R. Miktutė. Ji prisiminė atvejį, kurį pasakojo viena šeima, prieglobsčio procesą pradėjusi Vokietijoje. Kol truko bylos svarstymas du vaikus turinti šeima gyveno nedideliame provincijos miestelyje. Atžalos ėjo į mokyklą, tėvas pradėjo savo verslą. Po pusantrų metų šeimai buvo įteiktas oficialus verdiktas – nuspręsta, jog Teherane negresia joks pavojus, tad jie privalo ten grįžti. Nors vietiniai nenorėjo šeimos išleisti, visaip įkalbinėjo pasilikti, ji atsirado Grande-Synthe, nes Irano sostinė saugi anaiptol ne visiems.
Jokio pastovumo
„Nebuvau kalėjime, bet kiek esu girdėjusi, spręsčiau, kad juose žmonės gyvena kokybiškiau. Aišku, stovykla yra geriau, nei nakvynė gatvėje. Tai tarpinis problemos sprendimas. Gatvėje miegantis žmogus negauna maisto, neturi tualeto ir dušo“, – stovyklos buitį apibūdino R. Mitkutė.
Namukus, kuriuose apsistodavo pabėgėliai, savanorė vadino dėžutėmis – tai iš medžio plokščių sukaltos priebėgos, kurių plotis siekia apie tris, ilgis – keturis metrus. Šiose trobelėse nebuvo elektros, žmonės šildėsi Antrąjį pasaulinį karą primenančiomis krosnelėmis. Suaugusiųjų mokymo centras – plastikinis konteineris, tokia pat krosnele menkai apšildoma erdvė. Čia buvo keletas knygų lentynų, o mokiniai sėdėdavo ant antklodžių, patiestų tiesiog ant grindų. Vakarais ją apšviesdavo vienintelė lempelė (elektra tiekta iš akumuliatoriaus). Studentų anglų kalbos žinios svyravo nuo nulio iki tikrai puikaus kalbėjimo, tad pasiruošti pamokoms ir jas vesti mokytojoms buvo tikras iššūkis. Kai kuriuos teko mokyti net lotyniško raidyno.
Stovykloje nebuvo jokių kitų užimtumą skatinančių programų, tad jei norėdavo, žmonės galėdavo nieko neveikti. Tris kartus per dieną maistą dalydavo savanoriai, kurie taip pat rūpindavosi drabužių skalbimu, šiukšlių surinkimu, sveikatos priežiūra ir kitomis buities veiklomis. „Savanoriai atveždavo batų, drabužių, maisto, indų, kėdžių – pertekusi visuomenė, sušelpdama pabėgėlius, atsikratydavo to, ko jiems nereikia“, – situaciją įvardijo R. Mitkutė.
„Kai kurios moterys skalbė rūbus pačios. Gal tam, jog pasijustų tarsi namuose, o gal tam, kad kažkuo užimtų laisvą laiką. Vakarais stovykla sužaižaruodavo: ratlankiuose gyventojai kurdavo laužus ir gamindavosi valgį. Nes vakarienė, valgio ruošimas – ne tik alkio malšinimas, tai socialinis veiksmas, bendravimas, savarankiškumo išraiška. To reikia kiekvienam“, – sakė savanorė.
Tokia sistema, kai viskas už tave padaroma, gyventojus vertė jaustis neįgaliais, neleido burti bendruomenės. Anot pabėgėlių, jų prašymas pasistatyti mečetę buvo atmestas. Savanoriai siūlė rengti kūrybines dirbtuves, konkursus, sporto aikštyną – ką nors, kas užimtų žmones. Bet, pasak R. Mitkutės, viskas grįždavo į tą patį klausimą – ar šie žmonės čia pageidautini? Juk kuo nežmoniškesnes sąlygas sukursi, tuo didesnė tikimybė, jog jie, nepajutę pastovumo, bėgs toliau.
„Gyvenimo sąlygas tikrai buvo įmanoma labai greitai ir su mažomis investicijomis pagerinti. Bet tada tie žmonės gali nebenorėti niekur iš ten eiti. Patogiau ir ramiau, jei jų ten nebūtų“, – pabėgėlių gyvenimą Grande-Synthe stovykloje apibendrino R. Mitkutė.
Po interviu R. Mitkutė parašė dar kartą nuvykusi į stovyklą. Dauguma gyventojų išvežioti po įvairius pabėgėlių centrus, išsibarsčiusius visoje Prancūzijoje.
15 buvusių mokinių priimti į specialią Diunkerko universiteto programą pabėgėliams. „Mano kolegos iš mokyklos ir aš pirmąją dieną visus palydėjome į universitetą, padėjome užpildyti dokumentus ir t.t. Jiems tikrai pasisekė – juos apgyvendino universiteto bendrabutyje, valgykloje gaus nemokamus pietus“, – pasakojimą papildė savanorė. Migrantai kol kas dalyvauja tik intensyviuose prancūzų kalbos kursuose, tačiau vėliau, atsižvelgiant į pažangumą, jiems bus pasiūlytą tobulinti specialybę (beveik visi turi diplomus) arba persikvalifikuoti kitose programose.
Manotesės.lt
