Giedrius Alasevičius / "Europos žinios" archyvo nuotr.

Per paskutiniąją 2019-ųjų metų Strasbūro sesiją trečiadienį gruodžio 18 dieną Europos Parlamente Sacharovo premiją oficialiai priėmė Jewher Ilham (Ever Iljam) – Kinijoje įkalinto ekonomikos profesoriaus Ilham Tohti (Iljam Toti) dukra.

Neaišku, ar kada nors anksčiau  šis vienas simboliškiausių apdovanojimų pasaulyje, skiriamų žmonėms dedikavusiems savo gyvenimą kovai su priespauda, kovai už žmogaus teises ir minties laisvę, atiteko labiau to vertam žmogui.

XXI amžius dėka technologinių inovacijų pasižymėjo itin plačia socialiai aktyviu žmonių raiška. Turime visko: nuo gyvūnėlių teisių aktyvistų, aršiai kovojančių su kebabais, iki „tradicinės“ XIX amžiaus šeimos parodiją ginančių vyresnio amžiaus vyrų, parlamentuose neurotiškai aiškinančių, kad dvi besibučiuojančios moterys kelia grėsmę jų seksualinei orientacijai.

Kai Europos parlamente kalbėjo Jewher Tohti negirdėjome, ką privalome daryti. Ji teprašė pripažinti faktą, jog Kinija į politinės kovos arsenalą grąžino koncentracijos stovyklas ir masinis žmonių įkalinimas be teismo  yra tiesiog faktas.

Jewher nesiplėtė kalbėdama apie siaubą, kuri patiria uigūrai. Ji kalbėjo apie savo šeimos tragediją.

Dukra be tėčio

Jewher istorija prasideda oro uoste 2013 metais, kai ji išsiruošė keliauti kartu su savo tėčiu pakviestu skaityti paskaitų JAV, bet galiausiai išskrido viena. Tėtį suėmė prie lėktuvo trapo, o jis dar spėjo jau greitai įsakyti „Skris viena ir neverk, tegul visi mato, jog uigūrų moterys stiprios“.

Jewher istorija  – tai pasakojimas apie mergaitę, kuri pripažįsta, jog jai trūko tėčio dėmesio, nes jis rūpinosi skurdo ištiktomis moterimis, neįgaliaisiais, bandė rasti kelius, kaip taikiai išsaugoti savo bendruomenės žmonių teisę išpažinti savo religiją, išsaugoti savo minčių ir tradicijų laisvę, net ir teisę nevartoti alkoholio.

Jewher istorija  – tai istorija apie mokslininko, kuris aukojo savo turtą bandydamas investuoti į diplomatiją ir švietimą, dukrą.

Jewher istorija  – tai pasakojimas apie merginą, kuri nematė savo tėvo jau beveik septynerius  metus ir kuri jau dvejus metus nežino net to, ar jis gyvas.

Priešingai, nei dabar madinga, Jewher nežino, ką daryti. Ji neturi atsakymo į kiekvieną klausimą. Ji nepatarinėja JAV ar Europai, kaip joms reaguoti ir ko imtis.

Jewher tik prisimena tas penkias paskutines minutes, kai matė savo tėtį oro uoste, ir tos penkios minutės jos galvoje tęsiasi visus ilgus pastaruosius metus

Jewher neprisiekinėja,  kad padarys viską, kad jos tėtis ar įkalinta bendruomenė būtų išlaisvinti. Ji prisipažįsta, kad kiekvieną kartą, kai jai reikia kalbėti, ji mano, jog tai daro paskutinį kartą, nes bijo, privargo ir nori kurti normalų gyvenimą – tokį kaip daugumos, tad gyvenimą, kuriame nėra neišsenkančio idealizmo, tariamo ar tikro pasiaukojimo ir dažnai tokių neapčiuopiamų  vertybių.

Ji neslepia, kad kova už uigūrų laisvę yra ne tiek jos, kiek jos tėčio istorija.  Asmeniškai jai gerokai lengviau susitapatinti su tais, kurie pagaili kažkur kenčiančių ir po to ramiai eina pietauti.  Jewher nevaidina didvyrės ir klausantis jos akivaizdu, jog tėčio palikimas jai yra  tarsi asmeninė tragedija, įkalinanti vertybėse, kurias saugoti labai sunku.

Ir sunku ja netikėti, kai išgirsti, kad 29 metų Jewher pusseserė slaugė buvo suimta ir įkalinta dešimčiai metų, kai jos telefone rado Ilham Tohti nuotrauką, o aiškinimas, kad jis jos dėdė, o ne politinis autoritetas, nieko nereiškė.

Ilham Tohti nepasiekė lėktuvo ir neišskrido, jo dukterėčia nepasiekė prekybos centro ir neapsipirko, o Jewher tiesiog nebeturi jėgų niekada nebepasiekti savo namų.

Imperija be laisvės

Komunistinė Kinija, kaip ir visi autoritariniai režimai, sukuria savo mitus apie laisvę ir atsidavimą imperijai.

