Nors Prancūzijos prezidentas Francois Hollande’as (Fransua Holandas) siunčia karo lėktuvus ir karius kovoti su islamistais Sacharoje, jis iš esmės laikėsi savo pažado atsisakyti abejotinos sistemos, kuriai veikiant Paryžius diktuodavo politiką savo buvusiose kolonijose Afrikoje, teigia analitikai.
Tačiau konfliktas Malyje rodo, kad socialistas lyderis yra priverstas pripažinti, jog Prancūzijai likimas skyrė Afrikos žandaro vaidmenį, pastebėjo jie.
F.Hollande’as minėtą pažadą davė sakydamas kalbą Senegalo parlamente pernai spalį.
Tąsyk jis pareiškė, kad neskaidri “francafrique” politika, kurią Prancūzija iki 7-ojo dešimtmečio naudojo gindama savo politinius ir verslo interesus kolonijose, yra seniai palaidota.
Tuo tarpu antradienį prezidentas tvirtino, kad jo sprendimas pasiųsti šimtus karių į Malį, kur jie kovos su islamistais, siekiančiais perimti kontrolę visoje šalyje į įvesti į Talibano panašų režimą, “niekaip nesusijęs su kitos epochos politika”.
Prancūzijos pajėgų operacija, prasidėjusi penktadienį, labai skiriasi nuo ankstesnių šios šalies intervencijų Afrikoje, sakė analitinio centro “Chatham House” ekspertas Paulas Melly (Polas Melis).
“Negalima sakyti, kad tai panašu į senąją “francafrique”, nes vykdant tą (politiką) Prancūzija įsiveldavo į sprendimus dėl Afrikos vyriausybių nuvertimo, prezidentų pakeitimo arba sąjungininkų režimų išlaikymo”, – aiškino jis.
Tuo tarpu Malyje “matome normalius santykius tarp suverenių vyriausybių” – buvusi kolonija paprašė Paryžiaus suteikti pagalbą jos pakrikusiai armijai kovoje su ekstremistais, susijusiais su tarptautiniu teroristų tinklu “al Qaeda”.
“Manau, kad tai, ką galima vadinti formaliu Prancūzijos vyriausybės paaiškinimu – jog jeigu prancūzai nebūtų įsikišę, džihadistai tikriausiai būtų užėmę pietų Malį, įskaitant sostinę Bamaką – yra visiškai įtikinama”, – sakė P.Melly.
Jeigu toks scenarijus būtų išsipildęs, tai sukeltų grėsmę visai Vakarų Afrikai, pažymėjo analitikas.
Prancūzija, kurios kolonijinė imperija buvo antroji didžiausia pasaulyje po Didžiosios Britanijos ir apėmė didelę dalį Vakarų ir Centrinės Afrikos, yra dislokavusi Juodajame žemyne tūkstančius karių, o jos trys didelės karinės bazės veikia Džibutyje, Senegale ir Gabone.
Prancūzijos kariai pokolonijiniu laikotarpiu dažnai dalyvaudavo intervencijose šiame žemyne – kai kada siekiant paveikti Afrikos valstybių vidaus politiką pagal “francafrique” sistemą, įvestą prezidento Charles’o de Gaulle’o (Šarlio de Golio).
Sukilimas Centrinės Afrikos Respublikoje (CAR) praeitą mėnesį suteikė galimybę įsitikinti, kiek F.Hollande’as yra pasiryžęs atsiriboti nuo praeities politikos, sakė Afrikos aktualijų apžvalgininkas Antoine’as Glaseras (Antuanas Glazeras).
Nors CAR prezidentas prašė pagalbos, sunerimęs dėl sparčiai stiprėjančių sukilėlių, grasinančių užimti sostinę, F.Hollande’as pabrėžtinai atsisakė leisti ten dislokuoti Prancūzijos karius režimui palaikyti.
Tačiau A.Glaseras atkreipė dėmesį į priešingą pavyzdį, kai F.Hollande’as staiga priėmė sprendimą pasiųsti stiprias karines pajėgas į Malį.
“Kai kyla tarptautinio saugumo klausimas, toks kaip kova su terorizmu, akivaizdu, kad Prancūzija atsiduria priešakinėje linijoje” didelėje Afrikos dalyje, sakė jis.
Istoriko ir Afrikos reikalų specialisto nuomone Richardo Banegas (Rišaro Banega) nuomone, krizė Malyje suteikė Prancūzijai įsisąmoninti faktą, kad ji yra valstybė, “vykdanti užsienio politiką, kuri gali apimti karo veiksmus, jeigu kyla grėsmė mūsų interesams, tačiau tai nereiškia žemyno rekolonizacijos”.
Šūkis “Afrika afrikiečiams” neveikia Malyje, “nes ši problema yra ne Afrikos, o pasaulinė, regioninė ir susijusi su Prancūzijos interesais tame subregione ir savoje teritorijoje”, – aiškino R.Banegas..
Vakarų Afrikos valstybės telkia pajėgas pagal JT mandatą, leidžiantį jas dislokuoti Malyje, siekiant išvyti islamistus, užėmusius didelį šiaurinį regioną po pernai kovą įvykusio perversmo.
Tačiau šios pajėgos buvo vangiai formuojamos, o islamistams staiga pajudėjus sostinės link Prancūzija nusprendė pasiųsti savas pajėgas, kurios sulaikytų sukilėlius, kol atvyks jungtinio Afrikos kontingento kariai.
Prancūzijos užsienio reikalų ministras neseniai atmetė prielaidą, kad Prancūzija yra įsipareigojusi būti Afrikos žandaru. Tačiau žinant jos karinį dalyvavimą ir istorinius ryšius su Juoduoju žemynu, šį vaidmenį matomai teks atlikti, sako analitikai.
“Prancūzijai būtų labai sunku nesikišti į konfliktus šiame žemyne”, – pažymėjo A.Glaseras.
Tuo tarpu P.Melly iš “Chatham House” kelia prielaidą, kad Malio atveju F.Hollande’as turėjo menką pasirinkimą.
“Jeigu prisiėmusi įsipareigojimus palaikyti reformas, ekonomikos plėtrą ir moderniosios demokratinės Afrikos pažangą Prancūzija nieko nebūtų dariusi (Malyje) … tai būtų buvę Hollande’o pasisakymų išdavystė”, – sakė jis.
Tačiau analitikas pabrėžė, kad šis prezidentas savo postą užima dar tik kelis mėnesius, todėl tikriausiai per anksti spręsti, ar jis sugebės išpildyti savo pažadus dėl “francafrique”.
F.Hollande’o pirmtakas Nicolas Sarkozy (Nikola Sarkozi) taip pat žadėjo nutraukti ryšius su savo pirmtakų įtakos Afrikoje tinklais. Tačiau per penkerius darbo valstybės vadovo poste metus jis siuntė Prancūzijos karius padėti perimti valdžią demokratiškai išrinktam Dramblio Kaulo Kranto prezidentui ir vadovavo tarptautinei intervencijai Libijoje 2011 metais.
Kritikai pažymi, kad vadovaujant F.Hollande’ui Prancūzija išlaiko glaudžius ryšius su Afrikos šalimis, tokiomis kaip Gabonas, Kamerūnas, Kongas ir Čadas, kurių vyriausybės prastai atrodo žmogaus teisių šviesoje.
“Jeigu tose šalyse kyla vidaus politinių problemų, be abejo, Prancūzija nesikiš, kaip galėdavo pasielgti praeityje, tačiau tuo pat metu ji nenori įžeisti tų prezidentų” dėl savo ekonominių ir karinių interesų tose valstybėse, aiškino A.Glaseras.
