Rygos lietuvių mokykloje dirbantis kėdainietis į Lietuvą grįžta tik dėl vienos priežasties

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2019-04-04 05:48

Spausdinti | Komentarai

Organizatorių archyvo nuotr.

Prieš trisdešimtmetį Lietuvoje grojusi muzikinė grupė už koncertą uždirbdavo tiek, kad patys galėjo nusipirkti kokybišką aparatūrą bei muzikos instrumentus. Į jų koncertus susirinkdavo tūkstančiai klausytojų. O palikę koncertų ir repeticijų sales bėgdavo į kitus darbus uždirbti pinigų šeimai. Deja, po kelių metų grupė nutraukė veiklą. Priežastis – nuolatiniai konfliktai. Sukurtos dainos tada nebuvo įrašytas nei plokštelėje nei albume. Nariai išsiskirstė, o vokalistas išvyko ir pasiliko gyventi Latvijoje. Tam, kad jie vėl susiburtų ir įrašytų albumą, kiekvienas turėjo praeiti savo gyvenimo mokyklą, kuri pakeitė požiūrį ir į vertybes, ir į kūrybinę veiklą. Dabar jie ir vėl kartu.

Robertas augo Kėdainiuose gerai žinomoje vietoje – Ramybės skvere. Čia su savo broliu ir kitais kaimynų vaikais ne tik džiaugėsi nerūpestinga vaikyste, bet jau ir rengdavo lauko koncertus aplink gyvenantiems kaimynams. Potraukis muzikiniams ritmams išaugo į didesnį susidomėjimą. Robertas pradėjo lankyti dainavimo pamokas, o mokytojai pastebėję išskirtinį jaunuolio balso potencialą pradėjo ruošti Dainų dainelės konkursui. Kelis kartus tapo laureatu.

Šalia akademinės veiklos – grojo skandalingoje grupėje

Mūsų su kiemo draugais veikla tame skvere tęsėsi iki beprotybės. Mes su vyrukais subūrėme sunkiojo roko grupę. Buvau solistas – balsą plėšydavau kaip reikalas, bet siekti akademinio solisto duonos tai man nesutrukdė. Po mokyklos įstojau į muzikos akademiją – klasikinio dainavimo studijas.

Prisipažinsiu, kad ten mano lankomumas buvo tragiškas. O priežastis tada atrodė tikrai pateisinama – daug koncertavome su savo roko grupe. Atrodė: kam mokytis, jeigu ir taip jau daug koncertuojame. Bet pradėjau jausti, kad dėstytojai nebetoleruoja mano „užklasinės“ veiklos ir į praleistas paskaitas taip atlaidžiai nebežiūri. Švelniai tariant, pirmųjų metų pabaigoje buvau atleistas nuo studijų.“

Keliai pasuko į Latviją

Ten atsidūriau dėl meilės – dabartinės mano žmonos, su kuria užauginome 3 sūnus. Su jais palaikome labai gerus ryšius.“ – šypsosi Robertas.

Žinokite su ja buvau pažįstamas nuo darželio laikų, vis keliai kartu pasukdavo į tą patį kiemą. Tai mokykla, tai veiklos, kol galiausiai susikukavome į porą. Jos tėvai tais laikais turėjo butą Rygoje. O mums – jaunai porai, po mokyklos tai buvo didelė duoklė. Aš studijavau Vilniuje, su žmona jau laukėmės pirmojo sūnaus. Tad tėvai pasakė: yra butas – imkite ir gyvenkite jame kartu.“

Traukiniai buvo ryšys su Rygoje gyvenančia šeima

Robertas pasakoja, kad abejonių dėl persikraustymo nebuvo. Jie buvo jauna šeima, laukėsi pirmojo sūnaus, tad reikėjo pradėti kabintis į gyvenimą. O kai tėvai pasiūlė gyvenamąją vietą – visas problemas stengėsi apeiti ir žiūrėti tik į priekį.

Kai atsikraustėme į Rygą – bandžiau stoti į ten esančią muzikos konservatoriją. Tačiau iš Lietuvos  muzikos akademijos atėję atsiliepimai apie mano lankomumą sukliudė. Kadangi niekur nestudijavau – tuoj pat mane pašaukė į karinę tarnybą. Tada su roko grupe Kėdainiuose dar padarėme paskutinį koncertą ir išvykau.

Kai grįžau, gavau darbą Rygos kultūros namuose – dirbau meno vadovu. Tačiau alga buvo labai kukli, reikėjo išlaikyti šeimą, todėl sukau galvą kaip uždirbti daugiau pinigų šeimai. Pradėjau mokytis barmeno specialybės, dirbau restoranuose Rygoje. Tačiau ir to nepakako.

Galbūt tarnyba dar turėjo ir tokios naudos, kad iš ten parsivežiau daug savo kūrybos dainų. Vis grįždavo prisiminimai apie muzikinę grupę, kokie buvome sėkmingi, populiarūs ir iš to galėjome uždirbti. Tai buvo stimulas vėl iš naujo suburti roko grupę Lietuvoje. Apie atstumo trukdį nebuvo net minties – traukiniai iš Rygos į Kėdainius ir atgal važiuodavo kelis kartus per dieną. Tame problemos nemačiau. “ – atvirauja Robertas Čerenkovas.

Vyras prisipažįsta, kad gyvenimo tempas buvo labai įtemptas: Rygoje gyveno jo šeima, jis kelis kartus per savaitę važiuodavo į Kėdainius, repetuoti, koncertuoti, tada atgal pas šeimą ir į darbą. “Vis norėjome gerinti grupės koncertų kokybę, pirkome instrumentus, aparatūrą. Juk tada būtų ir daugiau užsakymų koncertuoti. Tai buvo mūsų mylima veikla, todėl siekėme geriausio rezultato” – priežastį aiškina Robertas.

Tačiau to nepakako ir pinigų nuolat trūko, tad teko darbus Rygos restorane ir kultūros namuose, perkelti į Kėdainius. Čia kelias savaites dirbdavo be poilsio, o grįžęs į Rygą – laiką skirdavo tik šeimai.

Grupė iširo dėl konfliktų

Buvome ant bangos ir labai daug laiko praleisdavome kartu. Todėl savaime suprantama, kad atsirado trintis ir nesutarimai. Po kelių metų aktyvios veiklos prasidėjo ir nesutarimai grupės viduje. Tiesiog visi gyvenome įtemptame rėžime, norėjosi kuo daugiau duoti gero savo artimiems žmonėms, o šalia to buvo ir mylima muzikinė veikla.

Muzikantų sudėtis keitėsi, tačiau galų gale „Ramybės skveras“ vistiek iširo. Tada visam laikui grįžau į Rygą.“

Gyvena tarp muzikos ir lietuviškos mokyklos

Rygoje vyras griebėsi statybininko duonos, dirbo sandėlininku, su pardavimais, apdaila. Kol galiausiai visus savo gabumus sustatė į savo vietas: jau aštunti metai dirba, kaip jį vietiniai vadina – rūpintojėliu Rygos lietuvių mokykloje.

Jeigu kas sulūžta, reikia sukalti, suveržti  – aš sutvarkau, jeigu kokią aparatūrą pajungti, laidus sutvarkyti – aš pasirūpinu. Esu atsakingas už kiekvieną mokyklos kampą, kad jis veiktų sklandžiai.

Prisimenu, vieną kartą mokinys ilgam užstrigo mokyklos tualete. Sulūžo spyna iš vidaus. Nenorėjome kviesti jokios specialios tarnybos, nes tas vaikas turėjo pasitikėti duris išlaužiančiu žmogumi. Priežastis elementari – tam, kad jaunuoliui nebūtų streso ir šoko. Tad aš pats ėmiausi ne tik techninio, bet ir psichologo darbo. Galų gale duris pavyko išlaužti ir viskas baigėsi laimingai. Su tuo paaugliu iki pat šiol pasijuokiame iš šios istorijos.“

Šalia rūpintojėlio darbo Robertas vis grodavo ir kurdavo dainas savo mažoje įrašų studijoje Rygoje. Su vaikais buvo įkūręs muzikinę grupę, ją koordinavo. Tačiau Roberto vaikai užaugo ir jau turi savo gyvenimus. Vyriausiasis – Ernestas išsikraustė į Airiją, dirba muzikos ir renginių organizavimo srityje Airijoje.

Jis vieną dieną paskambino tėčiui ir pasakė: „Klausyk, tu visą gyvenimą sukiesi tarp muzikos kaip ir kiti nariai. Su grupe „Ramybės Skveras“ turite sukūrę tiek daug dainų, tačiau taip niekada ir neišleidote jokio albumo. Ar nenorėtumėte vėl visi susiburti, juk nenutraukėte ryšių? Visi tarpusavyje bendraujate: susiskambinate, susitinkate. Į albumą įrašytumėte „Ramybės skvero“ muzikinį palikimą ir padarytume kelis jo pristatymo koncertus? Aš jums padėsiu.“

Robertas prisipažįsta, kad sūnaus skambutis buvo lyg žadintuvas. Pasakė sau: „Bet rimtai, mūsų grupė tiek koncertavusi didžiausiuose stadionuose, visi grupės nariai iki pat šiol neapleidę muzikos ir vienaip ar kitaip su ja kažką veikia. O grupė tada išsiskirstė taip ir neįrašę nei vienos dainos.“

Geriau rečiau, bet skoningai“

Grupė „Ramybės skveras“ prieš du metus vėl susibūrė beveik iš tų pačių narių kaip prieš 30 metų: vokalas, gitara – Robertas Čerenkovas, Viačeslavas Čerenkovas – gitara, Domas Bajorūnas – bosinė gitara, Ričardas Švilpa – būgnai, Vytautas Valiauga – vokalas, klavišiniai, Valdas Gervatauskas – gitara, vokalas. Išleido albumą ir surengė pirmąjį albumo pristatymo koncertą Kėdainiuose.

Robertas prisipažįsta, kad dabar grupės aktyvumas ir vertybės pasikeitė: „Nebesiplėšome dėl begalės koncertų ar kiekvieno euro kaip jį pasidalinti. Mes susitinkame kurti ir skleisti muziką.

Kai vėl susibūrėme į grupę mus pradėjo kviesti daug Lietuvos koncertų organizatorių, klubų. Tačiau pasitarėme ir nusprendėme, kad geriau rečiau koncertuosime, tačiau paruošime specialią, būtent to miesto publikai skirtą programą. “

Kelias Ryga – Kėdainiai – Ryga Robertui tapo vėl dažnai lankomas: 1-2 kartus per mėnesį. „Kartais kažkas turi pasibaigti, kad prasidėtų dar geresni dalykai“ – samprotauja kėdainietis. „Gyvenimas dabar atėjęs į tokį etapą, dėl kurio nepavargstame. Užsiimame tuo, kuo visada norėjome. O išleistą mūsų albumą perka net ir už Atlanto gyvenantys lietuviai. Tai yra įvertinimas, kad jis visgi turėjo išvysti dienos šviesą. O ką turėsime praeiti, kad toks atsirastų – niekas negalėjo nuspėti.“

Grupė „Ramybės skveras“ balandžio 13 d. Kaune rengia antrąjį gyvo garso albumo pristatymo koncertą. Ar bus trečiasis – grupės nariai kol kas neišduoda.

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt