Ursula von der Leyen (Ursula fon der Lejen), pirmoji Vokietijos gynybos ministrė moteris, yra žemiška ir ambicinga politikė su gydytojo išsilavinimu, septynių vaikų motina, laikoma galima kanclerės Angelos Merkel politine įpėdine.
Turinti politikos žvaigždės galią ir patinkanti rinkėjams, ypač – moterims, ji buvo A.Merkel kampanijos vertybė, bet tuo pačiu yra ir potenciali priešininkė, pademonstravusi, kad nebijo mesti iššūkio galingajai lyderei.
Briuselyje gimusi, puikiai angliškai ir prancūziškai kalbanti U.von der Leyen, kuri yra baigusi Londono ekonomikos mokyklą, turi sukūrusi kontaktų tinklą abiejose Atlanto pusėse.
Neseniai ji, kaip darbo ir socialinių reikalų ministrė, lankėsi Europos sostinėse su kampanija padėti darbo neturintiems Europos jaunuoliams.
Ne taip kaip santūri ir atsargi A.Merkel, U.von der Leyen nebijo kartais griebtis politinės rizikos ir dažnai demonstruoja pergalingą šypseną, net kai ji duoda priešingą rezultatą.
Griežčiausia kritika 55 metų U.von der Leyen buvo dėl jos tobulo, rinkėjus ir kolegas kartais truputį nervinančio stiliaus – “supermamos”, suderinančios pareigas šeimoje ir darbe, disciplinos ir nepriekaištingos šukuosenos.
Dėl savarankiškumo dažnai “Soliste” vadinamai U.von der Leyen trūksta stiprios bazės jos konservatorių partijoje CDU, į kurią ji įstojo jai eidama ketvirtą dešimtį metų ir kurioje sugebėjo aplenkti daugelį senbuvių.
Jai priskiriami nuopelnai dėl socialinių reformų, kurių daugelis yra “pasiskolintos” iš centro kairiųjų opozicijos, įskaitant vaiko priežiūros atostogų pratęsimą ir mokamų atostogų tėvams po vaiko gimimo suteikimą – žingsnius, kurie padėjo modernizuoti partijos įvaizdį.
U.von der Leyen gimė 1958 metų spalio 8 dieną Briuselyje, gerbiamoje politikų šeimoje.
Kaip Ernsto Albrechto, buvusio CDU Žemutinės Saksonijos premjero, duktė ji vėlyvąją paauglystę praleido saugoma policijos – tuo metu kairiųjų ekstremistai taikėsi į politikos ir verslo figūras.
Ta grėsmė, kuri viešai niekada nebuvo įvardyta, net privertė ją išvykti į Londoną gyventi dėdės bute išgalvotu Rose Ladson (Rouz Ladson) vardu. Ji buvo saugoma dar ilgą laiką po to, kai sulaukė pilnametystės.
Ji geriausiais pažymiais studijavo ekonomiką, tada – mediciną, vėliau dirbo moterų klinikoje. Ji nutraukė karjerą ir tapo namų šeimininke, kai jos vyras, medicinos profesorius, laimėjo Stanfordo stipendiją.
Į CDU ji įstojo būdama 32-ejų, o prieš dešimtmetį pradėjo dirbti Žemutinės Saksonijos parlamente. Vietą Bundestage ji laimėjo 2009 metais ir A.Merkel tada paskyrė ją šeimos politikos ministre.
U.von der Leyen, kuri kartą sakė, kad galėjo atsidurti Žaliųjų partijoje, jeigu ne jos tėvas, liko tarsi pašalinė tradiciškai konservatyvioje ir vyrų dominuojamoje CDU.
Šiemet ji stojo prieš partijos poziciją ir ėmė stumti moterų kvotas korporacijų vadovybėse – nurodydama savo asmeninius įsitikinimus. Jos mestas iššūkis buvo rizikingas, atsižvelgiant į A.Merkel polinkį šalinti problemų keliančius varžovus.
Galiausiai U.von der Leyen sutiko su susitarimu, pagal kurį parlamento balsavimo buvo atsisakyta, bet CDU pažadėjo paremti kvotą ateityje. Dabar tai turi tapti įstatymu valdant būsimai “didžiosios koalicijos” vyriausybei.
Tuo metu U.von der Leyen papiktino daugelį savo partijos narių įsivaizduojamu nelojalumu, bet vis dėlto, nepaisant pralaimėjimo, ji atrodė kaip nugalėtoja – metusi iššūkį kanclerei ir išlikusi.
Jos paskyrimas gynybos ministre rodytų, kad kanclerė jai atleido, ir, kaip mano kai kurie komentatoriai, netgi vertina ją kaip potencialią būsimą politinę įpėdinę.
“Su šiuo paskyrimu ji galutinai išlaviravo CDU viduje iki kronprincesės vaidmens”, – sekmadienį rašė interneto naujienų svetainė “Spiegel Online”.
