Popiežius Pranciškus laiko save „nusidėjėliu“, kuriam reikalinga Dievo malonė, sakoma ką tik išleistoje knygoje, kurioje pontifikas taip pat ragina Katalikų Bažnyčią susitelkti į pastangas tapti visuomenės gyvenime plačiai ir tiesiogiai dalyvaujančia organizacija.
Pirmąją knygą apie Pranciškaus pontifikatą „Dievo vardas – Gailestingumas“ (Il nome di Dio è misericordia), išleidžiamą antradienį 86 šalyse, taip pat ir Lietuvoje, sudaro įvairūs interviu su 79 metų Argentinoje gimusiu popiežiumi, tarp kurių esama labai asmeniškų pokalbių.
Ištraukose iš šios knygos versijos prancūzų kalba, kurias naujienų agentūrai AFP atsiuntė Prancūzijos leidykla „Laffont“, popiežius vadina save „žmogumi, kuriam reikalinga Dievo malonė“.
Plačiau vystydamas gailestingumo temą, Pranciškus, nevengiantis lankyti kalėjimų, užsimena apie savo „ypatingą ryšį“ su nuteistaisiais.
„Visada buvau labai prie jų prisirišęs – būtent dėl suvokimo, kad esu nusidėjėlis“, – AFP citavo vieną ištrauką iš popiežiaus knygos.
„Kaskart, kai peržengiu kalėjimo slenkstį, klausiu savęs: „Kodėl čia laikomi jie, o ne aš?“ Aš turėčiau būti čia – aš nusipelniau būti čia. Jų nuopuolis galėjo būti maniškis. Nesijaučiu pranašesnis už esančius priešais mane.“
Pontifikas, kurį kalbino Vatikano veteranas reporteris Andrea Tornielli (Andrėja Tornjelis), aiškino, kad gėdos jausmas yra svarbus Dievo įrankis, padedantis nukreipti žmogų moraliai priimtinu keliu.
„Gėda yra malonė: kai juntame Dievo malonę, iš tikrųjų gėdijamės savęs. Kad ir kokie anksčiau buvome sugedę ir nuodėmingi, Dievas lieka mums ištikimas ir mus pakelia“, – sakė Pranciškus.
Kalbėdamas apie Bažnyčios jubiliejinius metus, kurių pradžią popiežius paskelbė gruodžio 8 dieną ir kurių tema yra Dieviškasis gailestingumas, Pranciškus sakė: „Bažnyčia smerkia nuodėmę, nes ji turi pasakyti tiesą – kad tai yra nuodėmė. Tačiau tuo pat metu ji priglaudžia nusidėjėlį, kuris pripažįsta, kas esantis.“
„Tikiuosi, kad šis jubiliejus parodys Bažnyčios, atrandančios gailestingumo įsčias, veidą, – pridūrė jis. – Bažnyčios, kuri eina į pasaulį … Lauko ligoninės, kurios ypatybė – iškilti visur, kur vyksta kautynės. Ne kokios nors ištobulintos, viskuo aprūpintos struktūros …, (o) mobilios struktūros, skirtos (žmonėms) gelbėti, greitam įsikišimui.“