Ilham Tohti buvo nuteistas iki gyvos galvos net ne už tai, kad dalyvavo kokiam nors proteste, tačiau iš esmės tik už tai, jog išdrįso parašyti apie protestuotojus, kurie stebuklingai išnyksta nuo žemės paviršiaus.

Kinijos imperijoje tokio paties likimo sulaukia ne tik musulmonai uigūrai, bet ir daugybė krikščionių.

Imperijos akyse didžiausia grėsmė yra profesoriai gebantys naudotis kompiuteriu, o pats baisiausias įrankis – internetas. Ir tada didžiausi šalies išdavikai – demokratijos reikalaujantys Hongkongo protestuotojai ar nuosekliai Vakarų vertybes išpažįstančio Taivano žmonės.

Komunistinė Kinija

Imperija, nors ir nevengia pasiūlyti investicijų Lietuvai, Lietuvišką demokratiją, taip pat kaip ir Skandinavišką demokratiją, taip pat kaip ir Amerikietišką demokratiją, demokratiją apskritai – yra atvirai įvardyjus viena iš grėsmių imperijai. Ta pati imperija, paskelbus Sacharovo premijos nugalėtoją, jau kitą dieną, vėlgi labai simboliškai – per Ilham Tohti gimtadienį, viešai išplatino pareiškimą, kad ir pats Andrejus Sacharovas nebuvo geras žmogus.

Taip pat mąstė ir sovietų imperija, kuri 1975-aisiais neišleido šito blogo žmogaus atsiimti Nobelio taikos premijos. Už tai išleido į tremtį Gorkio mieste. Išleido primygtinai. Sacharovas, tiesa, bent jau kalėjo ne moderniame konclageryje patogiai pavadintame “perauklėjimo stovykla”, nors bendras dėmuo išlieka tas pats – apriboti bet kokį kontaktą su išoriniu pasauliu. Tuomet pasaulis nelabai iš vis gali žinot, kur ten kas kali.

Likimo ranka svarbi ir Europos Parlamente

Atsukus laiką keletą mėnesių atgal, kai Europos Parlamente tik prasidėjo svarstymai dėl galimo Sacharovo premijos laureato, Europos Liaudies Partijos grupė slaptu balsavimu nutarė šiai premijai nominuoti Aleksejų Navalną, už kurį aktyviai agitavo ir kolega Andrius Kubilius.

Tos grupės narė Aušra Maldeikienė tada balsavo už uigūrų profesorių, ir mes abu labai  tikėjomės būtent jo nominacijos, tad galutinis rezultatas mus pradžiugino.

Mes džiaugėmės, kad galiausiai prizas atiteko uigūrų profesoriui. Iš istorinės perspektyvos didžiausia grėsmė Lietuvai yra Rusija, tačiau vertinant iš ateities perspektyvos Komunistinės Kinijos imperinė dvasia gerokai panašesnė į sovietinę, nei dabarties Rusijos. Mes savo laisvę, kad ir kokia skaudžia kaina, tačiau išsikovojom, esame NATO ir ES. Mūsų tautos kankinių lageriuose dabar jau tik istorija, o su nuolat grūmojančia Rusija galime kovoti iš patogaus Vakarų prieglobsčio.

Vis dėlto tie, kurie išmoko tikrąsias komunizmo pamokas, puikiai žino, kad to negana: ne rusiški lageriai turi tapti istorija, o lageriai apskritai. Misija Sibiras šiandien tvarko mūsų senelių ir prosenelių kapus, tačiau Sibiro dvasia persikelia į Sindziangą.

Istorija, kurios pabaigos dar nėra

Nespėjęs pagauti Jewher prie plenarinės posėdžių salės, kartu su kolega keliauju prie lifto. Netikėtai ji išnyra iš koridorių labirinto. Turiu geriausiu atveju pusę minutės, todėl viso labo spėju pasakyti, kad esame mažytė šalis – Lietuva, tačiau kaip tik šią akimirką rašau tekstą apie ją ir jos tėtį. Rankose laikau kompiuterį su šitu pačiu tekstu, kurį Jūs dabar ir skaitote. Pasiteirauju jos, ar ji norėtų ką nors pasakyti.

Jewher tepasako „Ačiū.“

Imperijos niekada nėra apie žmones. Jos visada yra apie visą pasaulį. Deja, kaip taisyklė – apie labai skurdų ir žiaurų pasaulį, kuriame žmonės tik resursai – tarytum malkos metamos į krosnį. Imperija netoleruoja jokio pasipriešinimo, jokio dialogo, jokių idėjų, imperija gyvena pati dėl savęs. Įveikti imperiją reiškia ne daugiau, nei priminti, žmogus… yra. Net jei jis kažkur toli, visų užmirštas ir įkalintas.

Dėka Vakarų visuomenės grupių spaudimo bent 30 žmonių pastaruoju metu buvo paleisti iš „perauklėjimo stovyklų“, tačiau tokios istorijos, kaip Tohti , verčia klausti, ar Kinijos imperijoje šiuo metu kenčia keletas milijonų uigūrų kalinių, ar gyvena daugiau nei milijardas įkalintų žmonių?

“Europos žinios”

Šis tekstas publikuotas bendradarbiaujant su “Europos Žinios”

 

Taip pat skaitykite: