Kodėl reikia ginti teisę piktžodžiauti … prieš fanatizmą?

Paskelbė: KaunoŽinios.lt redakcija Data: 2015-01-08 03:01

Spausdinti | Komentarai

Vienas anti-islamiškas filmas sukėlė salafistų įniršį, šiems imant marširuoti Konkordo aikštėje; “Charlie Hebdo karikatūros paskelbtos provokatyviomis… Tai saviraiškos laisvei grasinama… Tai bręsta Prancūzijoje, bet ar tai bus vynas, ar actas ?”, prieš porą šimtmečių juokavo vokiečių filosofas Lichtenbergas. Aforizmas visada aktualus, jei mes spręsime iš posūkių su visu šiuo pamaiviškumu, o ne iš diskusijų apie nemokšišką filmą ir saujelę gana sėkmingų karikatūrų ir, plačiau kalbant, mūsų religinių visų įsitikinimų tapatybių įtampų.

Apibendrinkime.  Vienas grubus filmas, kuris niekur neplatinamas ir apie kurį tegalima rasti tik nuogirdas internete, uždega protus ir išgena į Paryžiaus gatves kelias dešimtis susijaudinusių salafistų ir asimiliuotųjų. Sužinome, pakeliui, kad vienas Irano fondas pakėlė užmokestį už Salman Rushdie nužudymą , kuris dabar, Prancūzijoje, leidžia savo atsiminimų knygą apie safatwa, laikydamasis savo tradicijos tarkuoti fundamentalizmus, Charlie Hebdo publikuoja numerį, kuriame patalpinamos Mohammedo karikatūros. Ir vėl, satyrinio savaitraščio publikavimas veikia kaip ryškalas chemine termino prasme. Reakcijos, kurios kyla, yra susijusios su tiesiogine pasekme abejoti viena teise, tokia pat sena, kaip demokratija Prancūzijoje: piktžodžiavimo teisę.

Gerai žinoma, kad vis daugiau ir daugiau šventyklų, kurių susiraukę sargai netoleruoja nė mažiausio nepritarimo, pridėdami prie nuolatinio indekso nepagarbą ir sarkazmą. Saugokitės ševalje de la Barre, atsisakantys suleknti kelius! Tačiau nauja yra tai, kad mes negalime tikėtis naujo Daladier, pasirengusio rasti jiems visus pasiteisinimus. Ar neturėtų keleto mūsų amžininkų mintis iškristi iš balno, išgirdus, kaip Vincent Geisser, Beiruto Artimųjų Rytų instituto prancūzų tyrėjas sako, kad Charlie Hebdo praktikuoja “pasaulietišką salafizmą” (!) arba Bouzar Dounia, antropologas, pabrėžia, kad “laikui bėgant, Charlie tapo toks pat ekstremistinis, kaip ir tie, su kuriais jis teigia kovojantis”?

Trumpai tariant, tai būtų centristų požiūris užtikrinti saviraiškos laisvę iš abiejų pusių. Diskusijų sąžiningumo rūšis, tokio tipo kaip “viena minutė p. Hitleriui, viena minutė žydams.” Protų sumišimas, kai supainiojama, kaip kad Daniel Cohn-Bendit (3), laisvė mąstyti (tai mano teisė, tai mano pasirinkimas tikėtis, kad…) ir minties laisvė. Kalbant apie pastarąją, niekada nemąstoma pavieniui. Mąstoma dialoge su kitais. Mąstau geriau, kai kai galiu priešpriešinti savo požiūrį ir rizikuoti… pakeisti savo požiūrį. Pasibjaurėjimas visies šiems “moralinės anatemos“ guru, šiems sielos raukšlių ir perlenkimų policininkams, kurie nori mus išlyginti savo tikrumu lygintuvais.

Iškrypęs pamaldumas

Per įdomų ir pyktį keliantį reikalų pasisukimą, Charlie Hebdo, kuris buvo palaikomas ankstesniais laikais, ypač kai jo patalpos buvo sunaikintos kriminalų sukelto gaisro, yra rišamas prie gdos stulpo. Teisė piktžodžiauti pateikiama kaip “provokacija”? Tai nuomonė, kurią gina Quai d’Orsay specialistai, dauguma kurių piktinasi šiandien žurnalu labiau, nei kažkada piešiniais apie 2001 m. Durbano konferenciją, kurioje sionizmas išvadintas rasizmu. Tai taip pat premjero Jean-Marc Ayrault nuomonė, kol ji jo vėl neužvaldė. Tai nuomonė, labiau laukta, La Croix redaktoriaus Dominique Quino.

Pagrindinė problema yra ta, kad čia yra ne tiek dvasingumo, religijos klausimas, kiek politinės religijos. Nuo kvietistinio salafizmo iki ultra-ortodoksų judaizme, įtraukiant ir tradicionalistinius katalikus ar protestantų sektaniškus judėjimus, – visur čia eina kalba apie tą pačią “tvarkos Bažnyčią”, kaip pavadino jos siekius netikintis Maurras. Tai, ką mūsų vadovai laiko religija – kaip kad nelaimėlis Najat Vallaud-Belkacem, pasidaręs kardinolo Barbarin „atstovu spaudai“ – yra tik iškrypęs pamaldumas. Ir nesvarbu diskursas, nes šis fanatizmas visur turi tas pačias savybes.

Pavojingas grynumas

Pirma, jis remiasi pavojingu grynumu. Salafizme vienintelis reikalas yra purifikacija ir edukacija (“al-tasfiyatwa- tarbiyah”). Reikia grįžti prie religijos, perduotos Pranašo, grįžti į pradinį islamą. Tas pačias ambicijas turi ir krikščionys fundamentalistai. Religingumas, kuriam atsiduodama, turi savo šaknis ne laikų migloje, bet kvailame XIX amžiuje. Nenuostabu, kad šie klaidinantys pamokslai pritraukė daug konvertitų.

Antra, jis akcentuoja ne tiek kultą, kiek ritualą, kuris turi būti skrupulingai atliekamas. Ritualas maisto ir drabužių. Savo tyrime apie salafizmą šiandien (5), sociologas Samir Amghar mums papasakojo vieną iš savo eksperimentų. Jis užsileido barzdą ir nusipirk qamis (ilgą tuniką), tada vaikščiojo po XVIII-tą Paryžiaus apskritį. “Daugelis musulmonų kultūros žmonių sveikinosi su mumis su pagarba. Mes jų net nepažįstame”, pažymi jis. Piktžodžiavimo teisė yra laisvės aktas, išreiškiantis mūsų gilią asmenybę, kurioje mes galime atpažinti save. Priešingai, fanatizmas yra tapatybės niša, susvetimėjusio žmogaus priebėga, žmogaus, kuris yra sutrikęs ir nežino, ko jis nori, vis plyšojantis apie savo užtikrinimą būti laisvu.

Fanatikai siūlo turgaus religiją, bet tikrai ne artimo meilės. Jie norėtų pririšti mus prie savo savo teologinių niekniekių krepčių ir rodyti mūsų nuodėmes. Bet būtent šios gargalynės yra absoliuti transgresija! Jų pseudomoralė yra danga, kuri daro juos nelaidžius niekam, ir visų pirma, kaip pažymėjo Péguy, malonei.

Problema – ir tai gerai matoma Charlie Hebdo „byloje“ – ta, kad šie fanatikai pildo katilus tų, kurie puoselėja islamo neapykantą. Tai, kad mąstymo meistrai vakuumo davė kelią galybei varganų cenzorių, mąstytojų, kurie yra žiauriai nereikšmingi, ir kurie gyvena kaip nuolatinė Dievo staigmena, jį išmaitino ir suteikė pastogę žiniasklaidoje. Kai tik koks įvykis, tokie kaip tas filmas ar Charlie Hebdo karikatūros, pasirodo horizonte, jie kaip mat supuola prikelti iš praeities svajonę apie binarinius susipriešinimus. Kadangi aistros nebėra čia maitinamos šaltojo karo ideologijų, bet pačia aistra. Esama fanatiku ne todėl, kad kovojama, ne todėl, kad tikima, bet todėl, kad kito veidas, pats kitoniškumas tapo nepakeliamu.

Šiuo požiūriu, neapykanta islamui yra kita pusė šios manijos ir šios tapatybės regresijos, kuri nuodija mūsų visuomenę. Štai kodėl vietoj to, kad uždusęs sustotų, jis vis per inerciją išlieka. Penkeri sarkozyzmo ir jo manijos sistemingai priešinti vieną frakciją prieš kitą patvariai ir visam laikui privedė šį debatą prie isterijos. Ir taip, visada yra teisė piktžodžiauti.

J.-M.S

Savaitraštis “Marianne” 2012 m. rugsėjo 28 d.

Iš prancūzų kalbos vertė Aušra Pažėraitė

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt